Lietuva vokiečių okupacijos metais

Vokietija okupuoja Lietuvą. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomybę

1941 m. birželio d. prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas. Nuo pirmųjų akimirkų kovos užvirė ir Lietuvos teritorijoje. Vokiečiai Raudonąją armiją iš Lietuvos išstūmė per šešias dienas.

Karas išgelbėjo Lietuvos gyventojus nuo sovietinio teroro. Pogrindyje veikusios ir su Lietuvos aktyvistų frontu ryšius palaikiusios organizacijos bei pavieniai žmonės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas – keršyti komunistams ir atkurti nepriklausomybę. Partizanai su baltais raiščiais ant kairės rankos saugojo tiltus ir kitus svarbius objektus, apšaudė ir kitaip trukdė besitraukiantiems raudonarmiečiams, suiminėjo pareigūnus, talkino puolantiems vokiečiams. Vilniuje jiems pavyko išvaduoti vagonuose uždarytus tremtinius. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono stotis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugojančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23 – iosios vakare mieste šeimininkavo parttizanai. Vokiečiai į Kauną įžengė tik birželio 25 dieną. Sukilime Lietuvoje dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 600 sukilėlių.

Jau birželio 23 dieną per užimtą Kauno radijo stotį aktyvistai paskelbė apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. Jos vadovu tapo J. Ambrazevičius. Svarbiausias Laikinosios Vyriausybės uždavinys buvo pasiekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.

LAF sukilimas pasitarnavo vokiečiams. Bet Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvai. Todėl jau birželio 28 dieną vokiečiai įsakė paleisti lietuvių ginkluotus dalinius, o rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą. Vokiečiai nepripažino jokio lietuvių politinio savarankiškumo.

Pirmosiomis karo dienomis pradėtos suvedinėti sąskaitos. Be teismo buvo žudomi arba perduodami vokiečiams daugiau ar mažiau bendradarbiavę su komunistais žmonės, o kartais ir niekuo nenusikaltę žmonės. Labiausiai nuo savavališkų susidorojimų nukentėjo Lietuvos žydai. Jau pirmosiomis karo savaitėmis tūkstančiai jų buvo nužudyti.

Nacių okupacinis režimas

Lietuva, Latvija, Estija ir Baltarusija buvo įtrauktos į Ostlando Reicho komisariatą. Lietuva tapo generaline sritimi. Visa Lietuva dar buvo padalyta į 6 apygardas. Prie generalinio komisariato veikė Tarėjų institucija. Jos nariais buvo skiriami lietuviai. Tarėjai, kontroliuojami vokiečių, administravo įvairias visuomeninio gyvenimo sritis: vidaus reikalų, švietimą, susisiekimą, finansus, žemės ūkį ir t.t. Dauguma tarėjų stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir lietuvių interesų. Tai ne visuomet pavykdavo: 1943 m. keturi tarėjai buvo suimti ir išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vietinės valdžios pareigūnai provincijoje dažniausiai buvo lietuviai. Greta civilinės administracijos veikė vokiečių SD (saugumo tarnyba), gestapas ir kitos įstaigos, užtikrinančios Vokietijos interesų apsaugą.

Į lietuvius naciai žiūrėjo kaip į menkavertę tautą, todėl dar karo metais pradėta Lietuvos kolonizacija. Iškėlus iš ūkių šeimininkus, juose buvo įkurdinta apie 6 tūkst. vokiečių kolonistų šeimų.

Teroras ir holokaustas

Frontui nusiritus į rytus, iš Vokietijos į Lietuvą atvyko specialios naikinimo grupės (Einsatzgruppen), kurios turėjo išžudyti komunistus, žydus, čigonus. Nuo nacių teroro labiausiai nukentėjo žydai, sudarė daugiau kaip 7% Lietuvos gyventojų. Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis jų naikinimas visoje Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio miestelio yra vietos, kur karo pradžioj buvo sušaudyti tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai, moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami į tas pačias duobes. Vokiečių propagandistai įrodinėjo, kad žudynės yra vietinių gyventojų keršto žydams akcijos. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni kurstančių straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius paniekinamai vadino “žydšaudžiais”.

Didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose – žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai – izoliuoti, saugomi miesto rajonai, iš kurių iškraustyti visi nežydai. Getų gyventojai gyveno ypač sunkiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti į getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941 – 1944 metais getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94% Lietuvos žydų tapo sąmoningo žydų tautos naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis. Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose, prie Vilniaus, ir Kauno fortuose. Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą trejus metus trukusią okupaciją. Nors už žydų slėpimą naciai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems žmonėms. Nemažą išlikusių žydų dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje su lietuviais tremiamiems į Sibirą žydams atrodė baisi nelaimė, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.

Nacių teroras neaplenkė ir kitų Lietuvos gyventojų. Buvo represuojami žmonės, padedantys žydams ar veikiantys pogrindyje inteligentai, protestuojantys prieš nekaltų žmonių žudymą ar smerkiantys nacių politiką Lietuvoje. Ūkininkus, neatidavusius pyliavų, vokiečiai siųsdavo į koncentracijos stovyklas, net šaudė. Nuo represijų nukentėjo apie 11 tūkst. ūkininkų. Apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų, dažniausiai prievarta, okupantai išvežė darbams į Vokietiją. Į koncentracijos stovyklas pateko apie 30 tūkst. lietuvių, dalis jų ten žuvo. Bausdami už sovietinių partizanų veiklą, naciai šaudė įkaitus. 1944 m. jie sudegino Pirčiupių kaimą su visais 119 gyventojų – net kūdikius ir senukus. Vokiečių okupacijos metais žuvo apie 200 tūkst. žydų, apie 15 tūkst. lietuvių, 15 – 20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų.

Rezistencija

Pirmosiomis karo dienomis lietuviai rėmė vokiečius, išvijusius komunistinius okupantus. Bet, naciams atsisakius pripažinti nors ir ribotą Lietuvos savarankiškumą, į juos pradėta žiūrėti kaip į priešus. Susikūrė antivokiškos pogrindinės organizacijos. Pogrindis stengėsi sulaikyti lietuvius aktyviai nebendradarbiauti su okupantais, neleisti įvelti Lietuvos gyventojų į karą, išvežti darbams į Vokietiją. Buvo siekiama išsaugoti tautą ateičiai, kai po karo, kaip ir buvo tikima, bus atkurta nepriklausomybė. Tam tarnavo ir pogrindžio spauda. Ji demaskavo kolaborantus, informavo apie nacistų veiksmus, jų politiką ir aiškino jų tikslus. Karo metais buvo leidžiama keliolika pogrindinių laikraščių, kurių didžiausi, pavyzdžiui, “Į laisvę”, net 5 – 6 tūkst. tiražu. Viena pogrindinė organizacija – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – 1944 m. slapta transliavo net radijo laidas. Prieš nacius veikė kelios lietuvių organizacijos, tarp jų ir karinė LLA (Lietuvos laisvės armija). Ginkluotame pasipriešinime lietuvių organizacijos nedalyvavo. Jos žiūrėjo į nacius kaip į jėgą, priešišką Lietuvai, bet kovojančią su didžiausiu lietuvių priešu – komunistine Sovietų Sąjunga. Pasyvus priešinimasis, daugumos tautiškai nusiteikusių politikų požiūriu, buvo vienintelis galimas, nes bijojo išprovokuoti nacių terorą ir paspartinti komunistų grįžimą. Dauguma lietuvių, išskyrus kelis tūkstančius lietuvių, kurie savo ar ne savo valia prisidėjo prie vokiečių ar net pateko į frontą, nacių nerėmė.

Rytinėje Lenkijos dalyje nuo 1943 m. veikė lenkų partizanų būriai, vadinami Armija krajova. Jie, gindami įsivaizduojamos būsimos pokario Lenkijos interesus, kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš rusų partizanus. AK partizanai terorizavo (net žudė) ir niekuo nekaltus civilius lietuvius Vilniaus krašte, iš viso per 200 lietuvių. Ir iš lietuvių policijos pusės būta teroro veiksmų prieš lenkus.

Jau nuo 1941 m. Lietuvoje veikė sovietinių partizanų būriai, kurie ypač suaktyvėjo 1943 – 1944 metais. Šių būrių pagrindą sudarė lėktuvais permesti ar iš Baltarusijos atkeliavę kovotojai, tarp jų ir lietuviai. Lietuvoje komunistinių partizanų būrius papildydavo nuo mirties iš getų pasprukę žydai. Partizanai savivaliavo rinkdami maistą, drabužius, taip pat žudė lietuvius, dirbusius vokiečių įstaigose ar savivaldos institucijose. Todėl vietos gyventojai į juos žiūrėdavo priešiškai. Ūkininkai pastebėtus partizanus įskusdavo vokiečiams ar net patys priešindavosi ginklu. Lietuviai kentėdavo ir nuo vokiečių baudžiamųjų būrių, keršijančių už partizanų išpuolius.

Lietuviai rusų ir vokiečių kariuomenėse

1940 metais, po okupacijos, Lietuvos kariuomenė buvo pertvarkyta į 29 – tąjį teritorinį šaulių korpusą, kuriame 1941 m. birželio mėnesį buvo apie 8 tūkst. lietuvių. Karo pradžioje didžioji lietuvių karių dalis pasidavė vokiečiams. Tik apie 3 tūkst. vyrų prievarta ar savo noru pasitraukė į Rusiją. Iš karių, patekusių į nelaisvę, ir savanorių vokiečiai suformavo karinius junginius – Lietuvos savisaugos batalionus. Iš viso vokiečiams pavaldžiose dalyse tarnavo apie 20 tūkst. lietuvių. Jų skaičius dėl dezertyravimo ir kitų priežasčių nuolat mažėjo.

1943 metais, susikomplikavus padėčiai fronte, Ostlando generalinis komisaras H. Lozė kreipėsi į latvius, estus ir lietuvius ragindamas stoti į SS legionus. Estai ir latviai stojo į formuojamas karines dalis. Lietuvoje pogrindis paragino boikotuoti šį nacių sumanymą. Okupantai griebėsi keršto. Jie uždarė aukštasias mokyklas, šešias dešimtis inteligentų išsiuntė į koncentracijos stovyklas.

Sumanymas sukurti SS legioną žlugo. Tačiau lietuviai buvo linkę stoti į kovą prieš artėjančią Raudonąją armiją. 1944 m. pradžioje buvo susitarta, kad generolas P. Plechavičius iš savanorių sukurs karines pajėgas – Vietinę rinktinę. Pagal susitarimą P. Plechavičiaus kariai, aprūpinti vokiečių, bet vadovaujami lietuvių karininkų, turėjo kovoti Lietuvos teritorijoje prieš rusų partizanus, kurie veikė labai aktyviai, o priartėjus frontui ginti Lietuvos sienas. Vokiečiai žadėjo nutraukti prievartinį vežimą darbams į Vokietiją. Į Plechavičiaus kvietimą stoti į vietinę rinktinę atsiliepė apie 20 tūkst. savanorių. Pamatę mobilizacijos sėkmę, vokiečiai pareikalavo suformuoti papildomus dalinius ir panoro lietuvius karius perimti savo žinion. Jie suėmė generolą Plechavičių ir rinktinės štabą. Apie 50 rinktinės karių, tarp jų ir P. Plechavičius, pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Dalis rinktinės karių išsiskirstė. Apie 3 500 vyrų vokiečiai suėmė, o vėliau išsiuntė į Vokietiją tarnauti priešlėktuvinės gynybos daliniuose. Apie 100 rinktinės narių ir karininkų vokiečiai sušaudė “gėdai atpirkti”, kaip lietuviškai pareiškė sušaudymui vadovavęs vokiečių karininkas.

1944 metais frontas pasiekė Lietuvą. Iš savanorių pasiryžusių ginti Lietuvą nuo Raudonosios armijos, buvo suformuota tėvynės apsaugos rinktinės savanorių divizija. Rinktinė kovojo vakarinėje Lietuvos dalyje – Žemaitijoje, ten patyrė didelių nuostolių ir buvo išsklaidyta. Daliai savanorių pavyko pasitraukti su vokiečiais. Kiti pateko į nelaisvę arba papildė jau pradėjusius veikti lietuvių antisovietinių partizanų būrius. 1944 m. vieni savisaugos batalionai buvo nuginkluoti ir išsiusti į Vokietiją, kiti su vokiečiais kovojo prieš rusus įvairiose fronto vietose Lietuvoje.

Dauguma Lietuvos vyrų, kovojusių Raudonosios armijos sudėtyje, buvo sutelkti 16 – ojoje lietuviškoje šaulių divizijoje. Ši divizija iš Rusijoje buvusių Lietuvos gyventojų pradėta formuoti 1941 m. pabaigoje, o 1942 m. gruodžio mėnesį išsiųsta į frontą. Tada joje tarnavo 3 717 lietuvių (36,3%) ir 2 970 (29%) Lietuvos žydų. Jau pirmame mūšyje prie Aleksejevkos (Oriolo sr.), dėl vadovybės nemokšiškumo ir nusikalstamai abejingo požiūrio į karių gyvybes, žuvo arba buvo sužeista daugiau nei pusė karių. 1944 m. atsigavusi ir papildyta 16 – oji divizija buvo permesta į Lietuvą, kur kovojo Žemaitijoje ir Latvijoje, Kurše.

Raudonajai armijai 1944 m. užėmus Lietuvą, prasidėjo prievartinė mobilizacija. Mobilizuotieji po trumpų apmokymų buvo išsiųsti į frontą. Apie 25 tūkst. Lietuvos gyventojų žuvo kovodami Raudonosios armijos gretose.