Laisvės kryžkelės (IX). Agentai smogikai: teisti ar palikti?
KGB-MGB-MVD agentų-smogikų veikla Lietuvoje vis dar laukia atitinkamo teisinio įvertinimo.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Tiesa, yra žinomi keli atvejai, kad, net išdavęs savo kovos draugus, vienas kitas užverbuotas spec. grupės narys pabėgdavo ir toliau partizanaudavo.
Istorikas Mindaugas Pocius savo atliktame tyrime teigia, kad iš viso 1945-1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai – tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau. Daugumą šių aukų MGB priskirdavo prie nukautų partizanų. Vis dėlto kas vertė buvusius laisvės kovotojus užsiverbuoti į tas Sokolovo spec. grupes?
Nepamirškime, kad įvairios išdavystės buvo labiau būdingos baigiamajam partizaninio karo etapui, kai daugelį likusių gyvų laisvės kovotojų apėmė neviltis, laukiant neišvengiamos žūties. Artimieji bei šeimos nariai paprastai kankinosi lageriuose ir tremtyje, o susirasti naujų rėmėjų tapo nepaprastai sunku. Nuolatinė įtampa, netikrumas, įvairių pasalų saugojimasis daugeliui laisvės kovotojų žalojo psichiką. Dar sunkesnė situacija susidarydavo, kai žmogus pakliūdavo į čekistų rankas. Fiziniai, psichologiniai kankinimai, kartu žadant laisvę ir laimingą gyvenimą, dažnai duodavo rezultatų. Patyčios, alkis, troškulys, karcerio šaltis, ištisas paras draudimas miegoti, žiaurus mušimas, sulaikytojo šantažas šeimos narių represijomis, tariamos jau padarytos išdavystės, po kurių kelio atgal į mišką nebelikdavo – visa tai galų gale palauždavo ne tik paprastus partizanus, bet ir idealistus vadus.
Pasakoja buvęs Kęstučio apygardos partizanas, nuo 1950 m. – Butageidžio rinktinės vadas Jonas Nuobaras-Lyras, suimtas 1951 m. birželio 3 d. ir vėliau panaudotas kaip KGB agentas smogikas agentūriniu slapyvardžiu „Šiaurys”:
…Supratau, kad jie viską tiksliai žino. Ir liepė vesti į tą vietą. Na gerai, galvoju, vesiu dabar ir pabėgsiu. Na, gal ir nepabėgsiu, bet bėgsiu – tegul nušauna. Niekada gyvenime netroškau taip mirti, kaip tada. Tada taip norėjau mirti, Jėzau Marija, kaip norėjau mirti, atrodė, kad tik greičiau, kad tik kokiu nors būdu čiupti automatą, kur nors praeinat griebti – o prie ginklų aš pripratęs – truktelėčiau seriją per save ir butų viskas. Bet niekur negalėjau prieiti prie ginklų… Dar prieš mane buvo gyvas paimtas Butageidžio rinktinės vadas, neatsimenu dabar nei pavardės, nei slapyvardžio, bet puikiai jį pažinojau. Jis lygiai taip pat galvojo bėgti, kad nušautų arba, kad pabėgtų. Tai jis dar turėjo pelenų ar tai smėlio, ir kai jį vedė per mišką, kad parodytų bunkerį, jis pylė tiems sargybiniams į akis ir bėgo. Ir nieko negelbėjo – paleido kelias serijas ir nušovė. Po jo žūties atėjo ir mano eilė. Bet ką gi – sakau bėgsiu vis tiek. Tiek man tada buvo susikaupusių emocijų, įtampos, nervų – galva sukasi, zvimbia, jaučiau, kad esu ant išprotėjimo ribos. Jaučiau, kad nėra kitos išeities – tik mirti. Vienintelis troškimas buvo, kad mane nušautų, nes pats galimybės nusišauti neturėjau, nebuvo su kuo. Bet pamačiau, kad nieko iš to mano plano nesigaus – jie ėmė ir su virvute, prakišę pro kelnių kišenę pririšo mane aukštai ties šlaunimi. Virvę apsivyniojo už rankos ir vedasi. Ir kaip aš pabėgsiu – eina dešimt vyrų kartu, vienas iš jų veda mane, pririštą virve… Turėjau nuvesti juos į susitikimą su partizanais. Ir tai buvo ne paprasti kareiviai, o tas vadinamas Sokolovo dalinys. Buvo ten ir tokių „apdirbtų” kaip ir aš partizanų, buvo ir specialiai paruoštų stribų… Teko matyti ir patį Sokolovą – nieko ypatingo apie jį negaliu pasakyti – ruskis, snukio plataus, mažiukas, kojos kreivos – be jokios išvaizdos…
Verbuojant specialiuoju agentu svarbią vietą užėmė ideologinis apdorojimas, kai saugumo „smegenų plovimo” specialistai suimtajam aiškindavo, kad savo kovos draugų paveiktas jis nuėjęs klaidingu keliu, nematęs, koks iš tiesų „šviesus” yra sovietinis gyvenimas. MGB vadovai, net ministrai partizaną įtikinėdavo, kad jų kova esanti beprasmiška, kalbėdavo, kad kiti, supratę savo paklydimus, seniai puikiai gyveną, tereikią padėti valstybės saugumo organams likviduoti likusius „sužvėrėjusius banditus” ir ramus geras gyvenimas garantuotas. Ypač sugniuždytas turėdavo jaustis sulaikytas kovotojas, kai jį verbuodavo agentais smogikais tapę pažįstami partizanų vadai. Deja, dažnai patekę į nelaisvę partizanai sunkiai galėjo pasipriešinti įtaigiam individualiam psichologiniam apdorojimui.
Atsispirdavo tik nepaprastai stiprūs žmonės. Nepakeliamomis sąlygomis dvasiškai nualintas, nebekontroliuojantis savo minčių ir kalbos žmogus būdavo priverčiamas galvoti tik apie savo kančių pabaigą. Tik mažuma miško brolių tapdavo išdavikais emgėbistams net nepanaudojus prievartos. Ir jau tikrai ne visi slaptai suimti partizanai tapdavo išdavikais.
Pagrindinis šių agentų smogikų grupių organizatorius Lietuvoje buvo NKVD majoras Aleksejus Ivanovičius Sokolovas, kuris jau trečiajame dešimtmetyje dalyvavo tuometinio OGPU operacijose slopinant Rusijos vadinamuosius „buožių maištus”. Tuo metu kaip vidaus specialusis agentas jis pasižymėjo žudydamas sukilusių valstiečių vadus bei nurodydamas baudžiamiesiems daliniams sukilėlių būrių vietas. 1944-1945 m. A. Sokolovas Vakarų Ukrainoje organizavo specialiąsias grupes, kurios kovojo su ukrainiečių partizanais. Lietuvoje A. Sokolovas 1946-1950 m. vadovavo vienai iš smogikų grupių. Jo vadovaujami agentai smogikai nužudė ir sulaikė apie 150 partizanų, atskleidė daug ryšininkų, rėmėjų, rezervistų. 1954 m. kovo mėn. A. Sokolovas jau dirbo MVD Altajaus krašto valdyboje. Mjr. A. Sokolovas apibūdinamas kaip žmogus, diegiantis smogikams žiaurumą, kurstantį juos plėšikauti ir grobti. Mirė jis 1973 m. Maskvoje turėdamas papulkininkio laipsnį.
Dar vienas žymus smogikų vadovas mjr. Nikolajus Trofimovičius Čiurakovas nuo 1946 m. birželio mėn. iki 1952 m. vadovavo kelioms agentų smogikų grupėms. Jo grupės suėmė ir nužudė apie 100 partizanų.
Ne mažiau garsus smogikų grupių specialistas kpt. Nikolajus Antonovičius Sokolovas. 1944 m. jis aktyviai dalyvavo tremiant ingušų ir čečėnų tautas. Dažnai su kpt. N. Sokolovo pritarimu smogikai įvairiais būdais kankindavo suimtus partizanus, ryšininkus, rėmėjus, kaip nereikalingus liudininkus šaudydavo civilius gyventojus – senukus ir moteris, nepilnamečius.
Kalbant šia tema negalime nepaliesti ir KGB agentų smogikų teisinio persekiojimo temos. Kas padaryta šioje srityje ir apskritai, ar veikia kaip nors ta teisinio persekiojimo sistema? Juk tokio pobūdžio nusikaltimams pagal Lietuvos įstatymus netaikomas senaties terminas.
Praktiškai iki šiol dar nė vienas KGB agentas smogikas nebuvo nuteistas. Teisinio smogikų persekiojimo sistema yra gana paprasta. Pagal šalies prokuratūrų paklausimus tiriant su MGB–KGB agentais smogikais susijusias bylas faktinę medžiagą renka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyrius, kuris ir perduoda surinktą medžiagą prokuratūrai, o pastaroji jau siunčia bylas teismams. Tačiau vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos iki šiol nėra atsakymo – kokius įrodymus būtina surinkti, kad kaltieji tikrai būtų nubausti? Nes iki šiol teismams įrodymų vis nepakakdavo.
Tai gal ir suprantama – praėjo daugybė laiko, nelieka liudytojų arba jie patys ne itin gerai atsimena visas aplinkybes ir t.t. O gal ne tiek svarbu tuos agentus smogikus nubausti laisvės atėmimo bausmėmis, kiek demokratiniame teisiniame procese teisiškai įvertinti ir pasmerkti MGB–KGB metodus, vykdant Lietuvos gyventojų genocidą arba karo nusikaltimus?
Vienas kitam netrukdo. Suprantama, visada atsiras skeptikų – esą pakaks knaisiotis po praeitį, yra ir dabartinių teisinių problemų, kurios gali pasirodyti aktualesnės ir pan. Matyt, toks požiūris veikia ir mūsų teisėsaugos sistemą, kuri nori nenori pati sukuria dvigubų standartų precedentą.
O gal visa problema mūsų dabartinių įstatymų traktavimas? Juk Lietuvos baudžiamajame kodekse yra straipsnių dėl karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui, genocido nusikaltimų… Gal tiesiog nesugebama išsiaiškinti istorinėse peripetijose ir tikrai labai sudėtinga traktuoti vieną ar kitą seną nusikaltimą šiuolaikine demokratinėje visuomenėje priimtų įstatymų dvasia?
Netrūksta nei įstatymų, nei kokių kitų teisės aktų. Tačiau labai trūksta politinės valios. Gal ir įgrista apie tą politinę valią šnekėti, bet juk akivaizdu, kad jos nėra. O bjauriausia, jog ta valia slepiama po sunkiai paaiškinamu neva humanizmu ar kažkokiais moralės principais. Tie patys agentai smogikai, žudydami savo buvusius kovos draugus arba civilius gyventojus, apie jokį humanizmą ar moralines aukštybes tikrai negalvojo – jų vienintelis tikslas buvo išsaugoti savo gyvybę, kad ir kitų gyvybių sąskaita.
Ar teisininkai sutaria tarpusavyje, kaip reikėtų traktuoti agentų smogikų nusikaltimus? Kas tai – lietuvių tautos genocidas?
Yra visaip galvojančių teisininkų. Štai teisininkas Justinas Žilinskas viename seminare yra teigęs, kad neverta stengtis visiems, pavadinkime, istoriniams nusikaltimams taikyti genocido nusikaltimo formuluotės. Šiuo konkrečiu agentų smogikų atveju visiškai galima išsiversti su karo nusikaltimų formule, kuri visur fiksuojama ir tarptautinėje teisėje.
Kas galėtų atkreipti teisėsaugos ar galbūt visos visuomenės dėmesį į tą paprastą faktą, kad iki šiol per 16 Nepriklausomybės metų nenuteistas nė vienas toks karo nusikaltėlis? Gal kokie žmogaus teisių gynėjai?
Kai kurie lietuviški žmogaus teisių gynėjai labai savotiškai tas teises gina. Jiems svarbiau būtų uždrausti istorinėse mokslinėse publikacijose skelbti konkrečių žmonių pavardes, gimimo metus, kitą faktologinę medžiagą. O sovietiniai nusikaltėliai jų nedomina. Neabejotina, kad jei bent vienas agentas smogikas būtų nuteistas, tokie žmogaus teisių gynėjai pultų rūpintis jų išteisinimu pirmieji.
Ar sovietinio saugumo suimti partizanai turėjo galimybę išlikti neužverbuoti? Ar galėjo jie kaip nors pasipriešinti juos gniuždančiai sistemai?
Kaip minėta, buvo tokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, čekistams taip ir nepavyko užverbuoti į sokolovininkų spec. grupę Tauro apygardos Birutės rinktinės partizano Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos. Tuo tarpu jiems tai nesunkiai pavyko su buvusiu Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu, kuris vėliau asmeniškai sušaudė būryje buvusius brolius Kybartus. O ko vertas vien Broniaus Kalyčio-Siaubo pavyzdys. Jo byla, beje, pasiekė teismą, bet kaip ir kitos baigėsi išteisinimu.
Kiekvienas pavyzdys yra labai specifinis ir jį reikėtų nagrinėti nuodugniau. Tačiau dabar jau ne tai svarbu – akivaizdu, kad teismai tiesiog nežino, ką daryti su tokiomis bylomis, o gal nenori žinoti. Teko apie tai kalbėti su viena teisėja – ji sakė, kad peržiūrėjusi bylos medžiagą, suprato, jog byla bus itin sudėtinga, kad jai ten iškilo daugybė klaustukų, todėl atsisakanti ką nors šia tema komentuoti. Faktas, kad tiesiog nežino, ką pasakyti. Kokių rezultatų tuomet galima tikėtis?
MGB-KGB agentai smogikai savo veikloje naudojo išties subtilius ir sudėtingus metodus. Apie tai pasakoja Prisikėlimo apygardos partizanė Aleksandra Atgailainytė:
Nuo vasario iki kovo mėnesio buvau pralaikyta Raseinių kalėjime. Berods, kaip tik tais metais kovo 22 d. buvo Šv. Velykos ir kaip tik tada iš Raseinių kalėjimo išvežė mane į Kauną tardyti. Važiavome sunkvežimiu – aš, keturi kareiviai ir tardytojas. Pakeliui į Kauną, privažiavus Didmiškį, sugedo mašina. Po kiek laiko iš paskos rogėmis privažiavo toks senyvas žmogus. Kareiviai jį sustabdė, paaiškino, kad sugedo jų mašina, kad kalinę, tai yra mane, reikia laiku pristatyti į tardymą ir liepė jam mane vežti. Mane pasodino į vidurį tų rogių, patys apsėdo aplinkui, o man ant galvos dar užmetė apsiaustą-palapinę. Tai net pamaniau, kad dabar mane čia miške ir sušaudys. Kiek pavažiavus, kareiviai suriko, kad banditai puola. Prasidėjo šaudymas. Kareiviai sukrito į griovį, o tie partizanai šaudė iš miško pusės. Šaudėsi jie gal kokią pusę valandos, o aš po ta palapine rankas susidėjusi tik Dievo prašiau, kad greičiau mane nušautų, kad pasibaigtų mano kančios. Kai baigėsi šaudymas, prie manęs pripuolė tie partizanai, griebė mane už kasų, išvadino paleistuve, naktimis su rusais besiduodančia… Kai paaiškinau, kad esu kalinė, apsikabino, išbučiavo – sese brangiausia, mes tave, matai, išlaisvinome… Parodė man dar tuos stribus negyvus rave – matyt, jie turėjo ar tai kokio gyvulio kraujo pasiruošę, ar kokio rašalo, nes jie visi gulėjo kruvini ir “negyvi” tame rave, šalia sudaužyti ginklai – žodžiu, visi nušauti. Tada tie “partizanai” užrišo man stipriai akis, vienas paėmė už vienos rankos, kitas už kitos ir tuo mišku vedasi. Viso trylika vyrų buvo. Kokių pora kilometrų mes tuo mišku ėjome. Paskui pajutau, kad po kojomis mėšlas – mes tvarte. Tame tvarte ir buvo įrengtas bunkeris. Pradarė bunkerio angą, į vidų įvedė dar užrištomis akimis. Akis atrišo tik bunkerio viduje. Pasiteisino, kad visa tai dėl konspiracijos. Bunkeryje buvo visi tie trylika vyrų – visi aukšti kaip ąžuolai, visi gražūs, visi vilkėjo lietuviškas uniformas. Bet kai nusisukdavau, pastebėjau, kad jie kažkaip keistai tarpusavyje juokiasi. Dar pagalvojau, Dieve, kodėl jie dabar iš manęs juokiasi. O aš gi visa utėlių apipulta, visa sudžiūvusi, pajuodusi, du mėnesius kalėjime nesipraususi, sagos išplėšytos – labai jau prastai atrodžiau… Bet dar pagalvojau, kad jei jau jie broliai, tai turėtų tai suprasti ir nesijuokti iš manęs. O paskui atkreipiau dėmesį į rankovių antsiuvus. Aš pati juos siuvinėdavau. Ir atpažinau savo pačios siuvinėtą ženklą. Mat kai buvau suimta, saugumiečiai buvo mane nutempę Ariogaloje atpažinti ant grindinio numesto žuvusio partizano „Uosio”. Jis vilkėjo uniformą su mano siuvinėtu ženklu, o dabar tą uniformą su mano pačios siuvinėtu antsiuvu dėvėjo vienas iš tų „partizanų”. Tada galutinai supratau, kad mane jie provokuoja, bet neišsidaviau. Kalbėjau ir jiems viską kaip ir per tardymus, kad sakydavau, kad nepažinojau man pagelbėjusių žmonių, o jie nežinojo, kad aš partizanė, kad vaikščiojau viena, o ne su būriu, kad nežinau, kur kiti partizanai… O jie irgi norėjo sužinoti , kur mano brolio (Prisikėlimo apygardos partizanas Vladas Atgalainis – Galiūnas aut.) bunkeris. Tris dienas jie mane išlaikė tame bunkeryje. Taip ir pasakė, kad jei nežinau, kur mano brolio būrys ir bunkeriai, tai jie kaip nors patys juos susiras. Pasakė, kad mergos su partizanais nevaikščios, kad yra parengę man kažkur kitą bunkeriuką, kur pabūsiu, kol ateis mano krašto partizanai ir mane pasiims. Na ir išvedė mane iš to bunkerio vėl užrištomis akimis, vėl vedė per mišką kokių pora kilometrų, suriko kad garnizono kareiviai puola ir vėl prasidėjo šaudymas. Vėl jie pasišaudė, ir pripuolę kareiviai mane „suėmė” vėl. Dar pasakė, kad štai matai, buvai papuolusi pas savo banditus, bet nepasisekė tau – mes vėl tave areštavome. Atvarė mane iki plento, įsodino į mašiną, atvežė į Kauną. Į Kauną atvežė, įvedė į kabinetą, o ten pilna viršininkų žvaigždėmis blizgančiais antpečiais ir medaliais. Ir tie tą patį – matai, buvai išsilaisvinusi, bet nepavyko nuo mūsų pasprukti. O aš jiems tiesiai atrėžiau, kad buvau papuolusi ne pas partizanus, o pas išdavikus, kad jie mane ir mušė, ir kankino, kad išduočiau partizanus ir žmones, kurie mus maitino… Vajezusmarija, jie ten vos nepasiuto, pradėjo daužytis, trankytis… Sakau, penkių metų vaiką apgaukite, o ne mane…”
Prieš tai kalbėjome apie agentų smogikų nebaudžiamumą šiais laikais. Ar dabartinei Lietuvos visuomenei tikrai reikia tokio teisingumo?
Visuomenė nesidomi ne tik savo praeitimi, bet ir dabartimi, todėl čia būtų silpnas argumentas, siekiant ką nors teigti ar paneigti. Tačiau jei kalbame, kad kuriame teisinę demokratinę valstybę, turime ir pripažinti, jog paprastai tokiose valstybėse nusikaltėliai privalo atsakyti už savo nusikaltimus. Labai paprasta. Gal ir neįmanoma sugaudyti ir nuteisti visų, tačiau bent kažkoks teisingumo precedentas turėtų būti.
Bet ir mūsų aptariamu pokario laikotarpiu Lietuvos visuomenė anaiptol nebuvo vieninga tų pačių partizanų atžvilgiu. Ypač partizaninio karo pabaigoje pagausėjo išdavysčių ir, ko gero, ne vienas tautietis tuo metu norėjo, kad kuo greičiau tas karas pasibaigtų. Tad ar abejingumas savo krašto istorinei praeičiai nėra ir anų įvykių atspindys? Gal tai atsiliepia ir teisingumo vykdymui.
Niekam ne paslaptis, kad net šiandien, kai valstybėje pagerbiami rezistentai, kai net įstatymiškai įteisinti jų tais laikais priimti dokumentai ir apskritai įteisintas partizanų valdžios legitimumas, nemaža visuomenės dalis arba apie tai nieko nežino, arba gal net žiūri į tai priešiškai. Tačiau vargu ar tai yra pagrindas mūsų teisinei sistemai numoti ranka į teisingumo vykdymą bei teisinį paties reiškinio įvertinimą.
Tarkime, kokiu nors nuosprendžiu bus atliktas tas įvertinimas ir bent jau valstybės lygmeniu bus pasakyta – štai išdavystė, kolaboravimas yra blogai, ir už tai yra baudžiama. Ką tai realiai pakeis? Ar visuomenė dėl to kaip nors labiau atsigręš į savo valstybės istoriją? Ar labiau ims vertinti savo krašto netektis, kovas už laisvę, pagaliau tą pačią Nepriklausomybę?
Gal visuomenės atmintis dėl to ir nepasikeis – vis dėlto pagrindinis dalykas, kas ją valdo ir kas jai yra svarbu, tai elementarus apskaičiavimas, t.y. materialiai apčiuopiami dalykai. Tačiau idealiu atveju yra svarbus ir vertybinis pagrindas, o teisinis nihilizmas arba neskubėjimas teisiškai įvertinti savo praeities tikrai ne tik kad nesukuria jokių vertybių, bet ir neigia esamas, t.y. tas, kurios bent jau viešai deklaruojamos valstybės. Gal todėl šiandien vos ne kiekviename žingsnyje galime pastebėti dvigubų standartų politikos apraiškų – kai vieniems galima viskas, kitiems – beveik nieko. Šiandien numokime ranka į sovietinius nusikaltėlius, rytoj – į dabartinių sąlygų išugdytus ir neliks nieko, į ką galėsime atsiremti.
Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt
