Ko trūksta Vokiečiams – VI dalis

Kad likčiau ištikimas savo stiliui,- jis yra sakantis T a i p, o su prieštaravimu ir kritika susijęs tik netiesiogiai, tik priverstinai,- aš tuojau pat iškeliu tris uždavinius, kuriems įgyvendinti reikalingas auklėtojas. Reikia išmokti m a t y t i, reikia išmokti m ą s t y t i, reikia išmokti k a l b ė t i i r r a š y t i: visų trijų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra.- Išmokti m a t y t i – įpratinti akį žvelgti ramiai, kantriai, su atsidavimu; nuslopinti sprendimą, išmokti visapusiškai suprasti individualų atvejį. Tai p i r m a s dvasingumo pradžiamokslis: į dirginimą reaguoti n e iš karto, tačiau įvaldyti stabdančius, raminančius instinktus. I š m o k t i matyti taip, kaip tai suprantu aš, yra beveik tai, kas nefilosofine kalba vadinama stipria valia: svarbiausia čia kaip tik “n e g e i s t i”, p a j ė g t i susilaikyti nuo sprendimo. Visokį nedvasingumą, visokią niekšybę lemia nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui: nepajėgiama nereaguoti, pasiduodama kiekvienam impulsui. Daugeliu atvejų toks negalėjimas yra beveik liguistumas, nuosmukis, išsekimo simptomas,- beveik visa, kas nefilosofiškai šiurkščiai vadinama “yda”, tėra fiziologinis nesugebėjimas n e r e a g u o t i.- Mokėjimo matyti pritaikymas: žmogus, k u r i s m o k o s i, apskritai tampa lėtas, nepasitikintis, jis linkęs priešintis. Visa, kas svetima, kas kaip nors n a u j a, pirmiausia priimama priešiškai ramiai,- nuo to naujumo traukiamasi. Visų durų atlapojimas, vergiškas keliaklupsčiavimas prieš kiekvieną faktelį, visada pasirengęs apsinuoginti atsidavimas, b l o š k i m a s i s į kitką ir kitoniškumą, žodžiu, garsusis moderno “objektyvumas” yra blogas skonis, yra n e k i l m i n g a par excellence.