Ko trūksta Vokiečiams – III dalis

– Aš kalbėjau apie vokiečių dvasią: kad ji tapo šiurkštesnė, kad ji sulėkštėjo. Ar to pakanka? – Iš esmės mane baimina visai kas kita: kaip vis labiau regresuoja vokiška rimtis, vokiškas gilumas, vokiška a i s t r a dvasios dalykams. Pasikeitė ne tik intelektualumas, bet ir patosas. – Tai šen, tai ten aš užsimenu apie vokiečių universitetus: kokia atmosfera viešpatauja tarp mokslininkų, koks tuščias, koks savimi patenkintas ir tingus dvasingumas! Būtų visiškas nesusipratimas man priminti vokiečių mokslą – be to, tai būtų įrodymas, kad tas žmogus neperskaitė nė vieno mano parašyto žodžio. Jau septyniolika metų aš atkakliai stengiuosi parodyti, kokią n u d v a s i n a n č i ą įtaką daro mūsų dienų mokslinė veikla. Žiauri vergija, kuriai kiekvieną pasmerkia milžiniškas mokslų masyvas, pirmiausia lemia tai, kad pilnatviškos, turtingos, g i l i o s natūros negali rasti joms tinkamo auklėjimo ir a u k l ė t o j o. N i e k a s taip nekenkia mūsų kultūrai, kaip įžūlių siaurakakčių ir fragmentinės humanistikos perteklius; mūsų universitetai p r i e š savo valią yra tikri šio dvasios instinkto susinimo šiltnamiai. Ir visa Europa tai jau supranta – didžioji politika nieko neapgauna… Vokietija vis labiau tampa Europos ž e m u m a. – Aš i e š k a u bent vieno vokiečio, su kuriuo galėčiau bendrauti rimtai, savo stiliumi, dar labiau tokio, su kuriuo galėčiau būti linksmas! – S t a b ų s a u l ė l y d i s: ak, kas šiandien supranta, n u o k o k i o s r i m t i e s šitaip atsipalaiduoja filosofas! – Linksmybė mums yra pats nesuprantamiausias dalykas…