Ko trūksta Vokiečiams – I dalis
Vokiečiams šiandien nepakanka turėti dvasią: dar reikia ją pasiimti, reikia dvasią i š s i i m t i…
Galbūt aš pažįstu vokiečius, gal aš pats galiu jiems pasakyti porą tiesų. Naujoji Vokietija turi sukaupusi daug paveldėtų ir įgytų privalumų, todėl tam tikrą laiką gali pati dosniai švaistyti sukauptos jėgos lobį. Tai, kas joje vyrauja, n ė r a nei aukštoji kultūra, nei juo labiau subtilus skonis ar kilnus instinktų “grožis”; tai v y r i š k e s n ė s negu kurioje nors kitoje Europos šalyje dorybės. Daug šaunumo ir savigarbos, daug pasitikėjimo savimi bendraujant, daug pareigingumo, daug darbštumo, daug atkaklumo – ir įgimtas saikingumas, kurį reikia veikiau skatinti, negu stabdyti. Pridursiu, kad čia mokama paklusti nenusižeminant… Ir niekas nejaučia paniekos savo priešininkui…
Jūs matote, kad noriu būti teisingas vokiečiams: aš nenorėčiau būti nešališkas – todėl norėčiau išsakyti jiems ir savo priekaištus. Už viešpatavimą reikia brangiai mokėti: jėga b u k i n a… Vokiečiai kadaise buvo vadinami mąstytojų tauta: ar šiandien jie dar apskritai mąsto? Dabar vokiečiams dvasia nusibodo, dabar jie dvasia nepasitiki, politika išvis sunaikino rimtą požiūrį į tikrus dvasios dalykus – “Vokietija, Vokietija aukščiau visko!” Aš būgštauju, kad tai buvo vokiečių filosofijos pabaiga… “Ar dar esama vokiečių filosofų? Ar esama vokiečių poetų? Ar esama gerų v o k i š k ų knygų? – klausiama manęs užsienyje. Aš raustu, tačiau žvaliai – tai man būdinga kebliose situacijose – atsakau: “Taip, B i s m a r c k a s!”- Kaip galėčiau pasakyti, kokios knygos šiandien skaitomos?.. Prakeiktas vidutinybės instinktas! –
