Kiti tarptautinių santykių dalyviai (veikėjai)

Labai svarbus tarptautiniame gyvenime yra nevalstybinių dalyvių vaidmuo: tarpvalstybinių vyriausybinių (inter-governmental, toliau: TVO) ir tarpvalstybinių nevyriausybinių (non-government, toliau: TNO) organizacijų, transnacionalinių korporacijų, įvairių judėjimų.

Ankstyviausia tarpvalstybinė vyriausybinė organizacija buvo 1815 m. Vienos kongrese sukurta Pastovioji laivininkystės Reinu komisija. XIX a. susikūrė dar keliolika TVO: Tarptautinė sanitarinė konvencija (1853), Tarptautinė telegrafo sąjunga (1865), Pasaulinė pašto sąjunga (1878). 1923 m. susikūrė Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpol). Pirmosios politinio pobūdžio TVO atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tarp jų Tautų liga (Ženeva, 1920-1946; JAV nedalyvavo), Tarptautinė darbo organizacija (ILO – International Labour Organization). Dabar didžiausia ir autoritetingiausia TVO yra Jungtinių Tautų Organizacija, įkurta 1945 m. ir vienijanti 185 valstybes. Prie JTO veikia Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

Regioninės ir specializuotos tarpvalstybinės vyriausybinės organizacijos (skliausteliuose -angliškos santrumpos, įkūrimo metai):

Arabų valstybių liga (1945);

Amerikos Valstybių organizacija (OAS, 1948, 30 valstybių)

NATO (1949);

(Britanijos) Sandrauga – D.Britanijos dominionai ir daugelis jos buvusių kolonijų (50 valstybių, formalios sutarties nėra, vyriausybių vadovų susitikimai vyksta karta per dvejus metus);

Europos Taryba

Europos Bendrija/Sąjunga (pradžia datuojama 1951, 1957 m., dabartinis pavadinimas – nuo 1993 m.)

Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA, 1960: Austrija, Šveicarija, Skandinavijos šalys)

Afrikos Vienybės organizacija (OAU, 1963, 51 valstybė)

Islamo Kongreso organizacija (OIC, 1969, virš 50 valstybių)

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (CIS, 1991, buvusios sovietinės respublikos, išskyrus Baltijos valstybes).

Yra įvairiausių TVO klasifikacijų. Dažniausiai minimi šie tipai:
– universalios (Tautų Liga, JTO);
– tarpregioninės (Islamo konferencijos organizacija);
– (sub)regioninės (ES, Beniliuksas)
– finansinės (Tarptautinis valiutinis fondas, Pasaulinis Bankas)
– mokslinės (“Eurika”)
– techninės (Tarptautinė Telekomunikacijų Sąjunga)
– specializuotos (Tarptautinis matų ir svorių biuras)

Dabar veikia virš 400 TVO. Dauguma jų turi didelį administracinį aparatą (pav., JTO dirba apie 50 000 žmonių) ir neretai jos įgyja autonomija, siekia savo specifinių tikslų, nesutampančių su jas įsteigusių valstybių siekiais. Kartu nė viena TVO, išskyrus Europos Sąjungą) negali pasiekti, kad visi jų sprendimai būtų vykdomi. Nepaisoma daugybės JTO Generalinės asamblėjos rezoliucijų (pav., 1948 m. rezoliucijos dėl arabų valstybės Palestinos įkūrimo), kyla konfliktai net tarp NATO narių (pav., 1974 m. Turkija okupavo beveik pusę Kipro ir paskelbė ten “Šiaurės Kipro Turkų respubliką), popieriuje lieka šimtai NVS priimtų sprendimų.

Tarpvalstybinių nevyriausybinių organizacijų (TNO) 1905 m. buvo 134, dabar jų yra virš 4000. Tai – neteritoriniai savanoriški susivienijimai, sukurti ne vyriausybių, o profesinių, religinių, privačių ir kitokių organizacijų. Seniausios TNO yra bažnyčios, ypač Katalikų bažnyčia. Tarp NTO yra politinės (Socinternas ir kitos partijų sąjungos), profesinės, sportinės (FIFA, UEFA, FIDE), religinės (Pasaulinė bažnyčių taryba, 1954) ir kitokios organizacijos. Jų sprendimai paprastai neturi juridinės galios ir nėra ratifikuojami. NTO veikia kaip koordinaciniai organai arba interesų, arba spaudimo grupės, siekiančios įtakoti atitinkamas VTO (ypač JTO) ir/arba atskirų šalių vyriausybes. Taip veikia žmogaus teisių gynimo organizacijos (International Helsinki Federation, Amnesty International), žaliųjų Gręn Peace ir kitos.

Pasaulinėje ir atskirų šalių ekonomikoje ypatingą įtaka turi transnacionalinės korporacijos (TNC, multinationals) – stambios firmos ir korporacijos, turinčios savo skyrius, bankus, gamyklas, įstaigas daugelyje pasaulio šalių. TNC priskaičiuojama virš 7000, jų filialų – virš 30 000. Daugiausia TNC kapitalo investuota “pirmojo pasaulio” šalyse, ypač JAV. 200 didžiausių transnacionalinių kompanijų, kuriose užimta 0,3% viso pasaulio dirbančiųjų, bendras metinis pelnas siekia 7100 milijardų USD, tuo tarpu kai 80% pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kurių bendros pajamos sudaro tik 3900 milijardų dolerių; korporacija Mitsubishi yra turtingesnė už Indonezijaa, turinčia 210 milijonų gyventojų.

Plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, kaip aktyvūs tarptautinių santykių aktoriai vis labiau reiškiasi įmonės, kultūrinės, sportinės organizacijos, universitetai, moksliniai tyrimo centrai, atskiri individai. Todėl valstybės vaidmuo visoje tarptautinių ryšių sistemoje pastebimai mažėja, daugiau apsiribodamas politinių klausimų sprendimu, nors ir šiuo atžvilgiu valstybės, ypač neturtingesnės ir/arba mažesnės, dažnai yra priverstos veikti taip, kaip to reikalauja transnacionalinės korporacijos.

Tarptautinių santykių dalyviais yra taip pat tautinio išsivadavimo (dažniausiai vadinami separatistiniais arba secesionistiniais) judėjimai. Ypatingą vietą užima teroristinės organizacijos, palaikančios tarpusavyje glaudžius ryšius. Tarp jų:

Airijos respublikonų armija (IRA, 1919);

Armėnijos išlaisvinimo slapta armija (siekianti išlaisvinti “Didžiaaja Armėnija, esančia Turkijos sudėtyje);

Jungtinis žydų pogrindis (JAV);

Raudonosios brigados (Italija);

Raudonosios Armijos frakcija (Fraktion Rote Armę, Vokietija)

Action directe (Prancūzija)

Kovinės komunistų grupės (Belgija).

1984 m. bandyta sukurti vieninga “euroterorizmo” centrą, organizuoti bendri pasikėsinimai į NATO karininkus. Maždaug 60 šalių veikia neofašistinės grupės. Ypač aktyviai teroristinės grupės veikia Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose.