Keturios didžiosios klaidos – II dalis

5

Psichologinis paaiškinimas.- Kažką nežinoma traktuoti kaip kažką žinoma – reiškia atsipalaiduoti, nurimti, jaustis patenkintam, be to, pasijusti stipriam. Nežinomybė susijusi su pavojumi, nerimu, rūpesčiu; pirmas impulsas – p a š a l i n t i tas skausmingas būsenas. Pirmasis principas: bet koks paaiškinimas geriau negu joks. Kadangi iš esmės tik trokštama nusikratyti slegiančių vaizdinių, tai priemonės tam padaryti labai nesirenkamos: pats pirmas vaizdinys, padedantis nežinomą paaiškinti kaip žinomą, yra toks malonus, kad jis “laikomas teisingu”. Įrodymas m a l o n u m u (“jėga”) kaip tiesos kriterijus.- Taigi priežasčių poreikis yra sąlygojamas ir sužadinamas baimės jausmo. Jei tik įmanoma, “kodėl?” turi pateikti ne apskritai priežastį, o t a m t i k r ą p r i e ž a s t į – raminančią, išlaisvinančią, atpalaiduojančią. Pirmas šio poreikio padarinys yra tas, kad priežastimi laikoma kažkas jau ž i n o m a, išgyventa, įrašyta į atmintį. Tai, kas nauja, neišgyventa, kas svetima, nelaikoma priežastimi.- Vadinasi, ieškoma ne tik tam tikrų paaiškinimų ir priežasčių, bet pirmiausia g e i d ž i a m ų ir m a l o n i a u s i ų aiškinimų, tokių, kurie greičiausiai ir dažniausiai pašalina svetimybės, naujumo, nežinomybės jausmą,- l a b i a u s i a i į p r a s t ų aiškinimų.- Padarinys: vis labiau vyrauja viena priežastinio aiškinimo rūšis, tie aiškinimai pavirsta sistema, kuri pagaliau pradeda d o m i n u o t i, t.y. paprasčiausiai išstumia k i t o k i a s priežastis ir kitokius aiškinimus.- Bankininkas tuojau pat galvoja apie “biznį”, krikščionis apie “nuodėmę”, mergelė – apie savo meilę.

6

V i s ą m o r a l ė s i r r e l i g i j o s s r i t į a p i m a š i t a r i a m ų p r i e ž a s č i ų s ą v o k a,- n e m a l o n i ų neapibrėžtų jausmų “paaiškinimas”. Tie jausmai sukeliami mums priešiškų esybių (piktos dvasios: pats garsiausias atvejis – isterijos perinterpretavimas į raganavimą). Tie patys jausmai sukeliami peiktinų veiksmų (“nuodėmės”, “nuodėmingumo” jausmas kaip įprastos fiziologinės savijautos pakaitalas – visada surandama priežasčių būti savimi nepatenkintam). Tie patys jausmai suvokiami kaip bausmės, kaip atpildas už kažką, ko mes neturėtume daryti, kuo mes neprivalėtume b ū t i (nešvankia forma visa tai apibendrina Schopenhaueris, suformuluodamas teiginį, kuriuo moralė atskleidžiama tokia, kokia ji yra,- tikra gyvenimo nuodytoja ir šmeižikė: “Kiekvienas didelis skausmas, fizinis ar dvasinis, pasako, ko mes nusipelnome: juk jis mūsų nepaliestų, jei nebūtume jo nusipelnę” (“Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”, 2, 666)). Tie patys jausmai suvokiami kaip neapgalvotų, bloga lemiančių veiksmų padarinys (afektai, juslumas, suprantamas kaip priežastis, kaip “kaltė”; sunkios fiziologinės būsenos, remiantis k i t o m i s sunkiomis būsenomis, aiškinamos kaip “pelnytos”).- M a l o n i ų neapibrėžtų jausmų “aiškinimas”. Juos nulemia Dievo malonė. Juos lemia suvokimas, kad atlikai gerus veiksmus (vadinamoji “švari sąžinė”, fiziologinė būsena, kartais kaip du vandens lašai panaši į tą, kurią sukelia geras virškinimas). Juos lemia sėkmingas sumanymų įgyvendinimas (naivi ir klaidinga išvada: sėkmingas sumanymų įgyvendinimas kokiam nors hipochondrikui ar kokiam nors Pascaliui nesukelia jokių malonių neapibrėžtų jausmų). Juos sukelia tikėjimas, meilė, viltis – krikščioniškosios dorybės.- Iš tikrųjų visi tie tariami aiškinimai yra l i e k a m o s i o s būsenos, tarsi koks malonių ar nemalonių jausmų išvertimas į neteisingą dialektą: pajėgiama tikėtis, n e s pamatinis fiziologinis jausmas vėl yra stiprus ir gyvastingas; pasitikima Dievu, n e s pilnatvės ir jėgos jausmas suteikia ramybę.- Moralę ir religiją visiškai apima klaidos psichologija: kiekvienu atskiru atveju priežastis sukeičiama su padariniu; arba tiesa sukeičiama su padariniu, t.y. su tuo, ką t i k i m a tikrai esant; arba sąmonės būsena sukeičiama su tos būsenos priežastingumu.

7

Laisvos valios klaida.- Šiandien mes nejaučiame jokių simpatijų “laisvos valios” sąvokai: mes net per gerai žinome, kas tai yra: pats prasčiausias, koks tik gali būti, teologų triukas, kurio tikslas – žmoniją padaryti “atsakingą” pagal jų supratimą, t.y. j ą p a d a r y t i p r i k l a u s o m ą n u o s a v ę s… Čia aš pateikiu tik atsakomybės psichologiją.- Visur, kur ieškoma atsakomybės, veikia t r o š k i m o b a u s t i i r t e i s t i instinktas. Kai kokia nors savijauta aiškinama remiantis valia, ketinimais, atsakomybės aktais, apnuoginama jos nekaltybės sklaida: mokslas apie valią iš esmės išrastas tam, kad būtų galima bausti, t.y. kyla iš noro kaltinti. VisOs senosios psichologijos, valios psichologijos, prielaida yra ta, kad jos pradininkai, šventikai, vadovavę senovės bendruomenėms, norėjo sukurti t e i s ę skirti bausmes – arba tokią teisę sukurti Dievui… Žmonės buvo laikomi “laisvi”, kad būtų galima teisti ir bausti – kad būtų galima a p k a l t i n t i: vadinasi, kiekvienas veiksmas t u r ė j o būti suvokiamas kaip valingas, o kiekvieno veiksmo šaltinis – kaip sąmoningas (tokiu būdu p a m a t i n ė šarlatanerija in psychologicis pati buvo padaryta psichologijos principu…). Šiandien, kai mes judame p r i e š i n g a kryptimi, kai mes, imoralistai, visomis jėgomis šaliname iš pasaulio kaltės ir bausmės sąvokas ir stengiamės, kad jų neliktų nei psichologijoje, nei istorijoje, nei gamtoje, nei visuomenės institucijose bei sankcijose, mūsų požiūriu, nėra radikalesnių priešininkų už teologus, kurie ir toliau, propaguodami “dorovinės pasaulio tvarkos” nuostatą, tapsmo nekaltybę teršia “bausme” ir “kalte”. Krikščionybė yra budelio metafizika…

8

Koks tegali būti m ū s ų mokslas? – Kad niekas n e d u o d a žmogui jo savybių: nei Dievas, nei visuomenė, nei jo tėvai ar protėviai, nei jis p a t s (pastarosios nuostatos idiotizmas buvo propaguojamas Kanto ir galbūt dar Platono – kaip “inteligebili laisvė”). N i e k a s nėra atsakingas už tai, kad jis apskritai yra, kad jis yra toks ir toks, kad jis gyvena tokiomis aplinkybėmis ir tokioje aplinkoje. Jo esmės fatalizmas neatskiriamas nuo fatalizmo viso to, kas buvo ir kas bus. Jis n ė r a savo ketinimų, kokios nors valios, kokio nors tikslo padarinys, juo n ė r a bandoma pasiekti “žmogaus idealą”, “laimės idealą” ar “moralės idealą”,- absurdiška trokšti jo esmę p a v e r s t i kokiu nors tikslu. Mes patys išradome “tikslo” sąvoką: tikrovėje n ė r a tikslo… Visa yra būtina, visa yra nulemta, visa priklauso visumai, visa y r a visumoje,- nėra nieko, kas galėtų teisti, matuoti, lyginti ir smerkti mūsų būtį, nes tai reikštų teisti, matuoti, lyginti ir smerkti visumą… T a č i a u n ė r a n i e k o, i š s k y r u s v i s u m ą! – Kad niekas daugiau nėra atsakingas, kad joks būties pavidalas negali būti traktuojamas kaip causa prima 23 , kad pasaulis nėra vienis nei kaip juslių objektas, nei kaip “dvasia”,- š t a i k a s p i r m i a u s i a y r a d i d y s i s i š s i l a i s v i n i m a s; tokiu būdu pirmąkart atkuriama tapsmo n e k a l t y b ė… “Dievo” sąvoka iki šiol buvo didžiausias p r i e k a i š t a s būčiai… Mes neigiame Dievą, mes neigiame atsakomybę prieš Dievą: t a i p mes pirmąkart išganome pasaulį.-

23 – pirmosios priežasties (lot.).