Islamiškasis fundamentalizmas

Islamiškasis, arba musulmonų fundamentalizmas yra reakcija į Vakarų kultūros ekspansija ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija į svetimą kultūrą yra dėsningas reiškinys. Islamiškasis fundamentalizmas išsiskiria daugiau mastu, nes musulmonų valstybių grandinė yra nusidriekusi per pusė pasaulio nuo Vakarų Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Būtent dėl tos priežasties daugelis Vakarų politikų ir analitikų teigia, kad žlugus komunizmui, islamiškasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarų priešas.

Islamiškasis fundamentalizmas išreiškia pirmiausia vidutinių sluoksnių, inteligentijos ir jaunimo pastangas surasti trečiąjį – nekapitalistinį ir nesocialistinį, atitinkantį musulmonų tradicijas ir mentalitetą socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi kelią. “Musulmonų ekonomikos” sferoje neigiamai žiūrima į kapitalo koncentraciją monopolijų rankose, skatinama “darbinė nuosavybė”, mišri ekonomika. Socialinėje sferoje tikimasi įveikti susipriešinimą, vystant dvasinė harmoniją musulmonų solidarumo pagrindu. Islamiškojo atgimimo ideologai kviečia islamo principų pagrindu unifikuoti visų musulmoniškųjų valstybių ekonomines sistemas, valstybinė sąrangą ir teisę.

Islamo ideologai gerai supranta, kaip toli pažengė musulmoniškų šalių vesternizacija visose sferose, ypač miestuose. Todėl norint sugrąžinti islamo normas ir principus reikalinga “islamiškoji revolucija” – tokia, kaip Irane. Ji interpretuojama kaip džichadas – šventoji kova už tikybą asmens ir šalies lygyje (“mažasis džichadas” – dvasinis tobulinimasis, kova už nepriklausomybę) ir pasauliniu mastu (“didysis džihadas”).

Islamo politinė teorija ženkliai skiriasi nuo būdingų Vakarams politinių pakraipų. Korane ir kituose ankstyvuosiuose šaltiniuose nieko nepasakyta apie valstybės organizavimą ir funkcijas, politinę sistemą, visuomenės ir valdžios santykius. Aiškiau apibrėžta tik chalifato (“perėmimas”, “įpėdinystė”) sąvoka, nurodanti, kas turi būti pranašo Muchamedo paveldėtoju. Vėliau būtent šiuo terminu vadinama valstybė.

Chalifato organizacijos ir funkcionavimo principus musulmonų teisininkai suformulavo, praėjus dešimtmečiams ir šimtmečiams po pranašo mirties, panaudodami netiesiogines užuominas Korane ir Muchamedo bei pirmųjų chalifų praktiką. Politinė koncepcija įgijo ganėtinai užbaigtą formą X amžiuje. Jos centrinė kategorija yra chalifatas, suprantamas ir kaip valdžios esmė, ir kaip valstybė.

“Islamo karalyste” (dar-al-islam) – tai šalis kurioje be išlygų galioja islamo teisės normos (šarija) ir kurios saugumą užtikrina musulmonai. Chalifatas yra teokratinė valstybė: chalifas turi užtikrinti, kad būtų laikomasi šarijos, ir kad islamas paplistų visame pasaulyje. Jis paskiria sau padėjėjus, provincijų gubernatorius (vali), džichado vadą (emirą), kitus valdininkus. Patariamojo organo teisės sukuriama asamblėja, arba taryba šura (iš šio žodžio šuravi ‘ -”sovietinis”). Suverenitetas priklauso Alachui, o valstybė sukuriama jo duoto musulmonų bendruomenei (umma) įgaliojimo. Todėl šioje žemėje dievo vardu umma turi neribotą suverenitetą ir aukščiausiąją valdžią. Ummos suverenitetas pasireiškia tuo, kad ji renka chalifa, kuriam suteikiama teisė vadovauti, bet ne suverenitetas. Formaliai chalifas yra atsakingas bendruomenei, turi su ja tartis visais svarbiais klausimais, o jo kompetencija tiksliai apibrėžta musulmonų teisėje. Chalifo kadencija neribojama, tačiau jis gali būti nušalintas, jeigu grupė autoritetingų teisės žinovų (mudžtachidų) nustatys, kad jis nesilaiko sutarties sąlygų. Šiuo atžvilgių musulmonų valstybės koncepcija turi panašumo su visuomeninės sutarties teorija, kurią pusė tūkstančio metų vėliau suformulavo Europos mąstytojai.

Chalifato tikslu musulmonų teisininkai skaitė islamiškojo socialinio teisingumo realizacija, tikinčiųjų ummos interesų gynimą. Tačiau faktiškai islamo politinė teorija ignoravo liaudį. Bendrijos vardu islamo teisinės normos įtvirtino elitų viešpatavimą. Jau Omeijidų chalifate (661-750) susiformavo despotiška monarchija, chalifo “rinkimai” tapo formalumu: religinis elitas automatiškai tvirtino chalifo pasiūlytą įpėdinį, o vėliau ir bet kokį valdžios uzurpatorių.

Tradicinė chalifato koncepcija užima svarbią vietą šiuolaikinių musulmonų valstybės ir teisės teoretikų darbuose. Palygindami chalifatą su šiuolaikinėmis politinėmis sistemomis, jie teigia, kad chalifatas yra daug tobulesnis, turi visas atstovaujamos demokratijos institucijas.

Daugelyje musulmoniškųjų šalių monarchą (karalių, emirą, šeichą) formaliai “renka” religinių autoritetų kolegija. Saudų Arabijoje karaliui priklauso aukščiausia vykdomoji ir teismine valdžia, be to, jis gali vetuoti įstatymus. Jungtiniuose Arabų emiratuose karalius pats priima įstatymus. Kai kurios musulmonų valstybės oficialiai paskelbtos islamiškomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir šarija yra teisės pagrindas (Saudų Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybės tipui skaitomi Iranas, Saudų Arabija, JAE.

Teoriškai islamo valstybė neturi sienų – visa musulmonų umma turėtų sudaryti vieną valstybę su bendra armija, žalia islamo vėliava (su pusmėnuliu), biudžetu. Musulmonų valstybės užsienio politika turi tarnauti vienam tikslui – islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybė turi rūpintis savo piliečių švietimu ir gerbbūviu ir auklėti juos kaip giliai tikinčius musulmonus.