I pasaulinio karo padariniai

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918 m. kovo 3 d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį.

Po pirmojo pasaulinio karo pasikeitė politinis pasaulio žemėlapis. Nustatyti pasaulio tvarką po karo turėjo Taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 metais sausio 18 dieną. Po kelis mėnesius trukusių derybų, įveikus smarkius nesutarimus, konferencija parengė taikos sutartį su Vokietija. Sutartis pasirašyta 1919 metais birželio 18 dieną Versalio rūmuose.

Versalio sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijas valstybės turi gauti arba prarasti. Ten rašoma, kad Vokietija neteko vakaruose Elzazo, Lotaringijos ir Saaro krašto. Rytuose ji turėjo atiduoti Lenkijai dalį Aukštosios Silezijos, dalį Rytprūsių, Poznanę ir Dancigo koridorių. Klaipėdos kraštas taip pat buvo atskirtas nuo Vokietijos. Suirus Austrijos – Vengrijos imperijai, Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos. Galicija buvo prijungta prie Lenkijos. Bochemija, Slovakija ir Moravija sudarė atskirą Čekoslovakijos valstybę. Serbija, Kroatija, Slovėnija ir Juodkalnija buvo sujungta į vieną naują valstybę – Jugoslaviją. Rumunija gavo iš Vengrijos Transilvaniją. Taip pat Rumunija prisijungė Rusijos valdytą Besarabiją (sritį tarp Pruto ir Dniestro upių). Rumunija tapo didžiausia, nors ūkiškai ir kultūriškai labiausiai atsilikusi, Pietryčių Europos valstybė.
Vidurio Europoje vyravo atgimusi Lenkijos valstybė, o Baltijos jūros pakrantėje – savo nepriklausomybę atgavusios Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva.

Vokietija Versalio taikos sutartimi neteko kolonijų Afrikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, o iš Turkijos atimtos arabų šalys. Jos atiteko Prancūzijai, Anglijai, Japonijai, Belgijai.
Labai svarbi I–ojo pasaulinio karo išdava– Tautų Sąjungos įkūrimas, kuri pradėjo veikti 1920 metų pradžioje. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Taikią pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, bet jau iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais, nes Versalio sutartimi sienos tarp valstybių buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, politinę ir ekonominę vienos ar kitos valstybės situaciją, o tai sudarė sąlygas naujiems konfliktams.
Pirmasis pasaulinis karas turėjo rimtų padarinių Europai. Visų pirma tai didžiulis žmonių aukų skaičius. Kare 10 mln. žmonių žuvo, apie 20 mln.
buvo sužeista (iš jų 3,5 mln. tapo invalidais).
Po pirmojo pasaulinio karo įvyko reikšmingi ekonominiai pokyčiai. Europa iš karo išėjo labai nusilpusi. Prie žmonių aukų prisidėjo didžiuliai materialiniai nuostoliai, kurių dydis siekė šimtus milijardų frankų. Valstybių finansų būklė katastrofiška: karui finansuoti prispausdinta pinigų, klesti infliacija, prasiskolinta užsieniui. Karui pasibaigus, Europos pinigų kursas, palyginti su doleriu, krinta, ir europiečiai, kadaise buvę pasaulio bankininkais, tampa skolininkais. Europos valstybės turi ir kitų sunkumų: po karo ėmusios vėl eksportuoti savo gaminius, pamato, kad jų vietą jau užėmė rimti, kare mažai tenukentėję konkurentai: Japonija, JAV. Taip pat smarkiai dėl valstiečių mobilizacijos į armiją smuko ir žemės ūkis. Tuo tarpu JAV ekonomika smarkiai praturtėjo iš karinių tiekimų ir ne tik išmokėjo skolas Vakarų Europos šalims, bet ir skolino joms didžiules sumas, tapdama jų svarbiausia kreditore. Taigi, karas labai sumažino Europos įtaką pasaulyje.

I-asis pasaulinis karas, jo sukelta šalių ūkių suirutė, žmonių nuskurdimas turėjo įtakos ir kare dalyvavusių šalių politinei tvarkai. Rusija iš carinės monarchijos tapo Tarybų respublika, Vokietija iš kaizerinės pusiau absoliutinės monarchijos 1919 metais tapo Veimaro respublika, Vengrija iš monarchijos tapo buržuazine demokratine valstybe. O štai Italijoje po karo įsigalėjo fašistinės nuotaikos ir 1922 m. B. Musolinis įvedė fašistinę diktatūrą.
Per pirmąjį pasaulinį karą imperialistinės valstybės ėmė dar labiau išnaudoti savo kolonijas: jos tapo žaliavų ir žmonių šaltiniu karo veiksmams. Tuo pačiu karo metu ėmė sparčiai vystytis vietinė, nacionalinė pramonė. Visa tai skatino šalių nacionalinį išsivadavimo judėjimą. Todėl po karo ėmė irti kolonijinė sistema. Nepriklausomybę išsikovojo: Turkija (1923 m.), Iranas (1922 m.), Afganistanas (1919 m.), Egiptas (1919 m.) ir kt. valstybės.
Tokie svarbiausi Pirmojo pasaulinio karo padariniai.

Literatūra:
Lietuvių enciklopedija. – South Boston: Lithuanian Encyclopedia Press, 1960.
Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis. – Vilnius, 1998.
Naujųjų amžių ir naujausių laikų istorija 1870-1976. – Vilnius: “Mokslas”, 1982.
G. Jurkynienė, J. Jurkynas, A. Visockis. Naujų amžių istorija: Vadovėlis IX klasei.
Naujausių laikų istorija. – Vilnius: KRONTA, 1998.
Pasaulio istorijos atlasas. – Vilnius: Naujoji Rosma, 1999.