Grinkiškės
Grinkiškės dvaro rūmai stovėjo prie Šušvės upės, netoli kelio Baisogala-Raseiniai. Beveik penkis šimtmečius Grinkiškes valdė Bialozorų giminė. Iš archyvo, kuris Grinkiškės dvare buvo saugomas iki I-ojo pasaulinio karo, sužinota, kad jau 1454 metais Grinkiškės buvo Bialozorų giminės atstovo, kurio pravardė Mantvydas, nuosavybė. Bialozorų giminės atstovai Lietuvos politiniame ir valstybiniame gyvenime buvo gana įtakingi, užimdavo svarbius valstybinius postus. Pirmuoju Grinkiškių dvarininku laikomas Voicekas Mantvydas-Bialozoras. Grinkiškį valdė ir jo sūnus LDK saugotojas, deputatų rūmų maršalka Jonas Mantvydas Bialozoras. Paskutinysis iš Bialozorų, kuris valdė Grinkiškes, – Tadeušas Izidorius Martynas Mantvydas-Bialozoras (1884 07 28-1927 09 06). Jis buvo bevaikis. Kitas šios giminės atstovas Stanislovas Mantvydas-Bialozoras vaikų taip pat neturėjo.
Grinkiškės dvaras buvo gana kuklus ir niekuo ypatingu iš kitų Žemaitijos dvarų neišsiskirdavo. Jį pastatė XVIII a., o perstatytė XIX ir XX amžiais. Namo pamatai buvo geri ir stiprūs.
Centrinis pastatas stačiakampis su keliais priestatais iš kiemo pusės. Jame buvo 18 kambarių, neskaitant prieškambarių, koridorių ir nišų. Visi aukšti kambariai turėjo senas koklines krosnis. Baldai buvo senoviniai, pagaminti vietinių meistrų iš uosio ir raudonmedžio. Rūmuose buvo keli iš Gdansko atvežti antikiniai laikrodžiai.
Žinoma, kad Grinkiškėse buvo labai turtinga šeimos portretų galerija, kurioje atspindėjo visa vienos dvarininkų giminės ikonografija nuo XVII iki XX amžiaus.
Didžiulis rūmuose sukauptas giminės archyvas palaipsniui buvo išsklaidytas: atiteko įvairiems šios giminės atstovams. Dabar žinoma tik nedidelė jo dalis, kuria paskutiniaisiais metais rūpinosi Lenkijos gyventojas Zbignevas Leitenbergas.
Rūmus supo apie 20 ha stačiakampis parkas, kurio pagrindinis akcentas buvo liepų alėja.
Priešais dvarą 1618 m. pastatyta bažnyčia. Jos statyba rūpinosi iš karo grįžęs Gabrielis Kristupas Mantvydas-Bialozoras. Žinoma, kad šioje bažnyčioje kabėjo Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytas paveikslas.
1944 m. vokiečiai miestelį padegė. Gaisras sunaikino ne tik dvarą, bet ir bažnyčią.
