Frydrichas Nyčė – Šeštas skyrius. Mes, mokslininkai 213

213

Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia “sužinoti” iš patyrimo,- arba reikia turėti išdidumo to n e žinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių n e g a l i žinoti iš patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos žino ar gali žinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdžiui, išties filosofinė sąsaja, jungianti drąsą, nežabotą dvasingumą, lekiantį presto 51 , ir dialektinį griežtumą ir būtinumą, nedarantį nė vieno klaidingo žingsnio, yra nežinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina. Jie įsivaizduoja kiekvieną būtinybę kaip vargą, kaip kankinantį pavaldumą ir prievartą; ir pats mąstymas jiems yra lėtas, alsinantis, kone varginantis darbas, nors ir “vertas kilmingųjų p r a k a i t o”, o jokiu būdu ne kažkas lengva, dieviška, panašu į šokį, išdykavimą! “Mąstyti” ir “rimtai, solidžiai imtis reikalo” – jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie “pergyvena” šį dalyką.- Menininkai šiuo atveju turi jau geresnę nuovoką: jie per daug gerai žino, jog būtent tada, kai jie jau nieko nedaro “savo noru”, o tik iš būtinybės, tada jų laisvės, subtilumo, visagališkumo, kūrybinio komponavimo, valdymo, formavimo jausmas pasiekia savo viršūnę,- žodžiu, kad būtinumas ir “valios laisvė” tada sutampa. Pagaliau egzistuoja sielos būvių hierarchija, kurią atitinka problemų hierarchija; ir aukštosios problemos be gailesčio atstumia kiekvieną, kas drįsta prie jų priartėti, nebūdamas skirtas joms spręsti dėl savo dvasinių jėgų menkumo. Kokia nauda iš to, kad landūs visažiniai arba nerangūs šaunūs mechanikai ir empirikai, kaip tai šiandien dažnai atsitinka, genami plebėjiško garbės troškimo siekia priartėti prie jų ir veržiasi į šią “šventovių šventovę!” Tokiais kilimais niekada neturi žengti šiurkščios kojos – tai numatė jau pirmapradis daiktų dėsnis; durys šiems įkyruoliams bus uždarytos, net jeigu jie daužytų jas galvomis ir visai savo galvas sudaužytų! Reikia, kad būtum gimęs kiekvienam aukštesniam pasauliui; aiškiau pasakius, reikia, kad būtum jam p r a d ė t a s: teisė į filosofiją – didžiąja šio žodžio prasme – įgyjama tik dėl kilmės,- protėviai, “kraujas” turi lemiamą reikšmę ir čia. Daugelis kartų turi dirbti, kad atsirastų filosofas; kiekviena jo dorybė turi būti įgyjama, puoselėjama, paveldima ir įkūnijama jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drąsią, lengvą, subtilią jo minčių tėkmę, bet visų pirma apie pasirengimą imtis didžiulės atsakomybės, apie valdingo žvilgsnio didingumą, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo minios bei jos pareigų ir dorybių, draugišką saugojimą ir gynimą to, kas nesuprantama ir kas šmeižiama,- ar tai būtų Dievas, ar velnias,- didžiojo teisingumo puoselėjimą ir mėgavimąsi juo, įsakinėjimo meną, valios platumą, ramias akis, kurios retai stebisi, retai žvelgia į dangų, retai myli…