Frydrichas Nyčė – Septintas skyrius. Mūsų dorybės 238-239
238
Klysti sprendžiant pamatinę “vyro ir moters” problemą, neigti egzistuojantį tarp jų didžiausią antagonizmą ir amžinos įtampos būtinybę, svajoti galbūt apie lygias teises, tokį patį auklėjimą, pretenzijas ir pareigas,- tai t i p i š k a s lėkštos galvos požymis, ir mąstytojas, lėkštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lėkštai! – yra įtartinas, dar daugiau, atspėtas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir būsimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs “trumparegis”, nesugebantis įsiskverbti į j o k i ą gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilų protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip griežtumas ir todėl lengvai su juo painiojamu,- toks žmogus gali galvoti apie moterį tik r y t i e t i š k a i: jis turi į moterį žiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uždaryti, kaip į kažką, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didžiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip žinia, nuo Homero iki Periklio, k y l a n t kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydžio darėsi vis g r i e ž t e s n i moteriai, žodžiu, darėsi rytietiški. K i e k tai buvo būtina, k i e k logiška, k i e k netgi žmogiškai pageidautina,- tegu kiekvienas pats apmąsto!
239
Silpnoji lytis niekada nebuvo taip garbinama vyrų kaip šiais laikais – tai demokratinių polinkių ir skonio požymis, taip pat kaip ir nepagarba senatvei,- nieko keisto, jei garbinimu tuoj pat pradedama piktnaudžiauti. Norima daugiau, išmokstama reikalauti, pagarbos ženklai imami traktuoti beveik kaip įžeidimas, rungtyniaujama dėl teisių, netgi atkakliai kovojama dėl jų: žodžiu, moteris pradeda netekti gėdos. Dar pridurkime, kad ji praranda ir skonį. Ji atpranta b i j o t i vyro: bet “atpratusi bijoti”, moteris atsisako savo moteriškiausių instinktų. Kad moteris išdrįsta kelti galvą, nustojus vertinti ir puoselėti tai, kuo vyras kelia baimę, arba, kalbant aiškiau, kai nebevertinamas ir nebepuoselėjamas v y r a s vyre, yra gan dėsninga ir gerai suprantama; sunkiau suprasti, jog būtent todėl – moteris išsigimsta. Tai vyksta šiandien – neapsigaukime! Kur tik pramonės dvasia nugali karinę ir aristokratišką dvasią, moteris siekia ūkvedžio ekonominio ir teisinio savarankiškumo: “moteris kaip ūkvedys”- užrašyta ant besiformuojančios dabartinės visuomenės vartų. Tuo pat metu, kai ji įgyja naujas teises, siekia valdžios ir savo vėliavose bei vėliavėlėse įrašo moteriškos “pažangos” šūkį, klaikiai aiškiai prasideda priešingas procesas: m o t e r i s ž e n g i a a t g a l. Nuo Prancūzijos revoliucijos moters įtaka Europoje m a ž ė j o tiek, kiek didėjo jos teisės ir pretenzijos; “moterų emancipacija”, kai jos siekia ir reikalauja pačios moterys (o ne tik bukagalviai vyrai), yra įstabus moteriškiausių instinktų silpnėjimo ir bukimo simptomas. K v a i l u m a s slypi šiame judėjime, beveik vyriškas kvailumas, kurio kiekviena padori moteris,- o tokia moteris visada protinga,- turėtų visa savo esybe gėdytis. Nenutuokti, koks kelias tikriau veda į pergalę, nustoti puoselėti savo ginklo vartojimo meną; prarasti savitvardą vyro atžvilgiu, galbūt net prieiti “iki knygų, kai anksčiau buvo laikomasi drausmės ir subtilaus, gudraus kuklumo; dorybingai įžūliai priešintis vyro tikėjimui moteryje s l y p i n č i u iš esmės kitokiu idealu, kažkokiu Amžinu ir Būtinu Moteriškumu; atkakliais tauškalais versti vyrą pakeisti nuomonę, kad moterį kaip švelnų, užgaidžiai laukinį ir dažnai malonų naminį gyvulėlį reikia saugoti, puoselėti, tausoti; negrabiai ir suirzus ieškoti vergijos ir baudžiavos elementų moters padėtyje ankstesnėje ir dabartinėje visuomenėje (tarsi vergija yra kontrargumentas, o ne aukštesnės kultūros, visokio kultūros kilimo sąlyga),- ką visa tai reiškia, jei ne moteriškų instinktų, moteriškumo naikinimą? Žinoma, tarp vyriškos lyties mokytų asilų yra daug idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintojų; jie pataria joms atsikratyti moteriškumo ir persiimti visomis kvailystėmis, kuriomis serga “vyras” Europoje, europietiškas “vyriškumas”,- jie norėtų nužeminti moterį iki “bendrojo išsilavinimo” ar net iki laikraščių skaitymo ir politikavimo. Iš moterų kai kur norima padaryti netgi laisvus mąstytojus ir literatus: tarsi nedievobaiminga moteris giliam ir bedieviui vyrui nebūtų atstumianti ir juokinga,- beveik visur jų nervus gadina liguisčiausia ir pavojingiausia muzika (mūsų vokiškoji naujausioji muzika) ir kasdien jos darosi vis isteriškesnės ir vis labiau nesugeba paklusti savo pirmajam ir paskutiniajam pašaukimui – gimdyti sveikus vaikus. Ir apskritai jas norima dar labiau “kultūrinti” ir, kaip sakoma, remiantis kultūra, “silpnąją lytį” paversti s t i p r i a: tarsi istorija įtikinamiausiai neliudytų, kad žmogaus “kultivavimas” ir silpninimas – būtent v a l i o s j ė g o s silpninimas, skaidymas, sargdinimas – visada ėjo koja kojon ir kad pačios galingiausios ir įtakingiausios pasaulio moterys (galiausiai dar Napoleono motina) už savo galią ir persvarą prieš vyrus turi būti dėkingos savo valios jėgai, o ne mokytojams. Tai, kas moteryje kelia pagarbą, o dažnai ir baimę,- yra jos p r i g i m t i s, kuri “gamtiškesnė” negu vyro, jos grobuoniškas klastingas gracingumas, jos tigrės nagai pirštinaitėse, jos naivus egoizmas, jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas, neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas… Be baimės, ši pavojinga ir graži katė “moteris” kelia ir užuojautą,- ji labiau negu bet koks gyvūnas kenčia, yra pažeidžiamesnė, labiau trokšta meilės ir labiau pasmerkta nusivylimui. Baimė ir užuojauta: šių jausmų apimtas stovėjo iki šiol vyras prieš moterį,- viena koja jau tragedijoje, kuri žavėdama kankina.- Kaip? Ir tai turėtų baigtis? Ir moters a t k e r ė j i m a s jau prasidėjo? Ir moteris pamažu taps vis nuobodesnė? O, Europa! Europa! Mes žinome tą raguotą žvėrį, kuris visada buvo tau patraukliausias ir kuris vis dar tebegrasina. Tavo senį pasakėčia galėtų dar kartą tapti “istorija”,- dar kartą siaubingas kvailumas galėtų tave užvaldyti ir nusinešti! Ir po juo nesislepia joks Dievas, ne! tik “idėja”, “moderni idėja”!..
