Frydrichas Nyčė – Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 11-12

11

Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: “Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui.”- Reikia teisingai suprasti tą “buvo galima”: jis didžiavosi a t r a d ę s naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididžiavimo – bet kuriuo atveju bent jau “naujus sugebėjimus”! – Tačiau pamąstykime,- pats laikas. Kantas klausė savęs: kokiu būdu g a l i m i aprioriniai sintetiniai sprendiniai? – Ir ką gi jis atsakė? Jie g a l i m i d ė l s u g e b ė j i m o! Deja, jis atsakė ne trim žodžiais, o taip išsamiai, taip iškilmingai, su tokiu vokišku giliamintiškumu ir vingrumu, kad niekas nesugebėjo išgirsti komiškos niaiserie allemande 6 , slypinčios tokiame atsakyme. Visi tiesiog netilpo kailyje: taip žavėjosi tuo nauju sugebėjimu; ir džiūgavimas pasiekė apogėjų, kai Kantas atrado žmoguje dar ir moralini sugebėjimą, nes tuo metu vokiečiai buvo moralūs, o ne “politiniai realistai”. Atėjo vokiečių filosofijos medaus mėnuo; visi jaunieji Tiūbingeno teologai netrukus išsklido po kaimus ieškodami “sugebėjimų”. Ir ko tik nerado tais nekaltais, turtingais, jaunatviškais vokiečių dvasios laikais! Tačiau staiga prabilo piktoji romantizmo fėja, ir jos daina nuskambėjo tuo metu, kai vokiečiai dar nemokėjo atskirti “atrasto” nuo “išrasto”. Pirmiausia jie įgijo “viršjusliškumo” sugebėjimą: Schellingas jį pakrikštijo intelektualine žiūra, ir tai atitiko slapčiausius tuo metu dar dorybingų vokiečių geismus. Būtų didžiausia neteisybė, jei mes rimtai žiūrėtume į visą šį išdykėlišką ir svajingą judėjimą ar net piktintumės juo, nes jis – tai jaunystė, kad ir kaip drąsiai ir iššaukiančiai ji rengtųsi pilkų ir senatviškų sąvokų rūbais. Na, bet gana,- pasenome, ir mūsų svajonės išsisklaidė. Atėjo laikas, ir pradėta iš nuostabos trinti kaktas – jos trinamos iki šiol. Daug svajota, ir pirmasis svajotojas buvo senelis Kantas. “Galios galia”,- jisai sakė ar bent jau galvojo. Bet ar tai yra atsakymas? Ar paaiškinimas? O gal veikiau tik klausimo pakartojimas? Kodėl migdo opijus? “Galios galia”,- virtus dormitiva,- atsako garsusis Moličre’o gydytojas:

quia est in eo virtus dormitiva,

cujus est natura sensus assoupire 7 .

Tačiau tokie atsakymai tinka tik komedijai, ir pagaliau atėjo metas Kanto klausimą “kokiu būdu galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?” pakeisti kitu klausimu: “Kodėl r e i k i a tikėti tokiais sprendiniais?”, t.y. atėjo metas suvokti, kad, norint išsaugoti mūsų rūšį, reikia t i k ė t i tokiais sprendiniais, nors, žinoma, jie gali būti k l a i d i n g i! Arba, kalbant aiškiau, šiurkščiai ir tiesiai: aprioriniai sintetiniai sprendiniai išvis neprivalo “būti galimi”, mes neturime teisės jų savintis, mūsų lūpose jie skamba perdėm klaidingai. Ir vis dėlto būtina tikėti jų teisingumu – tai tas paviršutiniškas tikėjimas ir regimybė, be kurios mes negalėtume išsiversti mūsų gyvenimo optikos perspektyvoje.- Ir galiausiai, turint omenyje tą didžiuli poveiki, kuri “vokiečių filosofija” (tikiuosi, jos teisė į kabutes visiems aiški?) padarė visai Europai, nėra abejonės, kad čia tikrai veikė tam tikra virtus dormitiva: visi buvo sužavėti, kad įvairių tautų kilnių dykinėtojų, dorybės sergėtojų, mistikų, menininkų, trim ketvirtadaliais krikščionių ir politinių tamsybininkų terpėje su vokiečių filosofija atsirado priešnuodis visagaliui sensualizmui, įsiveržusiam į mūsų amžių iš praėjusio šimtmečio, trumpai tariant,-“sensus assoupire”…

12

Materialistinė atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra įtikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai šiandien tarp Europos mokslininkų nerastume nė vieno, kuris būtų toks nemokša, kad ją laikytų reikšmingesniu dalyku negu vien patogia naudoti namuose išraiškų santrumpa. Pirmiausia padėkokime lenkui Boscovichiui 8 , kuris kartu su lenku Koperniku iki šiol yra didžiausias ir nenugalimas regimybės priešininkas. Kopernikas, nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad žemė n e s t o v i vietoje, o Boscovichius įkalbėjo atsisakyti tikėjimo tuo, kas žemėje dar liko tvirta ir nepajudinama: tikėjimo “medžiaga”, “materija”, “žemės kruopelyte”- atomu. Tai buvo didžiausia kada nors žemėje laimėta pergalė prieš pojūčius.- Tačiau reikia eiti tolyn ir paskelbti žūtbūtinį karą taip pat ir “atomistiniam poreikiui”: šis, kaip ir dar garsesnis “metafizinis poreikis”, vis dar pavojingai egzistuoja tose srityse, kuriose vargu ar galima įtarti jį esant. Ir visų pirma reikia pribaigti kitą, dar lemtingesnę atomistiką, kurią stropiausiai ir ilgiausiai skleidė krikščionybė,- s i e l o s a t o m i s t i k ą. Tebūnie mums leista šiais žodžiais įvardyti tikėjimą tuo, kad siela kaip monada, a t o m o n, yra nesunaikinama, nedaloma ir amžina; šalin š į tikėjimą iš mokslo! Tarp mūsų kalbant, tai nereiškia, kad reikia atmesti vieną iš seniausių ir garbingiausių hipotezių ir atsisakyti pačios “sielos”; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams – vos tik jie paliečia “sielą”, ji jiems išnyksta. Sielos hipotezę galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle turi įgyti tokios sąvokos, kaip “mirtinga siela”, “siela – subjekto daugialypumas” ir “siela – potraukių ir afektų socialinė konstrukcija”. N a u j a s i s psichologas įveikė prietarus, iki šiol vešliai kerojusius sielos vaizdinio dirvoje, bet kartu save tarsi išvijo į naują dykumą ir susidūrė su nauju nepasitikėjimu – ko gero, senieji psichologai gyveno patogiau ir linksmiau,- tačiau būtent todėl dabar jis yra pasmerktas i š r a d i m u i ir – kas žino? – galbūt a t r a d i m u i.-

6 – vokiškos kvailystės (pranc.)
7 – nes jis turi migdymo galią, kurios esmė – užmigdyti jausmus (lot.) (Moljeras. Tariamasis ligonis).
8 – Boškovičius R. J. (1711 – 1787) – gamtininkas; ne lenkas, kaip teigia autorius, o dalmatų kilmės.