Frydrichas Nyčė – Aštuntas skyrius. Tautos ir tėvynės 245-246

245

“Seni geri” laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie m e s laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo “gera draugija”, jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį l i k u t į mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! – bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo mėgautis! – juk jis buvo tik stilių lūžio ir stilių pasikeitimo atgarsis, o n e, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižėjusios sielos, kuri nuolat byra, ir būsimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat g i m s t a; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudėsi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisvės medį ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną. Bet kaip greitai blėsta dabar būtent š i s jausmas, kaip sunku mūsų dienomis netgi s u p r a s t i šį jausmą – kaip neprastai mūsų ausiai skamba tų Rousseau, Schillerio, Shelley’io, Byrono kalba; jie visi k a r t u išreiškė žodžiais tą patį Europos likimą, nuskambėjusį Beethoveno muzikoje! – Tai, kas atsirado vokiečių muzikoje po to, priklauso romantizmui, t.y. istoriniu požiūriu dar trumpiau trukusiam, dar skubotesniam ir paviršutiniškesniam judėjimui nei tas didysis antraktas, tas Europos perėjimas nuo Rousseau iki Napoleono ir iki demokratijos gimimo. Weberis – bet ką m u m s šiandien reiškia Laisvasis šaulys ir Oberonas! Arba Marschnerio Hansas Heilingas ir Vampyras! Arba net Wagnerio Tannhäuseris! Nuskambėjusi, o gal jau ir pamiršta muzika. Be to, visa ši romantizmo muzika buvo nepakankamai kilni, nepakankamai muzika, kad būtų pripažinta ir vertinama kur nors kitur, o ne vien teatre ir minios akivaizdoje; nuo pat pradžių ji buvo antraeilė muzika, kuriai tikri muzikantai mažai skyrė dėmesio. Kitokioj padėty atsidūrė Felixas Mendelssohnas, tas halkijoniškas maestro, kuris dėl savo lengvesnės, grynesnės, laimės kupinos sielos greitai įgijo šlovę ir taip pat greitai buvo užmirštas,- tai buvo puikus vokiečių muzikos i n c i d e n t a s. O dėl Roberto Schumanno, kuris žiūrėjo į muziką rimtai ir į kurį nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai – jis buvo paskutinis mokyklos kūrėjas,- argi neatrodo mums dabar laimė, atokvėpis, išsilaisvinimas tai, kad būtent ši schumanniška romantika buvo įveikta? Schumannas, ieškantis prieglobsčio savo sielos “saksoniškoje Šveicarijoje”, pusiau wertheriškas, pusiau jean-pauliškas, tikrai ne beethoveniškas! tikrai ne byroniškas! – jo Manfredo muzika yra tiesiog neįtikėtina nesėkmė ir nesusipratimas,- Schumannas, kurio skonis buvo iš esmės s m u l k u s skonis (pasižymintis pavojingu, o tarp vokiečių dvigubai pavojingu polinkiu į romią lyriką ir jausmų svaigulį), Schumannas, nuolat žingsniuojantis nuošale, droviai lėtinantis žingsnį ir pasitraukiantis atatupstom, kilmingas lepūnėlis, atsiduodantis grynai anoniminei laimei ir skausmui, panašus į mergaitę ir noli me tangere 68 nuo pat pradžių: šis Schumannas buvo jau tik v o k i š k a s įvykis muzikoje, o ne europietiškas, kaip kad Beethovenas ar juolab Mozartas,- dėl jo vokiečių muzikai grėsė didžiausias pavojus nustoti buvus E u r o p o s s i e l o s b a l s u ir nusiristi iki paprasto parapiškumo. –

246

Kokia kankynė yra vokiškai parašytos knygos tam, kas turi t r e č i ą ausį! Kaip nenoriai jis stovi šalia lėtai besisukančios pelkės – garsų be skambesio, ritmų be šokio pelkės, kurią vokiečiai vadina “knyga”! O ką jau kalbėti apie vokietį, s k a i t a n t į knygas! Kaip tingiai, kaip nenoriai, kaip blogai jis skaito! Ar daug vokiečių žino ir laiko savo pareiga žinoti, kad kiekviename gerame sakinyje slypi m e n a s,- menas, kurį reikia atspėti, jei nori suprasti sakinį. Pavyzdžiui, nesuvoksi tempo, ir pats sakinys bus klaidingai suprastas! Kad negalima abejoti ritmiškai svarbiais skiemenimis, kad reikia jausti tikslingumą ir žavesį, kai laužoma pernelyg griežta simetrija, kad reikia jautria kantria ausimi gaudyti kiekvieną staccato ir kiekvieną rubato, kad reikia įspėti prasmę balsių ir diftongų sekoje ir matyti, kaip subtiliai gali jie, priklausomai nuo jų sąveikos, spindėti įvairiomis spalvomis ir jas keisti,- kas iš skaitančių knygas vokiečių geranoriškai sutiks prisiimti tokias pareigas bei paklusti tokiems reikalavimams ir įsiklausyti į tokį didelį kalbos meną ir tikslingųmą? Pagaliau jie “neturi tokios klausos” ir nepastebi stipriausių stiliaus kontrastų; subtiliausias meistriškumas š v a i s t o m a s tarsi kurtiems.- Tokios buvo mano mintys, kai aš pastebėjau, kaip šiurkščiai ir be nuovokos buvo painiojami du prozos meistrai: vienas, kurio žodžiai krinta lėtai ir šaltai tarsi lašai nuo drėgnos olos skliautų – jis pasikliauna jų dusliu garsu ir atgarsiu,- ir kitas, kuris valdo savo kalbą kaip lanksčią špagą ir visu kūnu jaučia pavojingą virpančios pernelyg aštrios geležtės laimę,- geležtės, kuri norėtų kąsti, šnypšti ir pjauti. –

68 – neliesk manęs (lot.).