„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Sąmonė ir tikrovė

Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs – gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė”. Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju – materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė nemateriali, t.y. ideali. Materialistų gnoseologinis dualizmas remiasi prielaida, kad savarankišką ontologinį statusą turi tik materija, būtent jos egzistavimas sau pakankamas. O sąmonei nebūdingas savarankiškas egzistavimas, ji yra tik materijos savybė. Kitaip tariant, šiuo požiūriu prieš mus ontologinis monizmas, sudarantis gnoseologinio dualizmo pagrindą.

Gnoseologinis dualizmas nenaujas. Jį randame dar Dekarto koncepcijose: priešinama tįsioji ir mąstančioji substancijos. Tai absoliučiosios priešybės, nes jos neturi nė vieno bendro bruožo. Svarbiausias pirmosios substancijos atributas yra tįsumas, kitaip tariant – erdvė. Antrosios substancijos pagrindinis atributas – mintis, neerdvinis reiškinys.

Vadinasi, ir vėl gnoseologinis dualizmas. Bet jis kitokio pobūdžio, nei marksistinis. Pagal Marksą, gnoseologinės opozicijos elementai yra substancija (materija) ir jos atributas (sąmonė), tarp kurių yra priežasties santykiai: materija sukelia sąmonės vaizdus ir jos turinį. Skirtingai nuo Markso, Dekartas manė, kad, jeigu materija sukelia sąmonės vaizdus, tai svarbu suvokiančiojo subjekto psichinės būsenos materijos klausimu. Štai kodėl Dekartui sąmonė yra ne substancijos atributas, o kita substancija. Vadinasi, jam savarankišką egzistavimą turi abu gnoseologinės opozicijos elementai (esmės). O tai jau ontologinis dualizmas. Kauzaliniai santykiai tarp dviejų substancijų negalimi (tokiu atveju jos nebus substancijos, praradusios savarankiškumą, t.y. substanciolumą), todėl minčių turinys koordinuojamas su materialiosios substancijos turiniu, jį atitinka. Taigi Markso gnoseologinis dualizmas remiasi ontologiniu monizmu. Priešingai, Dekarto gnoseologinis dualizmas – ontologiniu dualizmu.

Markso ir Dekarto gnoseologinio dualizmo tipus laikysime dviem tipiškais sąmonės modeliais. Panagrinėsime praktinę situaciją ir pagal šį pavyzdį įvertinsime dviejų modelių skirtumą.

Žmogus žiūri į netoliese augantį medį. Šiuo atveju tiktų kiek naivus klausimas, nes atsakymas, atrodo, savaime aiškus. Klausiama, ką žmogus mato? Dauguma be abejonių atsakys – aišku, medį. Markso gnoseologinio dualizmo šalininkai atsakys kitaip. Nereikia skubėti atsakyti, viskas sudėtingiau. Materialusis medis yra tik šaltinis to regėjimo (plačiau – gnoseologinio) vaizdo, kuris atsiranda sąmonėje. Atsispindėdama nuo medžio šviesa patenka į akies tinklainę, sudirgina regėjimo nervą, tai perduodama į smegenis ir ten formuojamas regėjimo (idealusis =nematerialusis) atvaizdas. Faktiškai mes matome savo vizualų medžio atvaizdą. Vėliau tas atvaizdas minties projektuojamas erdvėje ir suvokiamas kaip medis, pats likdamas materialaus medžio vizualusis atvaizdas.

Nenoriu teigti, kad šie samprotavimai nepagrįsti. Daiktinio pasaulio subjektyvusis (gnoseologinis) atvaizdas tikrai yra sąmonėje. Yra ir tokių atvaizdų projekcija erdvėje. Ji sąlygojama patyrimo ir praktikos, kurių nesant, adekvačios projekcijos gali ir nebūti. Antai kelių mėnesių amžiaus vaikas bando ranka pasiekti mėnulį, kadangi jo patyrimas nepakankamas adekvačiai suvokti nuotolį. Viskas taip. Bet tai tik viena pusė, reprezentuojanti kauzalinį (priežastinį) sąmonės ir daiktinio pasaulio santykių aspektą: daiktas yra sąmonės gnoseologinio atvaizdo šaltinis ir priežastis.

Kitokią sąmonės sampratą randame Dekarto filosofijoje. Kadangi jis gnoseologinis dualistas, todėl jam, kaip ir Marksui, egzistuoja medis-daiktas ir medis-mintis. Reikia turėti omeny, kad Dekarto racionalistinėje filosofijoje juslingumas traktuojamas kaip mąstymo modusas, todėl pagrįsta kalbėti apie regėjimo medžio atvaizdą kaip apie medį-mintį. Medis-mintis yra tikras, jeigu jis yra medžio-daikto atspindys. Čia Dekarto ir Markso filosofinės pozicijos sutampa. Tačiau toliau prasideda skirtumai. Pagal Marksą, medis-daiktas formuoja medį-mintį. Dekartui tokia situacija negalima, nes šie „medžiai” priklauso skirtingoms substancijoms. Todėl apie atvaizdinį Dekarto filosofijoje galima kalbėti tik kaip apie atitikimą nesiremiantį kauzaliniais santykiais. Tačiau tuomet kyla fundamentalus visos Dekarto filosofijos klausimas: o iš kur atsiranda medis-mintis? Juk medis-daiktas nėra jo šaltinis ir priežastis, kaip tai teigia Marksas.

Todėl Dekartas teigia įgimtų idėjų buvimą žmogaus sąmonėje. Kaip įgimtosios, suprantamos idėjos, atsirandančios ne iš išorės objektų, o dėl mąstymo ypatumų. Aišku, kad šis sąmonės sugebėjimas dar turi būti realizuotas, t.y. medis-idėja dar turi tapti medžiu-mintimi. Įgimtoji idėja yra tik potencija, būtina formuojant gnoseologinį atvaizdą. Kyla klausimas: o kam apskritai Dekartui reikalinga materialioji substancija? Prisiminsime, kad kai kurie empirikai puikiai vertėsi ir be jos. Viena aišku iš karto: reikėjo atsakyti į klausimą, apie ką yra medis-mintis. Bet yra ir kitas aspektas.

Savaime medis-idėja negali tapti medžiu-mintimi. Reikalingas tokios transformacijos mechanizmas. Ir toks mechanizas yra medžio-daikto ir medžio-idėjos atitikimas (koordinacija). Jau pastebėjome, kad kauzaliniai (priežastingumo) santykiai tarp jų negalimi. O štai pretekstiniai santykiai tarp substancijų visai galimi: medis-daiktas yra pretekstas aktualizuojant medį-idėją, t.y. jo transformuoti medį į mintį. Kitaip tariant, medis-mintis yra tai, kas atsiranda kaip medžio-daikto pretekstas. O kaip atsakyti į klausimą, ką žmogus mato, žiūrėdamas į medį. Dekartas atsakytų: žinoma, medį-mintį. Atrodytų, atsakymas attitnka Markso požiūrį. Taip nėra, nors Dekartas, kaip ir Marksas, yra gnoseologinis dualistas. Medis-mintis Dekartui nėra antrinė tikrovė medžio-daikto atžvilgiu, nes jis žiūri į jų santykį ir ontologiškai – jis yra ir ontologinis dualistas. Prieš mus dvi savarankiškos tikrovės, lygiai egzistuojančios.

Mano nuomone, Dekarto pozicija nuoseklesnė ir, be to, čia mažiau keblumų, kurie būdingi Markso doktrinai. Nepaisant ontologinės pastabos, teiginys, kad mes matome ne medį-daiktą, o medį-mintį, atrodo dirbtinis. Jeigu norime teoriškai paaiškinti natūralų atsakymą („mes matome patį medį”), tai būtina radikaliai ontologizuoti sąmonę ir įveikti gnoseologinį dualizmą. Tai ir atliko rusų filosofas Nikolajus Loskis (1870-1965). Jo koncepcija prasideda nuo ontologinio dualizmo: sąmonė ir daiktinis pasaulis „savo būtimi lieka nepriklausomi vienas nuo kito” (Loskio veikalas „Pasaulis kaip organinė visuma”, 1915 m.). Čia yra pagrindinis jo skirtumas nuo Markso ir Dekarto gnoseologinio dualizmo. Panašiai kaip Dekartas, Loskis nepripažįsta kauzalinio santykio tarp sąmonės ir materijos: tarp jų egzistuoja gnoseologinė koordinacija, t.y. pažintinis santykis.

Nors Loskio veikalai išversti į dešimtis kalbų, jo ontologinė sąmonės koncepcija iki šių dienų daugumos filosofų laikoma egzotiška: ar taip gali būti, kad žmogaus sąmonė talpintų savyje visą pasaulį su jo praeitimi, dabartimi ir ateitimi? Beje, pagrindo taip manyti esama. Loskis aiškiai skiria, tai reta filosofijoje, sąmonę ir jos subjektą. Tai, kas imanentiška (būdinga) sąmonei, nebūtinai imanentiška sąmonės subjektui. Pavyzdžiui, matomas medis imanentiškas sąmonei, bet transcendentiškas (išoriškas) sąmonės subjektui. Daikto imanentiškumas sąmonei reiškia, kad sąmonė turi reikalą ne su daikto gnoseologiniu atvaizdu, o su pačiu daiktu. Paprasčiau kalbant, į sąmonės sudėtį įeina pats daiktas, net visas daiktinis pasaulis apskritai.

Tai reiškia, kad žmogaus sąmonė gali suvokti bet kokį pasaulio reiškinį, nepriklausomai nuo jo būvio erdvėje ir laike. Kažkokia mistika – pasakys racionalistas. Tačiau jokios mistikos čia nėra. Sąmonė nemateriali, vadinasi ji neturi erdvės charakteristikų: negalima pasakyti, kad sąmonė čia ar ten, koks jos tįsumas. Žodžiu, sąmonė niekur, vadinasi – visur. Todėl sąmonę reikia pritaikyti antgamtinių reiškinių suvokimui: praeities ar ateities įvykių arba nutolusių nuo sąmonės subjekto šimtus ir tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, esantis už 10 kilometrų nuo sąmonės subjekto medis neturi jokio erdvinio santykio su sąmone: jis yra jos turinys, todėl gali būti žmogaus suvoktas.

Daiktinio pasaulio susiejimas su sąmone yra tik viena antjutiminio suvokimo pusė. Kitą sudaro tai, kad pats materialumas yra santykinis. Pasak Loskio, negali būti savaiminio materialumo. Apie daikto materialumą galima kalbėti tik tuo atveju, jei jis sąveikauja su kitais daiktais. Tokios sąveikos nebuvimas reiškia daikto nematerialumą. Pavyzdžiui, mūsų pasaulis, kaip įvairių reiškinių tarpusavio sąveika, yra materialus. Bet tas pat pasaulis nematerialus, jeigu jis tapatingas Visatai, t.y. tam, be ko niekas neegzistuoja, vadinasi, čia nėra sąveikos su kuo nors. Dievas nematerialus todėl, kad Jis nėra santykis tarp daiktų. Jam pasaulis taip pat nematerialus. Jis jį mato visą ir kiaurai todėl, kad tai susiję su dvasiniu reiškiniu.

Materialumas ir idealumas Loskiui santykiniai, todėl tikslinga kalbėti apie materialaus ir idealaus tapatumą, kraštutiniu atveju – apie jų vienybę. Bet kuriuo atveju Loskis laikosi ontologinio monizmo, kuriame dvasia ir materija sudaro vienybę, o galbūt ir tapatybę: „dvasingumas išvystytas visame pasaulyje, net ir materialioje gamtoje…”.

Taigi tarp sąmonės ir daiktinio pasaulio yra gnoseologinė koordinacija. Jei taip yra, tai negalima ontologinė koordinacija, dėl kurios sąmonė ne tik pažįsta pasaulį (jį atitinka), bet ir nepriežastiniu būdu lemia jo būklę. Tai empiriškai pagrindžia poltergeisto ir psichokinezės (bekontakčio žmogaus poveikio daiktams) reiškiniai. Pradžioje šie reiškiniai buvo traktuojami būtent kaip žmogaus poveikis (nesąmoningas – poltergeistas, sąmoningas – psichokinezė) daiktų pasauliui. Bet vėliau paaiškėjo, kad žmogaus biologinis laukas (pagrindinis komponentas – elektromagnetinis) per silpnas, kad sąlygotų kauzalių poveikių. Šiandien, jei nesiremtume ontologine koordinacija, mes niekaip negalėtume paaiškinti šių paranormalių reiškinių. Koordinacija (ontologinė ir gnoseologinė) remiasi ir kiti paranormalūs reiškiniai. Pavyzdžiui, aiškiaregystė (praeities arba ateities, taip pat dabarties už jutimo organų veikimo ribų suvokimas) iš principo negali turėti kauzalinio paaiškinimo: na, ar galima kalbėti apie būsimų įvykių, kurių dar nėra, poveikį mūsų jutimo organams?! Žinoma, ne. Bet faktas yra faktas – aiškiaregystė egzistuoja. Keletas aiškiaregystės pavyzdžių.

Romos istorikas Svetonijus (75-160) savo knygoje „Dvylikos cezarių gyvenimas” teigia, kad dar vaikystėje būsimajam Romos imperatoriui Domicianui buvo išpranašauta, kad jis taps imperatoriumi, o 96 metų rugsėjo 18 dieną, 5 valandą dienos (mūsų laiko sistemoje tai apie 11 val. ryto) bus sąmokslininkų užmuštas. Reikia pasakyti, kad pranašavimo metu Flavijų giminė, iš kurios kilo Domicianas, nebuvo imperatorių namai. Flavijai buvo legionierių palikuonys. Domiciano tėvą legionieriai paskelbė imperatoriumi po išpranašavimo. Domicianas tapo imperatoriumi 81 metais, po vyresniojo brolio Tito mirties. Domiciano mirtis įvyko visai pagal pranašystę: jį nudūrė sąmokslininkai miegamajame 96 m. rugsėjo 18 – ąją, 5 val. dienos. Galima manyti, kad sąmokslininkai stikslingai siekė nužudyti išpranašautąją dieną. Iš tikrųjų to negalėjo būti, nes imperatoriaus šeima slėpė pranašystę. Apie tai, kad čia ne spėjimas ar prognozė, o būtent aiškiaregystė, liudija tas faktas, kad nurodytas tikslus įvykio laikas.

Dar vienas pavyzdys. Rusų vienuolis Abelis (1757-1841) daug metų sėdėjo kalėjimuose už tikslų Ekaterinos II ir jos sūnaus Pavlo I mirties datų išpranašavimą. Jis atspėjo jų mirties metus, mėnesį, dieną ir net valandą. Ir dar. Visiems žinomas rašytojas Nikolajus Gogolis (1809-1852) laiške Ševyrevui rašė: „Kartais dėl vidinės regos ir klausos aš regiu ir girdžiu laiką ir vietą, kur turi išvysti pasaulį mano knyga”.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad čia minimi tik istoriškai paliudyti aiškiaregystės atvejai. Abejotini atsitikimai neliečiami. Švedų filosofas, teologas ir mokslininkas Emanuelis Svedenborgas (1688-1772) turėjo ryškią aiškiaregystės dovaną. Grįžęs iš Anglijos, Svedenborgas apsistojo Gotenborge. Pietaudamas pas pažįstamą pirklį, jis netikėtai sudirgo ir prasitarė, kad šiuo metu sostinėje kilo didžiulis gaisras. Mokslininkas labiausiai nerimavo dėl savo namo ir turtingos bibliotekos. Pasak jo, gaisras prasidėjo dokuose. Svedenborgas tiksliai nusakė gaisro pradžią, išplitimą ir galiausiai baigtį. Visa tai kitą dieną patvirtino oficialūs pranešimai iš Stokholmo. Pagaliau verta paminėti rusų poetą Michailą Lermontovą (1814-1841). Ypač įdomus jo eilėraštis „Sapnas”, kuriame prieš keletą mėnesių iki savo mirties, aprašo jos aplinkybes.

Aiškiaregystės fenomenas įgalina atskleisti sąmonės naujus aspektus ir savybes. Konkrečiai, jeigu galima „matyti” ateitį (būtent „matyti”, t.y. antjutimiškai konkrečiais vaizdais suvokti, o ne tiesiog atspėti), tai ji jau egzistuoja, o jos nebuvimo iliuzija kyla todėl, kad ji nepasiekiama jusliniam suvokimui. Faktiškai tai reiškia, kad laiko, kaip materialaus pasaulio egzistavimo formos, tiesiog nėra. Ji (Kanto dvasia) yra juslinio suvokimo forma: dabartis – tai tas, kas žmogui jusliniai duota, o praeitis ir ateitis yra už šio suvokimo ribų. „Matyti” antjuslinį daiktą galima tik tuo atveju, kai jis yra sąmonėje, o ne jai transcendentalus. Loskis visai teisus, kurdamas savo koncepciją remdamasis šiomis prielaidomis. Bet koks suvokimas atkuria tik tam tikrus daikto aspektus. Šie suvokti aspektai gali būti ne tik daikto gnoseologinis, bet ir ontologinis atvaizdas, t.y. ne jo mintinis atspindys, o pats diferencijuotas daiktas.

Daikto diferenciaciją ir ontologinio atvaizdo tapsmą galima paaiškinti taip. Žmogus eina ir mato tolumoje kažkokį daiktą. Duotasis suvokimas gali būti išreikštas tokiu teiginiu: „Tai – kažkas”. Remiantis subjekto ir predikato terminais, tai būtų: S – P′. Prieidamas arčiau, žmogus išsiaiškina, kad tai – medis: „Tas kažkas yra medis”, t.y. SP′ – P², kur SP′ atlieka subjekto funkciją. Dar arčiau – ir aišku, kad tai beržas: „Šitas medis – beržas”, t.y. SP′P² – P³. Daiktas, medis ir beržas, šiuo atveju, yra vienas ir tas pats skirtingų diferenciacijos stadijų reiškinys. Daikto suvokimas kaip medžio, sudaro sąmonės sąmoningąją dalį: medis – tai diferencijuotasis daiktas, jo ontologinis atvaizdas. O štai beržas šioje suvokimo stadijoje yra nediferencijuotasis daiktas ir sudaro nesąmoningąją dalį. Suvokimo vystymasis yra toks diferenciacijos procesas, kai vyksta sąmoningo plėtra ir nesąmoningumo siaurinimas.

Kaip jau minėta, visas daiktiškasis pasaulis bei jo praeitis, dabartis ir ateitis yra sąmonės turinys. Mūsų suvokimas yra juslinis todėl, kad visą savo veiklą mes orientuojame į kauzalinį priklausymą. Rezultatas tas, kad daugelis reiškinių tampa neprieinami suvokimui. Aiškiaregystė – tai tas atvejis, kai gnoseologinė koordinacija apima kauzalinei orientacijai neprieinamus reiškinius.

Akivaizdu, kad koordinacija atliekama dėl kažkokio sąmonės nukreipimo į reiškinius, neprieinamus jusliniam suvokimui. Loskis dažnai naudoja preteksto sąvoką, aiškindamas tokį derinimą. Juslėmis suvokiamas reiškinys, kauzaliai veikiantis jutimo organus, gali būti pretekstas suvokti antjutimiškumą. Tai nurodė dar Hiūmas, rašęs, kad ugnies suvokimas yra pretekstas laukti dūmų. Hiūmas interpretuoja psichologiškai, vietoj dūmų suvokimo kalba apie jų laukimą. Mano požiūriu, svarbiau išaiškinti ontologinį pagrindą.

Manyčiau, kad tuo pagrindu gali būti rezonanso reiškinys (tiek fiziniu, tiek ir metafiziniu požiūriu), kurį aš suprantu kaip visuotinį nekauzalų materialaus ir dvasinio pasaulių reiškinių sąryšį. Kiekvienas reiškinys turi savitą produkuojamų svyravimų (elektromagnetinių, šiluminių, elektrocheminių, mechaninių ir kitokių) dažnį. Įvairių reiškinių dažnių sutapimas vadinamas rezonansu. Tai pagrindas, kuriuo remiantis vyksta sąmonės bei antjuslinių reiškinių koordinacija.

• 1. Apibūdinti ontologinio monizmo ir ontologinio dualizmo, o taip pat gnoseologinio dualizmo sąvokas.
• 2. Kuo skiriasi Dekarto ir Markso gnoseologinis dualizmas?
• 3. Kaip N. Loskis įveikė Dekarto ir Markso gnoseologinį dualizmą?
• 4. Kuo skiriasi gnoseologinis ir ontologinis vaizdai Loskio požiūriu?
• 5. Kaip suprasti, kad pasaulio materialumas ne absoliutus, o santykinis?
• 6. Ar ekstrasensorinio suvokimo reiškiniai liudija Loskio koncepciją?
• 7. Koks yra preteksto vaidmuo gnoseologinės koordinacijos realizavime?