„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Viduramžiai ir Renesansas

Viduramžių neoplatonikas Erigena ir jo teologinės variacijos vaizduoja Platono pateiktą sąmonės schemą. Jis skiria protą (intellectus), samprotavimą (ratio) ir vidinį jausmą (sensus  interior). Protas turi intuityvią prigimtį ir mąsto apie Dievą, tikriau, bando tai daryti, nes Dievas aukščiau bet kokios būties. Samprotavimas mąsto apie daiktų amžinus pirmapradžius ir pirmavaizdžius, esančius Dieve. Ir tik vidinis jausmas nukreiptas į jutiminį pasaulį. Šio jutimo veiklą sudaro sąvokų formos jutiminių vaizdinių apibendrinimas.

Mistikas Hugo iš Šv. Viktoro (1097-1141) savo sąmonės traktuotėje mažai kuo skiriasi nuo Erigenos. Bendrosios schemos lygyje skirtumai tik terminų vartosena, tai liudija Platono tradicijos patvarumą. Erigenos protą atitinka Hugo stebėjimas (contemplatio), samprotavimą – apmąstymas (meditatio), vidinį jausmą – vaizduotė (cogitatio).

Vėlyvųjų Viduramžių mąstytojai pirmenybę teikia ne Platono, bet Aristotelio tradicijai. Tomas Akvinietis traktuoja sielą kaip subsistencinę (nematerialią) formą, kaip dvasinę esybę. Ji nemirtinga, nes yra savarankiška kūno substancija, galinti funkcionuoti be jo. Sielai būdingi intelektualūs ir jutiminiai sugebėjimai. Be to, jutimai paklūsta protui. Tuo pat metu Akvinietis pripažįsta, kad mąstymas priklauso nuo jutimų tuo požiūriu, kad jam reikia fantasmų (gr. fantasma – juslinis atvaizdas), kaip medžiagos. Mąstymo esminiai sugebėjimai yra aktyvusis ir galimasis protas (lot. intellectus agens et possibilis). Pirmasis aktualizuoja protu suvokiamą jutiminių atvaizdų turinį. Antrąjį informuoja (lot. informa) suformuotas turinys, kurio produktas yra daikto sąvoka. Be mąstymo, siela turi dar samprotavimo (ratio) sugebėjimą, kuris sukuria naujas sąvokas, o bazinių sąvokų pagrindas yra protas. Akvinato nuomone, samprotavimas yra diskursyvus. Reikėtų pastebėti, kad Viduramžiais diskursas buvo suprantamas kitaip, negu dabar: samprotavimas čia diskursyvus tuo požiūriu, kad tai silogizmų veikla.

Bonaventūras savo sąmonės koncepcijoje remiasi Platono, Aristotelio, Augustino (354-430) ir Hiugo filosofija. Žmogus, jo manymu, mąsto sąvokomis, teiginiais ir silogizmais. Sąvokos išreiškia daiktų egzistavimo būdą, o tai svarbiau, negu jų jutiminė išorė. Spręsti apie tikrovę galima įvairiai, bet teiginiu vadinama tik teisinga nuomonė. Klaidinga nuomonė apskritai nėra teiginys. Silogizmas – tai tokia loginė konstrukcija, kurios išvada būtina seka iš prielaidų. Mąstymas paruošia žmogų aukščiausiai stebėjimo (contemplatio) formai – ekstazei (lot. exstasis), kurioje atsiskleidžia grynoji tiesa.

Pagal vokiečių mistiko Meisterio Ekcharto mokymą, žmogaus siela yra ne išorės kūno forma, bet jo organizacija. Sieloje reikia skirti jos jėgas (jutiminę ir intelektualiąją) ir sielos „kibirkštėlę”. Ta „kibirkštėlė” yra Dievo paveikslas žmogaus sieloje, jo sielos intymioji esmė, mistinio stebėjimo organas. Šiems samprotavimams turėjo įtakos neoplatonikai Plotinas ir Proklas (412-485). Žmogaus sielos intelektualioms jėgoms priklauso veikiamasis (intellectus in actu), pasyvusis ir galimasis protas. Pamoksle „Apie protą ir apie jo tylėjimą” Ekchartas veiklųjį protą charakterizuoja kaip žmogiškosios dvasios veiklą. Tačiau žmogaus dvasia turi tylėti, kai veikia Dievas, tylėjimas – tai pasyvusis protas. Tarpinis žmogaus dvasios būvis yra galimasis protas, paruošiantis žmogaus dvasios tylėjimą ir Dievo veikimą. Tikrajame prote Ekchartas mato tai, ką kiti Viduramžių mąstytojai vadina samprotavimu ir diskursu. Veikiamasis protas pradeda veikti, kai gauna jutiminius empirinio pasaulio atvaizdus per išorės jutimus.

Ekcharto koncepcijoje trys proto tipai priklauso sielos aukščiausiųjų sugebėjimų antrajam lygiui. Pirmąjį lygį sudaro atmintis, lyginama su Dievu Tėvu Trejybėje. Protą (antrasis lygis) Ekchartas lygina su Sūnumi. Pagaliau, trečiasis sugebėjimas yra siela, prilygstanti Šventajai Dvasiai. Trys žemesnieji sugebėjimų tipai priklauso juslumui: atskyrimo sugebėjimas, emocijos ir norėjimo sugebėjimas.

Nikolajus Kuzietis išplėtė sielos (sąmonės) koncepciją. Siela esanti kūno forma, jį organizuojanti ir sudvasinanti. Sielos forma esąs protas (intelektas), o pastarojo forma yra Dievas. Sielą sudaro juslingumas, samprotavimas ir protas. Jutimai nukreipti į empirinį pasaulį. Jie rodo, kad kažkas egzistuoja, bet negali sutiekti žinių apie tai, kad kažkas yra tas, ar kitas. Kitaip tariant, atpažinimo ir neigimo galimybė yra už jutimų galimybių ribų. Bet koks atpažinimas kyla iš samprotavimo, kuris sudaro tarpinį tarp jutimo ir proto sielos sugebėjimą. Todėl samprotavimą Kuzietis apibūdina kaip jutimo tikslumą. Pvz., jutimas neskiria šilta ir šalta, jis suvokia arba tą, arba kitą. Tik lygindami suprantame, kas yra  šilta ir šalta, o tai jau samprotavimas.

Samprotavimas priklauso jutimui ir intelektui. Jutimo atžvilgiu jis yra jutimų vaizdinių skiriančioji forma (plg. šilta ir šalta). Todėl jis diskretiškas, nes sprendžia apie visko daugumą ir dydį. Juslinio vaizdinio diskretiškasis pobūdis neleidžia jam suprasti priešybių vienybės, jis jas tik skiria. Dar daugiau, samprotavimas, turėdamas teiginių, pasakymų ir silogizmų formą, yra diskursyvus. Pasakymai ir silogizmai patys savaime nereiškia supratimo to, apie ką kalbama. Samprotavimas pradeda suprasti tik dėl proto. Būtent pastarasis sugeba suvokti priešybių vienybę. Šiuo požiūriu protas (lot. mens) yra visų daiktų saikas (lot. mensura).

Džordanas Brunas – panteistas ne tik būties, bet ir sielos aspektu. Jis kalba ne tik apie žmogaus sielą, bet ir apie pasaulio sielą. Šiuo požiūriu ypač įdomūs jo dialogai „Apie priežastį, pradžią ir vieningąjį”. Siela nėra žmogaus kūno dalis arba pradžia, bet jo priežastis ir forma. Ji ne tik sudvasina kūną, suteikia jam judėjimo galimybę, bet yra reiškiama kaip atmintis, samprotavimas ir apmąstymas. Šie sielos veiksmai atliekami įvairiai jos skirtinguose lygiuose. Juslių lygyje šie veiksmai suvaržyti, nediferencijuoti. Jusles Brunas lygina su „akimi tamsioje patalpoje”, kuri mato pasaulį lyg ir per siaurą angą. Samprotavimas (lot. ratio) leidžia matyti pasaulį lyg ir per langą, panorama išsiplečia, o minėtiesiems sielos veiksmams būdinga diferencijacija: dabar siela šalia atminties ir nesuskaidyto į dalis suvokimo, įgyja galimybę samprotauti ir apmąstyti. O štai protas (lot. intellectus) suvokia pasaulį be jokių apribojimų. Ir visa tai todėl, kad dėl proto žmogiškoji siela supranta esanti ne kažkas atribota nuo pasaulio sielos, o jo išraiška, tik paslėpta kūno tamsoje. Pasaulio siela protinga, jos esmę sudaro „visuotinis protas”, kuris yra dieviškasis intelektas. Pasaulis dvasingas, nes jo siela pripildo viską. Šis pripildymas įvyksta ne fiziškai, kaip, sakysime, žmonių grupė pripildo kambarį, o formaliai: siela yra visų daiktų forma. Panteistui Brunui pareikšti, kad ,,siela viskame” prilygsta posakiui, kad „sieloje yra viskas”.

Vokiečių mistikas Jakobas Bėmė skiria tris žmogaus aspektus (arba, kaip jis sako, gimimus): išoriškasis, astralusis ir sielos. Išoriniam aspektui atstovauja fizinis kūnas, pats savaime neturįs gyvybės. Astralusis (lot. astralis – žvaigždinis) aspektas, atstovaujamas dvasios, sudvasina fizinį kūną, yra jo gyvybės šaltinis. Siela sudaro trečią aspektą, dėl kurio žmogus turi valią ir protą.

Suprantama, kad kūnas be dvasios tampa miręs, tačiau ir dvasia be kūno nėra kažkas aktualaus. Kūnas, mano Bėmė, yra dvasios materija. Siela tampa tikrove dėl dvasios. Tačiau ji egzistavo pirma kūno, bet kaip Dievo sėkla, kaip galimybė. Tikroviška siela tampa tiek dėl kūno ir dvasios, tiek ir dėl žodžio (kalbos): bežodė siela negali būti protinga.

Bėmė traktuoja sielą pagal analogiją su Šv. Trejybe. Pradžioje siela veikia kaip stichiška valia „anapus gėrio ir blogio” (analogija su Dievu Tėvu). Vėliau, ją kaip valią, nušviečia protas ir žodis (analogija su Sūnumi). Pagaliau, įvyksta valios ir proto sintezė (analogija su Šv. Dvasia). Dabar siela jau gali suprasti, kad išorinį pasaulį ji suvokia ne todėl, kad dėl jo atsiranda daiktų atvaizdus: žmogus nieko negali suvokti, net ir veikiant daiktams jutimo organus, be žmogiškosios dvasios sujaudinimo. Kaip Bėmė teigia „Auroroje”, jutimai gali veikti tik dvasioje (= dėl dvasios). Visų žmogaus jutimų centras yra širdis, o dvasia yra galvoje.

Agripa iš Netesheimo (1487-1533), mistikas ir panteistas, Paracelso amžininkas, taip pat postuluoja pasaulio sielos egzistavimą. Tiesa, supranta ją pagal Aristotelį  – kaip kvintesenciją (lot. guinta essentia – penktoji esmė); apie keturias esmes (stichijas) mes žinome: žemė,vanduo, oras ir ugnis. Žmogaus siela, pasak Agripos, turi jusles, valią ir protą. Juslės skiriamos į išorines ir vidines. Pirmosioms priklauso regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lietimo juslės.

Vidinių juslių keturios. Pagal tobulumą jos pateikiamos taip. Žemutinę pakopą užima bendrasis jutimas, Aristotelio skolinta sąvoka. To jutimo esmė – pirminių, išorinių juslių duotų atvaizdų apibendrinimas. Aukščiau yra vaizdavimo sugebėjimas, kuris sulaiko ir stabilizuoja iš bendrojo jutimo gautus atvaizdus. Trečioje pakopoje išsidėstęs sugebėjimas mąstyti, t.y. suprasti vaizdinio fiksuotus atvaizdus ir spręsti apie juos. Kitaip Agripa šią pakopą vadina „fantastiniu samprotavimu”. Senovės graikų žodis fantasia reiškė įsivaizdavimą, neatitrūkusį nuo juslinių pagrindų. Pvz., „kentauras” yra tipiška fantasia tuo požiūriu, kad sudaryta iš žmogaus ir arklio jusminių atvaizdų (kentauras – arkliažmogis). Taigi fantastinis samprotavimas formuoja pirmines abstrakcijas (schemas) apie empirinius atvaizdus. Pagaliau, atmintis yra aukščiau suformuotųjų atvaizdų, atgaminimo sugebėjimas, sudarantis intelektualiosios veiklos empirinę medžiagą. O jeigu prie jutimų veiklos prisijungia kalba, dėl kurios sudaromi netekę juslinio pobūdžio atvaizdai, tai čia jau protas. Pvz., žodis „medis” nesiejamas nei su beržu, nei su ąžuolu, bet iškart su visais medžiais, t.y. pažymi patį medį kaipį. Valia vadovauja proto veiklai, nukreipdama jo dėmesį į tas ar kitas empirinės veiklos puses.

Paracelsas, postuluodamas pasaulio sielą, kaip panteistas, teigia, kad ji persmelkia visą pasaulį, todėl gamta yra gyvoji visuma. Žmogus taip pat turi sielą, kuri glaudžiai susieta su pasaulio siela. Šios dvi sielų rūšys santykiauja viena su kita kaip makro- ir mikrokosmas. Žmogus turi tris kokybes. Viena vertus, jis yra gamtos esybė, todėl jis turi kūną, tiksliau, du – grubųjį ir liaunąjį. Kartu jis dar ir antgamtinė esybė – dvasia ir angelas. Dvasia suprantama kaip gyvybinė dvasia (lot. spiritus vitae). Dvasinė ir angeliškoji kokybės sudaro žmogaus sielą. Kaip gamtos būtybė žmogus gali suvokti tik gamtos reiškinius. O kaip antgamtinė būtybė jis sugeba suvokti antgamtybę. Žmogus aukščiau negu dvasia, nes jis turi sielą, o dvasia jos neturi. Paracelsas buvo pirmasis filosofas, vartojęs nesąmoningumo (unwűssende) sąvoką. Traktate „Atimančios žmogui protą ligos” randame aiškiai suformuluotą sąmoningumo ir nesąmoningumo opoziciją.