„Filosofijos pagrindai II“ V. VIDURAMŽIŲ RACIONALUMAS

Racionalumo problemos negalima tapatinti su ratio klausimu, nors būtent tai sudaro šios problemos branduolį. Aišku, kad protas racionalus, bet čia nėra jokios problemos, nes tai paprastą tautologiją: protas protingas. Suprantama, kad šiuo atveju racionalumo problema traktuojama kaip ne-proto atitinkamumo protą problema. Konkrečiai, jutiminė sąmonė racionali tiek, kiek ji atitinka logines schemas. Pavyzdžiui, racionalus jutiminis paveikslas yra ne kas kita, kaip jutiminė sąvoka. Arba: pasaulis racionalus tiek, kiek jis atitinka proto normas ir reikalavimus. Būtent taip racionalumą suprato Klasicizmo ir Švietimo epochos filosofai.

Su šia interpretacija galima visiškai sutikti, jeigu prisimintume, kad tai tik vienas mūsų problemos aspektas. Tai Aristotelis kuris, paprastai problemą svarstyti pradėdavo nuo raktinio žodžio reikšmės analizės. Lotyniškas žodis „ratio” turi daugybę reikšmių, tarp kurių pažymėtinos šios: 1. intelektas, protas; 2. minčių būdas; 3. pagrindas, motyvas. Matome, kad racionalumo problema apima ir gnoseologinius, epistemologinius bei metodologinius, ir ontologinius klausimus.

Daugelis šiuolaikinių filosofų tyrinėjimų išaiškino, kad epistemologijos aspektu racionalumo problema netelpa į klausimo apie racionalų rėmus. T. Kuno „paradigmos”, M. Fuko „epistemos”, I. Lakatoso „mokslo – tyrimo programos” nėra loginės arba konceptualios sistemos. Šią prasmę paaiškino St. Tulminas, sakydamas, kad „racionalumas – tai ne loginės ar konceptualios sistemos kaip tokios, atributas, o žmogaus veiksmų ar iniciatyvų atributas…”. Beje, gerokai iki St. Tulmino, tai nurodinėjo K. Marksas, supratęs praktiką kaip pažinimo pagrindą, o konceptualias sistemas – kaip praktikos formas, paverstas mąstymo ir pažinimo formomis. Maža to, į šiuolaikinę filosofiją įėjo samprata, kad racionalumo problema implikuoja ne tik klausimą apie racionalųjį, bet ir neracionalųjį, net iracionalųjį. Antai T. Kunas rašė, kad „paradigmos pasirinkimo klausimai niekada negali būti sėkmingai išspręsti vien logika ir eksperimentu”.

Dar mūsų amžiaus pradžioje neracionaliojo įtraukimą į pačias racionaliausias sistemas suprato Amerikos filosofas V. Džemsas, kuris nurodė, kad sąvokos visada reiškia daugiau nei jas išreiškiantys teiginiai. Šitą „daugiau” jis vadino sąvokos aureole (fringe) – nekonceptualizuotomis asociacijomis, egzistuojančiomis savo koncepto pagrindu. Prancūzų lingvistas F. de Sosiūras mėgo kalbėti apie sąvokos reikšmingumą. Tai, jo nuomone, susidaro ne per linijinius (sintagminius) subjekto-predikato ryšius teiginyje, o per paradigminius santykius, kuriuose yra skirtingos sąvokos. Kitaip tariant, sąvokos reikšmingumas nepriklauso pačiai sąvokai, o yra užsąvokinė mintis, sudaroma sąvokų paradigminius tarpusavio santykius (antoniminius, sinoniminius ir kitokius ryšius).

Taigi sąvoka kaip racionaliojo kvintesencija pasirodo esanti tik daugiamatės minties paviršius, apimantis iracionalųjį nesąmoningumą ir kt. Sugrįžimas prie viduramžių filosofijos įgalina pastebėti naujus momentus racionalumo problemoje, rasti racionaliojo vietą daugiamatėje žmogiškosios minties struktūroje.

Norint suprasti viduramžių racionalumą, svarbu turėti galvoje tai, kad kognityvų procesą scholastikai padalija į du: pažinimą per tikėjimą (per fidem) ir pažinimą per natūralųjį protą (per rationem naturalem). Atitinkamai buvo skiriamos apreiškimo tiesas ir proto tiesas. Jų tarpusavio santykį išreiškė panašumo (similitudo) kategorija. Žmogiškasis protas, sukurtas pagal Dievo protą, yra panašus į jį. Todėl mūsų proto tiesos negali nebūti apreiškimo tiesų pavidalais. Be to, mūsų proto principai turi savo pagrindą Dievo prote. Būti panašiu į ką nors ir turėti pagrindą jame reiškia būti susijusiu su kuo nors. Vadinasi, panašumo kategorija buvo organiškai susieta su prisidėjimo, dalyvavimo (participatum, participatio) kategorija. „Bet kokio daikto būtis, – rašo Akvinietis, – yra prisidėjimo būtis (esse participatum) (SG lib.3, cap.65).” (Toliau trumpinama: SG = Summa contra gentiles, S. Th. = Summa theologiae).

Žmogaus proto principai, dalyvaujantys Dieviškajame prote, yra ne kas kita kaip idėjos (species), kurios kartu yra žmogiškojo pažinimo pradinės formos. Idėjos yra pažinimo pradžia (kaip principai), bet jokiu būdu ne jos rezultatas, t.y. žinojimas. Idėjos panašios į Dieviškojo proto principus. Šia prasme jos yra pažinimo formos, t.y. pažinimą organizuojantys pradai. Pažinimui dar reikalingas turinio supanašėjimas, bet ne į Dievą, o į empirini pasaulį. Būtent tai turi galvoje Akvinietis: „Bet koks pažinimas atliekamas per supanašėjimą (per quandam assimilationem fiat)“ (SG lib. l, 63): „pažįstantis supanašina (assimilet) save su reiškiniu” (SG lib. 3, cap. 21).

Idėjos kaip grynos formos sudaro „habitus principiorum” – tai vienareikšmiai sunkiai išverčiamas scholastikos terminas, kurį apytiksliai galima išversti kaip “principų visuma”. Šitie principai (jie ir formaliosios idėjos) sudaro sąlygą turiningų idėjų formavimui. Esant šiai sąlygai, supanašėjimo rezultatų tampa jutiminė idėja (species sensibilis), kurios viena iš funkcijų yra jutiminio sugebėjimo aktualizavimas. Pvz., regos sugebėjimas aktualizuojasi išorinio vaizdo idėjos (per speciem coloris) (SG lib. 3, cap.42) pagalba.

Jutiminė idėja aktualizuoja jutiminį sugebėjimą ta prasme, kad pastarasis informuojamas per jutiminę idėją. Antai apie regėjimą galima pasakyti, kad jis informuojamas per regos idėją: „visus informatur visibilis specie” (SG lib. l, cap. 51-52). Tai reiškia, kad daiktų jutiminis suvokimas vyksta visų pirma dėl jų idealiosios, o ne empirinės būties. Formalių ir turiningų idėjų skirtumą galima suvesti į tokią schemą: formali idėja formuoja, o turininga – informuoja, t.y. ji yra informa (šiuo pagrindu susidarė šiuolaikinė informacijos sąvoka).

Svarbu pažymėti, kad jutiminė idėja nėra suvokimo objektas, o tai, dėl ko žmogus suvokia empirinį objektą. Pvz., tam tikro daikto išorės vaizdo idėja nėra tai, kas matoma, o tai, kieno dėka mato. Maža to, jutiminė idėja nėra daikto jutiminis suvokimas. Tai – jutiminio pažinimo pradžia ir informa. Jutiminio pažinimo rezultatas yra jutiminiai vaizdiniai, fantasmos (phantasmata), susiformavę dėl tokių jutiminių sielos sugebėjimų, kaip įsivaizdavimas, atmintis ir pasyvusis intelektas. Verta prisiminti, kad šiuos sugebėjimus aktualizuoja formalios idėjos, sudarančios habitus principiorum.

Pasyvusis intelektas (intelectus passivus), sugebėjimas įsivaizduoti, dar vadinamas vis cogitativa (sugebėjimas įsivaizduoti ir mąstyti), yra jutimingumo galia. Šią galią sudaro sugebėjimas atskirti ir palyginti individualius vaizdinius, o po to šiuo pagrindu organizuoti ir sutvarkyti fantasmas, ruošti jas suvokti aukščiausiam intelektui.

Šalia jutimingumo, žmogus turi intelektualią potenciją, kuri nėra kūno organų veikla, bet dvasios sugebėjimas, aktualizuojamas inteligibilios idėjos (per speciem intelligibilem). Ši idėja, daranti intelektą tikrą, veikia kaip principas, inteligibilios idėjos pradžia bendrai ir kaip skyrium imant intelektualaus pažinimo principas. Pagaliau ši idėja yra intelekto ir pažinimo forma. Kaip ir jutiminės idėjos atveju, inteligibili idėja yra ne tai, kas pažįstama, bet dėl ko, per ką galimas pažinimas.

Inteligibili idėja, aktualizuojanti intelektą, pati turi būti aktuali. O intelektualumas fantasmose turi tik potencialią būtį. Sielos sugebėjimas atskyrimo nuo individualių idėjų keliu išskirti inteligibilias idėjas iš jutiminių vaizdinių, vadinamas veikliuoju intelektu (intellectus agens), žr.: SG lib. 2, cap. 77). Šiuo abstrahavimo aktu potencialiai idėja tampa inteligibilia veiksme (in actu). Tapusi aktualia per abstrakciją idėja savo ruožtu aktualizuoja intelektą. Minimuose tarpusavio aktualizavimo santykiuose tarp intelekto ir idėjos nėra loginio rato, nes veiklusis intelektas kaip dvasios šviesa linkęs formuoti idėjas, yra principų habitus’as. Šalia sielos aktyvaus sugebėjimo yra ir pasyvus, recipuojantis. Tai galimas intelektas (intellectus possibilis), kuris, suvokdamas inteligibilias idėjas, pažįsta daiktus pagal jų inteligibilia būtį. Akvinietis lygina veiklųjį intelektą su veikiančiąja priežastimi (causa efficiens), o galimąjį intelektą su materija. Suprantama, kad veikliojo intelekto veikimas eina pirma galimo intelekto suvokimo.

Intelektualaus pažinimo rezultatas pasirodo kaip sąvoka, kuriai pažymėti vartojama daugelis terminų: intentio intellecta, conceptio, verbum ir kt. Tyrinėtojai vieningai pažymi griežtą idėjų ir sąvokų atribojimą kaip būdinga scholastikos bruožą: sąvoka skiriasi nuo inteligibilios idėjos: sąvoka yra pažinimo rezultatas, idėja – pradžia. Šiuo atveju sąvoka priklauso intelekto (ratio) sričiai ir traktuojama kaip išreiškiama definicija. Sąvokų substratas (subiectum) yra galimas intelektas. Jis suprantamas kaip mokslo habitus’as.

Galima konstatuoti, kad kaip idėjos, jutiminės ir protu suvokiamos, taip ir jutiminiai vaizdiniai ir sąvokos, yra pažįstamų daiktų paveikslai ir pavidalai. Skirtumas tas, kad idėjos, būdamos pažinimo formomis, principais, mums duotos ir yra materialių daiktų nematerialūs modusai žmogaus dvasioje. O jausmai ir sąvokos sukurti jutimų ir intelekto veiklos idėjų pagrindu ir todėl yra žinojimas apie materialius daiktus. Vadinasi, pasak viduramžių sampratos, idėjos pasirodo turinčios objektyvios duotybės pobūdį kaip pažinimo pagrindas visų pirma empiriniu būdu: per supanašinimą (jutiminės idėjos) ir potencialiai inteligibilaus aktualizavimą jutiminiuose vaizdiniuose (protu suvokiamos idėjos). Čia randame Naujųjų laikų gnoseologinių koncepcijų sensualistinės interpretacijos šaltinį.

Kartu Akvinietis svyravo, charakterizuodamas protu suvokiamas idėjas, ir tuo atsitraukė nuo Aristotelio tradicijos. Antros knygos „Suma prieš pagonius” 73 skyriuje tvirtinama, kad inteligibilios idėjos nepriklauso nuo jutiminių vaizdinių ir, griežtai kalbant, išskiriamos ne iš pačių fantasmų, o iš vaizduotės sugebėjimų (a virtutibus) ir iš pasyviojo intelekto. Kad tai ne atsitiktinis suklydimas, patvirtina teorinis teiginys apie habitus principiorum (SG lib. 2. cap. 78).

Be to, Akvinietis savimonę vadina dar vienu neempiriniu pažinimo šaltiniu. Tai – intelekto refleksija, kurioje intelektas nukreiptas pats į save: „reflexio intellectus supra ipsum” (S.Th. l, q.28, a. 4 ad 2; q.76, a.2 ad 4). Šioje tomiškojo mokymo apie idėjas ypatybėje matyti įgimtųjų idėjų racionalistinių koncepcijų ir kantiškojo apriorizmo prielaida. Scholastikos racionalizmas pasireiškia ir pripažįstant intelekto pirmenybę prieš valią: intelektas ne tik eina pirma valios, bet ir ją apsprendžia.

Išskirdami viduramžiškąją idėją sampratoje charakteringiausius bruožus, pažymėsime štai ką: pirma, idėjos yra ne minties pažinimo objektai, kaip manė neoplatonikai, bet pažinimo priemonė. Antra, idėjos nėra ir koks nors žinojimas, tai – žinojimo pradžia ir principas, tai, nuo ko prasideda mintis. Trečia, idėjos yra forma, organizuojanti visą pažinimo procesą: pažintiniai sugebėjimai, o po to ir mintis aktualizuojasi idėjų dėka. Ketvirta, idėjos yra ne kas kita, kaip Dieviškojo proto, o per jį, tiksliau, per dalyvavimą jame, jos tampa ir išorinių dvasiai daiktų pavidalais. Reziumuojant tenka idėjas traktuoti kaip materialių daiktų nematerialios būties būdus (modus essendi) žmogaus dvasioje. Todėl ir pažinimas suprantamas kaip dematerializavimo procesas, arba tai tas pat kaip minties aktualizavimo procesas jos kelyje nuo materialaus daikto prie sąvokos: materialus daiktas lyg ir įeina į mūsų sąmonę dėl idėjų ir intelekto dematerializuojančios jėgos. Naujausiais laikais viduramžiška pažinimo traktuote transformuojasi į koncepciją, pasak kurios pažinimas juda nuo miglotų ir neaiškių vaizdinių į aiškų ir ryškų žinojimą.

Greta mokymo apie idėjas Viduramžiais buvo paplitusios koncepcijos, neigiančios bet kokio pavidalo idėjas. Tarp jų – nominalistinė kryptis, teigianti, kad pažinimui paaiškinti pakanka pripažinti objektą ir pažinimo sugebėjimą. Skirtumas tarp dviejų pažinimo interpretacijų remiasi tuo, kaip jos supranta universalijas. Savo poziciją Akvinietis formuluoja taip : „Universalijos nėra subsistentiniai daiktai, bet turi būti atskirybėje” (SG lib. l, cap. 65). Subsistentiniais daiktais suprantami dvasiniai reiškiniai, turintys savą būtį be santykio su materija. Universalijos, Akviniečio nuomone, nėra tokios, jos turi būti išskirtos iš vienatinių daiktų. Būdamos abstrahuotos nuo materijos, universalijos yra kaip inteligibilios idėjos, reiškiančios materialių daiktų nematerialios būties būdą žmogaus intelekte.

Skiriamos dvi universalijų rūšys. Pirma – universalijos daiktuose (in re), tai yra universalijos savo prigimtimi, pavyzdžiui, „gyvuliškumas” arba „žmogiškumas”. Antra, tai universalijos post rem – žmogaus prote: čia universaluos suprantamos kaip visuotinos sąvokos, tai yra kaip universalumo intencija ( intentio universalitatis), kaip „santykis to paties atvaizdo (esančio prote. – L. K.) su daugeliu (esančiu už proto. – L. K.)” (žr.: S.Th. l, q. 85, a.3).

Lygindami viduramžišką idėjų teoriją su jų platoniška traktuote, turime pripažinti pasikeitimą nuo subsistentinių universalijų, Platono vadinamų eidosais, į universalijas, susietas su universalumo intencija ir kartu gaunančių pažinimo principo, bet ne būties principo statusą, kaip manė Platonas. Nominalistai mąstė dar toliau, peržiūrėję ir scholastikos universalijų statusą. Visų pirma jie atmetė tezę, kad universalijos sudaro tam tikrą substanciją už proto vienatiniuose daiktuose. Kitaip tariant, nėra universalijų in re.

Universalijos nėra, jų nuomone, taip pat nei pažinimo forma, nei principas. Ši tezė nebepaliko vietos idėjoms, kaip jas interpretavo scholastika. Be to, tarp jutimo ir proto nėra objekto skirtumo, kaip manė tomistai. Ir jutimo, ir proto objektai yra vienatiniai daiktai. Čia dera prisiminti, kad tomizmui jutimingumo objektas – materialūs daiktai, proto objektas -inteligibilūs. Suprantama, kad nominalistams jau nereikėjo skirstyti intelektą į veiklųjį, galimą ir pasyvųjį. Nebereikėjo daugelio kitų tomizmo konstrukcijos elementų būtent individualizavimo principas (principium individuationis).

Nominalistinė koncepcija, ypač Okamo variantas, įdomi pirmiausia tuo, kad eliminuodama iš pažinimo proceso aiškinančios schemos idėjas ir kitus konstrukcijos elementus, perkrovė idėjomis pritvirtintas reikšmingas ant kitų epistemologijos elementų ir tuo parodė naujaus viduramžių racionalumo aspektus. Okamo idėją suskaldo į „intentio” (mintinis pažinimo objektas) ir „notitia” (žinojimas). Jo nuomone, universalijos yra ne kas kita, kaip mintiniai objektai, atstovaujantys to, kas egzistuoja už proto, mentalinį vaizdą. Kitaip tariant, stebėdamas išorišką jo atžvilgiu daiktą, intelektas formuoja savyje jo paveikslą taip, lyg jis turėtų produkuojančią jėgą, panašiai kaip jis turi galimumą sukurti šį paveikslą, bet intelektualus aktas produktuotų realų daiktą, tik numeracija besiskiria nuo originalo.

Tačiau, suprasdamas, kad tokia universalijų charakteristika mažai kuo skiriasi nuo idėjų tomizmo dvasia (juk idėja taip pat daikto paveikslas), Okamas perkelia akcentą į sąvokos operacionalius aspektus: universalijos yra ne tiek žinojimas, kiek intelekto aktas. Sąvoka kartu yra tapatinga pažinimo aktui. Pats pažinimo aktas yra ne kas kita, kaip proto būvis, sugebantis pavaduoti žmogui vienatinį daiktą. Universalija tokia sąvoka tampa todėl, kad ji nukreipta į vieną daiktą ne daugiau, nei į kitą. Pavyzdžiui, kai tariame žodį „žmogus”, tai jis tinka Sokratui ne daugiau kaip Platonui. Sąvoka Okamui tampa ženklu (terminu), tarnaujančiu pažymėti daugybei daiktų. Beje, filosofas tolimas nuo to, kad tapatintų terminą kaip sąvoką su ištartu ar parašytu terminu: sąvoka pažymi pagal prigimtį, o kalbos terminas – pagal nustatymą. Traktuodamas sąvoką ir pažinimo aktą paženklinimo prasme, nominalizmas pažinimo problemą interpretuoja kaip semantinę problemą, susietą su ženklinimu.

Tomizmas laiko idėjas priemone, o ne pažinimo objektu. Nominalistams sąvokos, būdamos daiktų pavaduotojomis, minties objektais, įgavo to, kas pažįstama statusą: minties objektų būtis tuo ir pasižymi, kad jie yra pažinimo objektai. Kaip matome, sąvoka Okamo prasme, tiek daug skiriasi nuo šiandieninės, kad vertimą „intentio” (sąvoka) geriau pakeisti transliteracija „intencija”. Tai, kas pas mus vadinama sąvoka (tam tikras žinojimas apie dalyką), Okamo koncepcijoje apytiksliai atitinka „notitia”. Todėl skirtumas tarp „intentio” pažinimo objekto vaidmenyje ir „notitia” žinojimo vaidmeny ne substancialus, o funkcionalus: ir tai, ir kita yra tas pats terminas, nors ir skirtinguose santykiuose.

Tarp scholastikos ir nominalizmo susiklostė gana sudėtingi santykiai. Viena, nominalizmas nepripažino didesnės dalies abstrakčių spekuliatyvių scholastikos konstrukcijų, kurių pagrindą sudarė realistiniai ir konceptualistiniai universalijų problemos sprendimai. Antra vertus, racionalistinė pažiūra į pažinimo problemą, bendra scholastikai ir nominalizmui, suartino juos tiek, kad kaip racionalizmas jie labai juntamai skyrėsi nuo viduramžių mistikos.

Vienu svarbiausių viduramžių racionalizmo bruožų priimta labai sureikšminti universalijų problemą. Tačiau kažin ar verta šioje problemoje į pirmą planą kelti klausimą apie vienatinio ir visuotinio, atskirybės ir bendrybės tarpusavio santykį. Verta palaikyti žymaus filosofo medievisto A. Štoklio nuomonę, kad universalijų problema visų pirma yra klausimas apie esmę kaip tokią.

Reikalas tas, kad bet kuris daiktas, laikantis viduramžių racionalizmo pažiūros, turi savo esmę, vadinama kasybe (quidditas). Šios kasybės vaidmuo toks, kad ji apibūdina daiktą,, formuoja daiktą tokiu koks jis yra. Neatsitiktinai kasybe scholastikai apibūdina kaip „quo ėst” („kuo yra”). Tai forma, o tuo pat metu daikto turinys yra individualioji materija (materia signata) kuri materialiu būdu daiktą individualizuoja, t.y. individualizacijos principas.

Pažinimas prasideda nuo dematerializavimo, kai subjektas supanašėja su pažįstamu daiktu. Kasybe, laisva nuo materijos, pasirodo esanti jutiminė idėja. Intelektas, pašalinęs individualumą, sąlygotą individuacijos principo, ištraukia esmę, bendrą daugeliui individų (essentia). Tai jau inteligibili idėja, arba universalija, kaip visos rūšies daiktų esmė. Šios schemos nominalistinė korekcija tokia, kad čia pripažįstama tik kasybe ir jos idealus analogas intencijos pavidalu.

Scholastikos ir nominalizmo racionalumą sudaro tai, kad esmės pažinimo problema sprendžiama šios problemos išskaidymo į šiuos klausimus kelių: vienatinio ir visuotinio, atskirybės ir bendrybės, konkretybės ir abstraktybės tarpusavio santykiai. O mistika pateikia iš principo kitą esmės ir jos pažinimo interpretavimą. Čia aiškiai skiriami du pažinimo būdai: samprotavimas (racionalus), suvokiantis daiktus iš išorės, ir mistinis (intuityvus), per vidinį praregėjimą, per pažįstančiojo susiliejimą su daiktų esme.

Bet nederėtų netikra sakyti, kad scholastika visai atmetė intuityvų pažinimą. Kaip žinia, scholastika, kartu su pažinimu natūralaus proto pagalba ir pažinimu per tikėjimą, išskyrė intuityvų pažinimą (cognitio intuitiva). O nuo mistikos jis skyrėsi tuo, kad scholastinė filosofija traktavo intuiciją, pirma, kaip priemonę pažinti dvasines esmes, nesusidedančias iš formos ir materijos ir todėl neįeinančias į jutimines arba inteligibilias idėjas, antra, intuityvaus pažinimo rūšį perkėlė už žmogaus žemiško gyvenimo ribų, kur jis kaip psichosomatinė esybė pasmerktas pažinti per idėjas. Kitaip tariant, iš viduramžių mąstytojų taškoregio perėjimas į intuityvų pažinimą galimas tik su sąlyga išlaisvinus subjektą iš kūniškumo ir kartu iš pažinimo idėjų formos. Iš tiesų net scholastika laikė intuiciją antgamtine. O mistika pripažino galimybę eliminuoti somatinius faktorius iš pažinimo ir dėl to postulavo „neidėjinį” pažinimą, stebėjimą (contemplatio) dar žemiškame žmogaus gyvenime.

Intelektualinio pažinimo charakteristikoje mistika mažai kuo skiriasi nuo scholastinės tradicijos. Pagal Meisterio Ekcharto (1260 – 1327) koncepciją, pažinimas prasideda nuo to, kad dvasios galios, susiliesdamos su pažįstamu dalyku, sukuria jo paveikslą ir pavidalą. Ekchartas suskaičiuoja šešias dvasios galias: tris žemesnes ir tris aukštesnes. Žemesnėms priklauso: sugebėjimas atskirti (rationale), rūsti (emocinė) galia (irascibile) ir noras (concupiscibile). Aukštesnėmis galiomis yra: atmintis (memoria), protas (intellectus) ir valia (voluntas). Mąstymas vyksta per atmintį. Protas yra pažinimo sugebėjimas. O valia pasireiškia meilėje ir yra būtina mąstymo ir pažinimo sąlyga.

Remdamasis scholastikos tradicija, Ekchartas skiria protą į veiklųjį, pasyvųjį ir galimą. Ir nors galimo proto traktuotė šiek tiek tolsta nuo scholastikos tradicijos, principas lieka tas pat: veiklusis protas išlaisvina atvaizdus nuo išorinių daiktų, nuvelka nuo jų medžiagą ir tokiu būdu įveda juos į pasyvųjį protą, kuriame įvyksta daiktų pažinimas pagal jų inteligibilius atvaizdus.

Visai kitaip vyksta mistinis pažinimas. Iš gnoseologinės kategorijos mistikams jis tampa metafizine kategorija. Mistinis pažinimas esąs ne tik žmogaus sielos, bet ir bet kokios tikrovės esmė. Toks pažinimas negali būti racionalus, tai – tikėjimas kaip „neišreiškiamas stebėjimas”, kurio dėka žmogaus siela tampa mikroteosu. Perėjimas į mistinį pažinimą vyksta per atsisakymą nuo visko sutverto, atsisakymą pasiekiamą meilės jėga. Dėl šio atsisakymo išdavoje veiklusis protas užleidžia vietą Dievui, kuris pasyviame prote tuo pačiu metu sukuria visą atvaizdų įvairovę. Taip mistika įtvirtina pasaulio sinkretiško pažinimo galimybę. Atsakymo aktu protas pasiekia gryną daiktų esmę, pasinerdamas į ją.

Grynų esmių pažinimo rezultatas yra tobulas žinojimas, t.y. ne begalinis, o taigi ir ribotas. Suprantama, kad tolesnis pažinimas , jeigu jis galimas, veda į nežinojimą, kurį Nikolajus Kuzietis pavadins mokytu nežinojimu (docta ignorantia).

Bet kokio žinojimo ribotumas – tai, kad jis iškyla per daiktų atvaizdus, ir todėl žinojimas nelaisvas nuo daiktų. Išsivadavimas nuo visokių ir bet kokių daiktų atvaizdų, pakėlimas virš savojo „aš” – tai pirmas žingsnis nuo žinojimo į nežinojimą. Tokio pasikeitimo pagrindas yra sielos esmė, kurios nepasiekia nė vienas atvaizdas, čia viešpatauja tylėjimas, o būtent jis yra sąlyga, kad sieloje būtų ištartas Žodis (Logos).

Netekdama saviškumo, siela pavirsta Niekuo, kuriame susilieja į vieną mintis ir tikrovė, nežinojimas ir pažinimo dalykas, pažįstamasis: scholastikos kategorija perauga į mistinį „susiliejimą”. Šiame kelyje siela pasiekia savo pirmavaizdį, Sūnų tampa amžinu Žodžiu. Bet iš nežinojimo pasiekimu nesibaigia sielos judėjimas. Ji eina toliau ,”anapus gėrio ir blogio”, prasiveržia per savo amžiną pirmavaizdį į jo esmę ir patenka į gryną Niekį, kur nėra nei Sūnaus, nei Tėvo, nei Šventosios Dvasios.

Racionalus pažinimas intelekto pagrindu yra diskursyvus mąstymas, kuris neįgali nueiti toliau intelektualaus daiktų suvokimo. Intelekto (samprotavimo) gautas žinojimas diskretiškas: pasak Ekharto, protas negali turėti „du atvaizdus iš karto, o visada tik vieną po kito”.

Remdamasi svarbiausius savo principu, pagal kurį žmogaus siela tapatinga dievybei (siela kaip mikroteosas), o pažinimą sudaro šios tapatybės aktualizavimas, mistinis pažinimas sugeba turėti „tuo pat metu visą atvaizdų įvairovę”. Tuo pasiekiamas tobulas žinojimas daiktų esmės, kuri yra idėjos, esančios Dieve anapus laiko ir erdvės. Bet dar anksčiau yra nežinojimas, suvokiantis visų daiktų sintetinį pirmavaizdį. Pagaliau, visiškas atsisakymas bet kokio vaizdingumo atveda sielą į grynos esmės absoliutaus Nieko suvokimą.

Matome, kad neneigdama racionalaus pažinimo viduramžių filosofija labai gerai parodė jo ribotumą. Šia prasme mistika yra viduramžiško racionalizmo papildymas. Mistikos požiūriu, pagrindinis racionalumo ribotumas – nesugebėjimas įveikti pažinimo subjekto išorės, jo naudojamų objektui pažinimo priemonių ir formų, taip pat gnoseologinio ir ontologinio priešingumo. Pasak mistikų, subjektas ir objektas susilieja pažinimo raidoje, gnoseologinė forma perauga save, palaipsniui sutampa su ontologine.

Tarp Viduramžių ir Renesanso yra Nikolajaus Kuziečio (1401 – 1464) jungiančioji grandis. Jo koncepcija parengė tolesnę ne tik filosofinės, bet ir bendros mokslo teorinės minties raidą. Būtent per Kuzietį scholastinis mokytumas perėjo į Renesansą ir toliau į Naujuosius laikus.

O kokiu būdu, neatsitraukiant nuo scholastinio mąstymo principų, Kuziečiui pavyko sukurti naujas pažiūras? Paprastai atsakoma taip: dėka scholastikos principų sintezės su neoplatonizmo pažiūromis, konkrečiai – su visavienybės koncepcija. Iš dalies galima sutikti. Be to, manytume, kad tenka atsižvelgti ir į perimamumo reiškimąsi, aptarti scholastikos galimybes, kurios aktualizuotos transformavosi į savo kitką – Kuziečio filosofiją.

Kuziečio filosofijos prielaidas galima įžvelgti mažiausia dviejose scholastinių doktrinų ypatybėse. Pirma, kaip jau minėta, scholastikai nebuvo nuoseklūs, charakterizuodami idėjų duotumą. Kartu su pažinimo objekto duotomis idėjomis, vienaip ar kitaip, pvz., teoriniame teiginyje apie habitus principiorum, buvo pripažįstamos ir pažįstančio subjekto duotos idėjos. Antra, dvejopo idėjų, duotumo pripažinimas buvo susijęs su dviejų rūšių formų pripažinimu: formuojančių (formantes) ir informuojančių (informantes) formų. Veikimo protas abstrakcijos būdu formuoja inteligibilias idėjas, šios idėjos informuoja galimą protą. Šiuos atskirai esančius, be to, ne pačius svarbiausius scholastinės doktrinos teiginius, Kuzietis paverčia savo logiškai būtina visavienybės koncepcija.

„Berile” Kuzietis išskiria tris pažintinius modusus: jutiminį, intelektualų ir inteligibilų, o jie atitinka jutimingumą, samprotavimą ir intelektą kituose darbuose (žr.: Apie mokslinį nežinojimą III 6, 215). Kadangi struktūriškai pažintiniai modusai identiški, Kuziečio epistemologijos specifiką galima įžiūrėti bet kuriame iš jų. Panagrinėsime, pvz., jutiminį pažinimą.

Scholastikos jutiminę idėją Nikolajus suskaido į juntamą idėją (idėja nuo objekto) ir juntančią idėją (idėja nuo subjekto). Jų santykis toks: „Juntamas yra jutime per juntamą idėją, arba per pavidalą; jausmas juntamame – per juntančią idėją” (Berilas 4, 5). Naudojant formos kategoriją šį santykį galima pateikti ir taip: objektas informuoja sielą per savo juntamą idėją, t.y. juntama idėja veikia kaip informuojanti forma; juntanti idėja veikia į sielą, bet ne kūniškai ir ne kaip informuojanti, o kaip formuojanti forma (Kompendijus II, 35 – 36). Analogiškas protu suvokiamos ir protu suvokiančios idėjos santykis: „Inteligibilus tūno intelekte per savo protu suvokiamą pavidalą, intelektas inteligibiliame – per savo protu suvokiamą pavidalą” (Berilas 4, 5).

Nesunku pastebėti, kad pažinimą bendrai ir jutiminį pažinimą skyrium, imant Kuzietis traktuoja Plotino visavienybės koncepcijos dvasia, pagal kurią ne tik tai dalykas įeina į sielą, bet ir pats jausmas formuojasi suvokimo dalyke. Plotino nupieštos situacijos paradoksalumą Nikolas išsprendžia, įvesdamas juntamą ir juntančią idėją (intelektui atitinkamai protu suvokiamą ir protu suvokiančią). Subjekto ir objekto tapatumas, išreiškimas juntamos ir juntančios idėjos vienybe, sudaro jutiminio pažinimo sąlygą.

Juntančią idėją Kuzietis lygina su juntama idėja, bet ir su labiau tobulu pažinimo modusu – intelektu. Juntanti idėja yra intelekto paveikslas, žodis ir intencija. Jeigu objektas informuoja per savo juntamą idėją, tai intelektas formuoja per savo juntančią idėją, t.y. atsiskleidžia save tam tikroje apibrėžtyje.

Nuo objekto priklausančias idėjas Kuzietis skirsto į juntamas ir protu suvokiamas. Scholastikoje, kaip žinia, idėjos paprastai bekūnės ir nematerialios. Nikolajus juntamoms idėjoms priskiria materialią kokybę: „Šviesos spindulys, tu matai, pereina per spalvotą stiklą, ir ore pasirodo spalvos idėja; pagal pavidalą oras nudažytas šiuo švytėjimu, stiklo šviesos atšvaitu” (Kompendijus 13, 40). Šia prasme juntamos idėjos labai artimos Empedoklio eidolams ir R. Bekono species.

Juntančioms ir protu suvokiančioms idėjoms Kuzietis suteikia tokį statusą, kokio jutiminės ir inteligibilios idėjos neturi scholastikos doktrinoje, bet kuris gali būti išvestas iš habitus principiorum ir postulato apie formuojančias formas. Juntančios idėjos yra nematerialios formuojančios formos, suteikiančios daiktams jų būtį sąmonėje. Tuo pat metu juntančios idėjos yra intelekto pavidalai, t.y. inteligencijos. Žinojimui gauti reikalingas ir dalyko pavidalas (juntama idėja), ir intelekto pavidalas, t.y. juntanti idėja. Scholastikų jutiminės idėjos suskaldymas į juntamą ir juntančią suteikė Kuziečiui galimybę pabrėžti apsprendžiančią (formuojančią) intelekto rolę žinojimo tapime: juk „dalyko pavidalas paviršutiniškas ir išoriškas, inteligencijos pavidalas centrinis ir vidinis” (Kompendijus II, 35). Spekuliatyvinis scholastų epistemologijos empirizmas Kuziečio mokyme užleidžia vietą spekuliatyviai dialektiškai ir ryškiai išreikštai racionalistinei idėjų ir pažinimo interpretacijai.

Per pavidalo sąvoką nustatęs intelekto primatą prieš jutimingumą, Kuzietis tuo pačiu metu modernizavo savo naudojamą visavienybės koncepciją. Ir tai ne tik išorišku savo sistemai būdu, naudojamas emanacinį Plotino mokymą ir Proklo panteistinę platonizmo interpretaciją, sunkiai susiderinančią su krikščionišku dogmatu apie pasaulio sutvėrimą iš nieko, bet giliai vidiniai pavidalo (panašumo) sąvokos vystymo sąskaita: juntančios idėjos yra žmogaus intelekto pavidalai, o pastarasis yra begalinio Dievo intelekto ir būties pavidalas. Bet kokia žmogiška idėja, jo nuomone, „yra tam tikra visuma vieno iš tobulų pavidalo dieviškai būčiai modusų, apimanti visus atskirus apibūdinimus ir besikonkretizuojanti substrate iki šios štai būties” (Berilas 36, 64).

Idėjos pagrindinė charakteristika yra jos susiskleidimas (complicatio): „idėja susidaro per visišką susiskleidimą” (Berilas 34, 60). Čia turima galvoje sąvokų susiskleidimą. Tarp idėjų ir sąvokų egzistuoja specifikacijos santykiai, kuri suprantama kaip ryšys, jungiantis rūšių skirtumus su gimine. Intelekto galia, jo sugebėjimas suprasti – tai visų pirma idėjos, esančios jame pačiame. Ir ši „suprantanti galia išsiskleidžia į daiktų sąvokas” (Išminties medžioklė 29, 86, taip pat 88). Konceptualizuoti, kurti sąvokas reiškia mąstyti, būti judėjime.

Akivaizdu, kad tikra prasme sąvokos sudaro priešybę idėjoms, t.y. susiskleidimui kaip intelekto galiai ir sugebėjimui, nes susietos su proto judėjimu, t.y. su išsiskleidimu (explicatio). Šiuo atveju kaip „būtis nieko neprideda galimybei būti” (Apie stebėjimo viršūnę 18), taip ir sąvokos kaip būties idėjos nieko neprideda idėjoms, o tik jas išskleidžia ir aktualizuoja.

Taigi Kuzietis interpretuoja idėjas ne tiesiog kaip principą ar organizuojančią pažinimą formą, bet kaip kūrybinį potencialą, kurio turinys išsiskleisdamas sudaro sąvokas, kurių skaičius, kad ir koks būtų didelis, niekada neišsemia išsiskleidžiančių jose idėjų. Todėl išmintingas nesivaiko daiktų, bet savo proto žvilgsnį nukreipia į save patį, savo protą ir suranda ten idėjas, kaip pažinimo kūrybinį arsenalą.

Vadinasi, taip pavertusi idėją iš pažinimo objekto į pažinimo priemonę ir supriešindama šią priemonę kaip nematerialų paveikslą materialiam daiktui, scholastika gnoseologizavo idėjas. Dabar idėjų vaidmuo apribotas pažintinių galimybių aktualizavimu. Nominalistai revizavo idėjų teoriją. Visų pirma jiems tiko šios teorijos dualistinė prielaida: jutimingumo objektas – materialūs daiktai, proto objektas – inteligibilūs. Dualizmo šalinimas (pažinimo objektas visais atvejais vienas – vienatiniai daiktai) atvedė nominalistus į tai, kad idėja iš daikto pažinimo formos (priemonės) tampa jo ženklu, t.y. intencija, kaip mintiniu daikto pavaduotoju, vadinasi, mintiniu pažinimo objektu. Iš esmės nominalistai neatmetė idėjų teorijos, o ją modifikavo. Jie grįžo prie neoplatoniškų idėjų kaip pažinimo objektų interpretacijos, tiesa, skirtumas tas, kad dabar idėjos intencijos netenka transcendentiškumo pobūdžio ir yra imanentiškos žmogaus mąstymui.

O Nikolajus Kuzietis iš esmės atliko scholastinės ir nominalistinės pažinimo koncepcijos sintezę, įjungdamas ir mistikos komponentą. Scholastų jutiminė idėja, jiems svarbi visų pirma kaip informuojanti forma, Kuziečiui tampa juntama idėja, t.y. tik viena jutiminės idėjos puse, kurios kita puse tampa juntanti idėja kaip formuojanti forma. Analogiškai protu suvokiama scholastų idėja papildoma protu suvokiančia idėja.

Charakterizuodamas idėją per susiskleidimą, t.y. per gimininį ryšį, o sąvoką per minimo ryšio suradimą ir išsiskleidimą teiginyje ir definicijoje (apibrėžime), Nikolajus, panašiai kaip nominalistai, faktiškai pripažįsta juntamas ir protu suvokiamas idėjas kaip minties ir pažinimo objektus. O scholastikoje šioms idėjoms lieka vien tik informuojančių formų vaidmuo. Kuziečio tezė apie konceptualizavimą kaip išskleidimą sudarė prielaidą pereiti nuo pažinimo kaip aktualizavimo proceso traktuotės prie pažinimo kaip proto analitinės veiklos interpretacijos. Pagaliau, apie paskutinį viduramžių racionalumo komponentą – apie intuiciją ir mistiką. Jeigu scholastika nepripažino žmogiškam pažinimui intuityvaus sugebėjimo, pripažindama jį antgamtiniu, tai mistika deda pamatus tokiai intuicijos sampratai, kuri pripažįsta jos žmogišką prigimtį, glūdinčią nevaizdiniame pasaulio suvokime. Kuzietis atliko bandymą įjungti į savo pažinimo teoriją ir šį sugebėjimą.

Svarbiausiu Viduramžių racionalumo bruožų galima laikyti doktrinų vidinį hierarchiškumą, kurio nereikia tapatinti su sistema – indukcine ar dedukcine. Hierarchija – tai darinys, kuriame elementų poziciniams skirtumams priskirtos vertybinės charakteristikos. Kitaip tariant, hierarchija charakterizuojama nevienalytiškumu, ir ne tiesiog kokybiniu, bet vertybiniu. Jausmas, protas ir valia (tikėjimas) yra skirtingos vertybės, o ne tiesiog skirtingos pažinimo pakopos ar formos. Be to, tai ne deontologinio plano vertybės, kaip Platono požiūriu, ir ne entelechinio, kaip Aristotelio požiūriu, o hierarchinio: elemento vertingumas (reikšmingumas) ir jo vieta hierarchijoje griežtai atitinka vienas kitą. Sistemą sudarantys hierarchijos faktoriai yra paveikslo ir dalyvavimo kategorijos: žemesnis dalyvauja aukštesniame, o aukštesnis atsispindi žemesniame, t.y. žemesnis reiškiasi kaip aukštesniojo paveikslas ir ženklas.

Paveikslo sąvoką čia tenka suprasti ne dabartiniame, o viduramžiška šio žodžio prasme. Ši sąvoka fiksavo ženklinį simbolio santykį su savo pažymimuoju. Visai nebuvo kalbos apie kokį nors išorinį panašumą. Viduramžių racionalizmas visada orientavosi į simbolius ir ženklų sistemas. Šiuo klausimu taikliai pažymėjo J. Lotmanas (mirė 1993 m.): „Viduramžiškas tipas” pasižymi aukštu semiotiškumu. Jis ne tik linkęs viskam, turinčiam reikšmę natūralioje kalboje, suteikti kultūros ženklo pobūdį, bet ir to, kad viskas yra reikšminga. Reikšmė tampa egzistavimo požymiu šio tipo kodo požiūriu… Reikšmės problema tapo susieta su vertybės klausimu”.

Viduramžių racionalumo orientavimasis į veiklos ir tikrovės semiotinius aspektus nulėmė šio racionalumo komunikacinę formą. Malda, ekstazė, intuicija buvo traktuojamos kaip aukščiausios žmogaus bendravimo su Dievu formos. Dialogo ir disputo formai buvo palenktos racionalaus mąstymo spekuliacijos scholastikos traktatuose, kurių loginio nepriekaištingumo ir griežtumo galima pavydėti ir šiandien.

Samprotavimas prasidėdavo nuo klausimo iškėlimo (quaestio) ir jis būdavo suformuluotas nepaprastai aiškiai ir glaustai, beveik aforistiškai. Po to eidavo prieštaravimai, reikšdavę tvirtą pagrindą neigiamam arba teigiamam atsakymui į iškeltą klausimą. Tada buvo siūlomas sprendimas (solutio) numatantis atsakymą, priešingą duotajam prieštaravimuose.

Sprendimas skleisdavosi dviejose pakopose. Pirmoje sprendimas būdavo pateikdamas kaip trumpa tezė, turinti kategoriškojo tvirtinimo formą. Antroje pakopoje tezė išsiskleisdavo per silogizmus į įrodymo sistemą. Klausimo svarstymas baigdavosi nuosekliu ankščiau pateiktų prieštaravimų paneigimu. Pagal savo sumines charakteristikas klausimo svarstymas buvo kaip tam tikros sąvokos aiški definicija: priversdavo ginti savo teises prieš tikėjimą protas apsiklojo, taip sakant, šarvuočiu iš loginių argumentų ir griežtai suformuluotų sąvokų.

Viduramžiško racionalumo dialogiškumas iš principo skyrėsi nuo antikinio dialogiškumo. Pastarasis buvo kaip vidinis dialogas su savimi, tuo atskleidžiantis savo dialektinį pobūdį: tas pat subjektas buvo kupinas skirtingų ir net priešingų teiginių. Viduramžiškas dialogas buvo Aš disputas su kitu asmeniu, jis buvo skiriamas trečiam asmeniui, norint jį įtikinti. Čia dialoge aiškiai matyti komunikacinė funkcija, nes visą argumentavimo sistemą traktato autorius sudarydavo ne sau (tiesa jam buvo žinoma per tikėjimą, intuiciją ar apreiškimą iki bet kokio svarstymo) ir net ne oponentui (vaizdžiai kalbant, jis buvo reikalingas tik kaip kabliukas, ant kurio kabindavo teisingas autoriaus tezes), bet trečiam asmeniui, kuris turėjo perprasti tiesą.

Čia mes vėl grįžome prie tikėjimo ir proto problemos, sąlygojusios visą Viduramžių racionalumą: per tikėjimą gauta tiesa hierarchijos sistemoje buvo aukštesni už proto tiesą, nes jai nereikėjo jokių racionalių argumentų. Jie buvo reikalingi tik tiems, kurie, neturėdami pakankamo tikėjimo, priversti ieškoti tiesos per protavimo silogizmų labirintą.

Scholastinių traktatų struktūrą, kurioje samprotavimai išskleidžiami nuo klausimo formulavimu pateikto bendro teiginio esant prie atskirų tvirtinimų, kartais vadina dedukcine, o pati samprotavimų išskleidimo metodą – spekuliatyviniu – dedukciniu. Atrodo, kad tokia interpretacija nėra korektiška. Ji tiktų gal tik Dekartui ar Spinozai. O Viduramžiai tiesiog nežinojo dedukcijos ir indukcijos priešingybės. Tai, kas traktuojama kaip scholastinių samprotavimų deduktyvizmas, iš tiesų yra viduramžiško mąstymo hierarchizmo išraiška, kur mintis juda nuo intuityviai arba tikėjimo dėka įsisavintos tiesos prie jos racionalaus surogato proto tiesos pavidalu: aukštesnis atsispindi žemesniame.

• 1. Kokia pasyviojo, veikliojo ir galimojo intelekto rolė pažinime ir mąstyme pagal Akviniečio koncepciją?
• 2. Kaip Akvinietis ir kiti nuosaikūs realistai traktuoja sąvoką?
• 3. Kuo skiriasi nominalizmas ir realizmas, ryšium su universalijų problema?
• 4. Kas sudaro Okamo nominalizmo ypatybes?
• 5. Kuo iš esmės skiriasi Meisterio Ekcharto mistika nuo scholastikos?
• 6. Kokie yra Nikolajaus Kubiečio panteistinės visavienybės koncepcijos pagrindiniai bruožai? Kokia jos vieta Viduramžių ir Renesanso filosofijoje?
• 7. Kokios scholastinio racionalumo bendros charakteristikos?