„Filosofijos pagrindai II“ Likimas ir laisvė

Antikos graikai, kuriems visiškai nebūdingas polinkis į prietarus, turėjo išbaigtą pažiūrų į likimą sistemą, kuri, jų manymu, priklausė nuo dviejų faktorių: moralinio, t.y. teisingumo, ir estetinio, t.y. pasaulio harmonijos.

Helenų sąmonė pradėjo mitologizuoti nuo vaizdinio apie daimonus (gr. daimon – „demonas”). Kiekvienas žmogus turi savo daimoną (romėnai jį vadino genijumi – genius), dvasią, atsakingą už jo likimą. Mitai apie daimonus reiškė bendrą likimo idėją, be kokios nors jo apraiškos ir veikimo. Įvykus konkretizacijai, daimonai transformavosi į žmones globojančias dvasias. Antai, Sokrato daimonas kritinėse situacijose patarinėjo, ko jam nedaryti. Kaip žinoma, po teismo sprendimo išgerti nuodų taurę, Sokrato draugai sudarė jam galimybę pabėgti iš Atėnų. Tačiau jis paklausė savo daimono patarimo to nedaryti ir išgėrė taurę su cikuta.

Pažiūrą į daimonus graikai apibendrino aidos sąvoka (gr. aída – „likimas”). Aida garbinta kaip dievybė, bet nepersonifikuota: mūsų nepasiekė jos atvaizdai. Galbūt jų ir nebuvo. Vadinasi, aida – tai beveidė lemtis. Likime graikai visada akcentavo negatyvų žmogui momentą, kurį vadino „potmos” ir suprato jį kaip mirtį.

Naujoji likimo koncepcija buvo tokia: teisingumą valdė deivė Dikė (gr. díkē – „teismas, teisingumas”), Dzeuso ir Temidės duktė. Deivė realizuodavo dieviškuosius numatymus ir buvo dorovės vertybių saugotoja. Jos duktė deivė Nemezidė (gr. némesis – „bausmė, atpildas”) generavo teisingumą žemiškajame gyvenime, jeigu jis būdavo pažeidžiamas, bausdama kaltuosius. Ypač rūsti bausmė laukė savimylų ir neatgailaujančių išpuikėlių.

Graikai manė, kad dorovės branduolį sudaro kraujo giminystės santykiai: čia viešpatauja motinos teisė. Šeimos normų nepaisymas, nusikaltimai giminaičiams traktuoti kaip pasikėsinimas į pačius dorovės pagrindus. Šiais atvejais į teisingumo atkūrimą įsikišdavo Erinijos, trys keršto deivės (erinýs – „kerštas”). Gindamos teisingumą kaip tokį, o ne tik motinystės teisę, Erinijos veikė kaip Eumenidės (gr. eumenídes). Bausmės priemonė čia buvo Manija (gr. manía), nusikaltėliams pasiunčiama beprotybė. Romėnams Erinijas atitiko Furijos (lot. furiae).

Dikė buvo atlyginimas už nustatytojo pasaulio teisingumo, į kurį įpinti žmonių likimai, pažeidimą. Taip pakeisti likimą reiškė pažeisti dievų teisingumą. Pats bausmes už teisingumo pažeidimą faktas nurodo, kad tam tikrose ribose pakeisti likimą galima. Bet tada iškyla klausimas: kas sudaro bausmę ir jos prasmę už tokį nusikaltimą?

Nemezidė vykdė dvejopą bausmę: pirma, už netyčinį likimo pakeitimą, antra, už sąmoningą likimo vengimą. Antruoju atveju Nemezidė reiškėsi ypač rūsčiu veidu, būtent kaip Adrastėja (gr. adrásteia – „neišvengiama”). Antrojo bausmės būdo rūstumas buvo toks, kad žmogaus gyvenimo likiminiai įvykiai vykdavo prieš žmogaus pastangas jų išvengti. Be to, jie įvykdavo ne kaip primesti iš išorės, o kaip to žmogaus veiksmų išdava. Tragedijoje „Edipas karalius” Sofoklis (496 -406 m. Pr. Kr.) pateikia panašų likimo neišvengiamumo vaizdą: kaip Edipas nevengė savo likimo ir jam nepavyko pabėgti nuo savo lemties – tapti tėvo Lajaus žudiku ir motinos Jokastos vyru.

Nukrypdamas nuo savo gyvenimo kelio, žmogus pažeidžia teisingumą, nes daro įtaką kitų likimams ir tuo deformuoja visuotinę harmoniją. Tačiau savo likimo keitimas apribotas gyvenimo likiminių įvykių, t.y. negali išeiti už jų ribų. Šia prasme jie, kaip ir likimas visumoje, nepakeičiami. Todėl Graikijoje ir sklandė patarlė (iš Kleanfo eilių): nuolankius likimas veda, o nenuolankius tempia. Didvyris nuo paprasto mirtingojo skiriasi tuo, kad jis žino savo likimą ir nesipriešina jam. Pavyzdžiui, Homero Achilas žino, kas jo laukia ir pats eina to pasitikti. Likimas, helenų manymu, nepasmerkia žmogaus pasyvumui: garbingai įvykdyti savo likimą, kad ir koks jis bebūtų sunkus, kiekvieno pareiga.

Dėl likimo neišvengiamumo ir bausmės už jo pažeidimą iškyla natūralus klausimas: kokia prasmė skirti bausmę už bandymą veikti žinant, kad nepasiseks? Už šio tariamo prieštaravimo slepiasi helenų pasaulėjautos ypatybė. Norėdami ją išsiaiškinti pažvelkime į ostrakizmo reiškinį. Atėnuose pačia griežčiausia bausmė buvo pašalinimas iš polio (valstybės-miesto). Balsai už ir prieš buvo paduodami puodo šukėmis, nuo to ir bausmės pavadinimas. Prie svarbiausių žmogaus požymių graikai skyrė pilietybę. Juk žmogus, jų manymu, yra polinė, t.y. pilietinė esybė. Išvarytas iš polio jis liaudavosi būti polio piliečiu: jį buvo galima nebaudžiamai užmušti, pavergti ir pan. Bet baisiausia helenui – jis nustodavo būti žmogumi, atsidurdavo už įstatymų ir tvarkos, t.y. už polio mikrokosmo.

Dabar turėtų paaiškėti, ką darė vengiantis savo likimo žmogus: suvokdamas tai ar ne, jis stūmė save už mikrokosmo, o tuo pačiu ir už didžiojo Kosmoso ribų. Dikės bausmė iš esmės buvo išsigelbėjimas nuo Chaoso, kur galėjo pakliūti žmogus, atsidūręs už Kosmoso, šios pasaulinės likimų harmonijos.

Likimas vyksta laike, ir todėl, manė helenai, pastarasis neabejingas jam. Laikas ne eina, o vyksta, tiesa, tik likiminiams įvykiams. Lydintieji ir besiliečiantieji įvykiai, t.y. neesantieji likimo nešėjais, neturi esmės, ir egzistuoja tik tiek, kiek aptarnauja ir sujungia likiminius įvykius. Būtent tokiems įvykiams – epifenomenams – laikas tiktai teka. Įvykiams ir daiktams turintiems dieviškąją esmę laikas vyksta, t.y. tampa pilnu: tam tikras įvykis negali neįvykti. Išsipildęs laikas, kurį graikai žymėjo kairos, tai gerovės, tikrumo laikas, jo pilnatis, kai reiškinys tampa tuo, kuo privalėjo būti pagal dieviškąją paskirtį. Neatsitiktinumas, kad senovės graikai paprastai nenurodydavo žmogaus gyvenimo datų, o bevelėjo vardyti žmogaus akmę (akmē), kai jo esamybė sutampa su jo privalomumu, t.y. kai pildosi jam skirtas likimas.

Graikai neįsivaizdavo laiko už likimo, kuris, jungdamas praeitį ir ateitį, užtikrina laiko vienybę, jo harmoningumą ir pilnumą. Laiką iš esmės formuoja likiminiai įvykiai. Žmogiškąją laimę helenai tapatino su laiku, jo pilnumu, reiškia, ir su likimu. Nelaimę jie vadino belaike. Tai gyvenimo tarp likiminių įvykių periodai, užpildyti epifenomenais. Kaip matome, mūsų laimės ir likimo samprata iš esmės skiriasi nuo heleniškosios.

Skeptikas gali pasakyti: na, ir geras antikinis teisingumas, jeigu jis gali implikuoti nelaimingą žmogaus likimą. Neskubėkime smerkti, o pamėginkime suprasti graikus. Juk mes jau galėjome įsitikinti jų laimės ir nelaimės sampratos ypatumu. Antikinėje sampratoje teisingumas yra ne subjektyvi žmonių būklė, o objektyvus tvarkos ir harmonijos santykis tarp jų, tarkime, lygybė prieš dievus ir įstatymus. O štai „laimingas” ar „nelaimingas” likimas – tai subjektyvus žmogaus suvokimas savo ar kito gyvenimo kelio. Todėl nelaimingas, žmogaus požiūriu, likimas gali toks nebūti teisingumo atžvilgiu. Helenams ne itin rimta skirti laimingą ir nelaimingą likimą: nebuvo netgi atskirų žodžių jiems pažymėti. Tik romėnai ėmė skirti likimą į gyvenimo kelią su nelaiminga (fatum) ir laiminga (fortuna) baigtimi.

Kodėl helenai neteikė didelės reikšmės žmogiškiesiems likimo vertinimams (laimingas, nelaimingas), matyti iš to, kaip jie apibūdino likimo vaidmenų pasaulio harmonijoje, t.y. Kosmose. Kosmosas, jų manymu, harmoningas todėl, kad žmonių ir daiktų likimai suderinti, pritaikyti vienas prie kito. Tokiomis sąlygomis pakeisti asmeninį likimą reiškia pažeisti visuotinę tvarką, juk žmogus yra ne tik asmeniškos gyvenimo dramos personažas. Šios tvarkos palaikymu užsiima deivė Moira, Temidės ir Dzeuso duktė.

Pats žodis „moira” turi dalies reikšmę: žmogaus likimas yra Kosmosu vadinamos visuotinės harmonijos dalis. Tačiau „moira”, skirtingai nuo „méros”, taip pat reiškiančios dalį, turi papildomą reikšmę: išlošta dalis. Kad būtų bešališka, deivė Moira skiria likimus ne pagal asmeniškas užgaidas, o pagal burtus: kam koks likimas teks.

Moiros vaidmenį geriau suprasime, jeigu prisiminsime, kad Herodotas, Platonas ir kai kurie kiti mąstytojai Moirai, panašiai kaip krikščionybė Trejybei, teikė tris veidus: Lachesis – paskiria žmogui burtą dar iki jo gimimo; Kloto – verpia jo gyvenimo siūlą; Atropos – neišvengiamai artina ateitį, realizuodama visus likiminius gyvenimo įvykius. Romėnų Parkai (Parcae) buvo tokie pat, kaip graikų Moiros.

Burtų keliu tekęs nelaimingas likimas nebuvo bausmė už kokias nors pražangas. Šis motyvas perėjo į krikščionybę. Kristus, pagal Luką, sako: „Arba anie aštuoniolika, ant kurių užgriuvo bokštas Silooje ir užmušė juos: ar jūs manote, kad jie buvo didesni nusikaltėliai negu visi kiti Jeruzalės gyventojai?” (13:4).

Moiros atliekamo skirstymo rezultatai turėjo būtiną pobūdį ir realizuodavosi gyvenimo situacijose nepriklausomai nuo to, ar jie buvo būtini, ar atsitiktini. Todėl aišku, kad klysta tas, kuris mano, kad likimas tik būtinų įvykių visuma. Deivė Tiuchė (gr. týchē – „atsitikimas, atsitiktinumas”) užsiiminėjo likimo įgyvendinimu atsitiktiniuose įvykiuose, kurie kartu tapdavo likiminiais. Tiuchės parenkami įgyvendinti atsitiktiniuose žmogaus gyvenimo įvykiuose likimo fragmentai, kaip taisyklė, buvo palankūs, todėl helenai ją ir vadino laimingo atsitikimo deive. Bet graikai suprato ir kitą deivės pusę: laimė atsitiktina. Likimo realizavimu būtinuose įvykiuose, suvokiamuose kaip prievarta, užsiiminėjo deivė Anankė (gr. anánkē – „būtinumas, prievarta”).

Taigi, Moira įgyvendindavo likimą burtų keliu. Likimo įgyvendinimu atsitiktiniuose įvykiuose rūpinosi Tiuchė. Būtinuose įvykiuose likimas realizuodavosi Anankės dėka. Dikė prižiūrėjo paskirstų likimų pastovumą. Visa ši sudėtinga hierarchija, organizuojama vyresniųjų deivių, sudarė Kosmosą, kurį tvarkė Temis (gr. Thémis – „teisė, įstatymas, dėsnis, tvarka”), pasaulinės tvarkos ir harmonijos deivė, mums daugiau žinoma kaip Atikos varianto Temidė (Thémidos). Ji buvo priešnustatytosios harmonijos kūrėja glūdinčios Kosmoso pagrinde. Dar verta paminėti, kad graikų Temis (Temidė) turi mažai bendrumų su jos kaip juridinės teisėsaugos šiandienine samprata. Tai ne teisėja, o Kosmoso, kaip visuotinės santarvės deivė.

Antikos saulėlydžio helenizmo epochoje, kai graikų polis prarado save kaip mikrokosmo reiškinį, svarbiausia tapo laisvės problema. Ji buvo suprantama neigiamai – kaip laisvė nuo polio ir, savaime suprantama, kaip laisvė nuo likimo. Likimas ir laisvė tapo antagonistais . Samprotaujama buvo apytiksliai taip: jeigu yra laisvė, tai nėra likimo, ir atvirkščiai, jeigu yra likimas, tai nėra laisvės. Senovės Romos filosofas Ciceronas (106 – 43 m. Pr. Kr.), būdamas augūru (žynys valstybės tarnyboje), traktate „Apie likimą” pabandė sutaikyti juos, nurodydamas, kad jis nepašalina likimo, bet tik neigia tam tikros fatališkos jėgos dalyvavimą. Čia jis turėjo omenyje prievartą.

Nuo to laiko likimo ir laisvės priešybė tapo beveik visuotinė. Polis jau nebeminimas, bet argumentacija liko ankstesnė. Visų pirma, nurodoma, kad likimas apriboja žmogaus veiksmus ir tuo daro juos mažiau laisvus, o dažnai ir visai nelaisvus. Tokį įrodymą prieš likimą pavadinsiu apribojimo argumentu. Jo atmaina yra pasirinkimo laisvės argumentas: likimas taip apriboja veiksmų diapazoną, kad pasirinkimą daro negalimu. Toliau samprotaujama taip: kaip silpnaprotis žmogus nelaisvas elgtis dėl savo ligos ir dėl to neatsakingas už poelgius, taip ir likimas nuima nuo žmogaus atsakomybę už jo veiksmus. Šį įrodymą pavadinsiu atsakomybės argumentu.

Turbūt niekam neateis į galvą mintis suvokti žaidžiantį šachmatais nelaisvu tuo pagrindu, kad jo veiksmus šachmatų lentoje riboja taisyklės. Žinoma, galima taisyklių nepaisyti, bet tuo atveju bus jau ne šachmatų žaidimas, o kažkas kita. Vadinasi, būtina šachmatų žaidimo sąlyga yra griežtai laikytis taisyklių (apribojimų): laisvė nuo šachmatų taisyklių atima iš jūsų galimybę žaisti šachmatais. Tai neigiama laisvė („laisvė nuo”).

Tarp šachmatų žaidimo taisyklių ir priešnustatytosios Kosmoso harmonijos yra tiesioginė analogija. Šachmatų žaidimo taisyklės sudaro būtiną jo buvimo sąlygą ir nepriklauso nuo žaidimo dalyvių ir teisėjų. Analogiškai ir priešnustatytoji Kosmoso harmonija, sukurta Temidės, sudaro Kosmoso pagrindą ir nepriklauso nei nuo Dikės, nei nuo Moiros, juo labiau nuo paprastų mirtingųjų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad žaisdami šachmatais, jūs galite būti laisvi absoliučiai, taip pat ir nuo šachmatų taisyklių ir figūras judinti kaip jums patinka. Bet tik dalis jūsų ėjimų, būtent tie, kurie atitinka taisykles, priklausys šachmatų realybei. Taip ir Antikos Kosmose: žmogus galėjo veikti kaip norėjo, bet Kosmosui priklausė tik tie poelgiai, kurie „įėjo” į jį, t.y. atitiko priešnustatytąjį likimą. Šachmatuose teisėjas neleis jums nukrypti nuo taisyklių, Antikos Kosmose teisingumo palaikymą prižiūrėjo Dikė.

Bet kuriuo atveju, net jeigu atitrūkstame nuo antikinės likimo koncepcijos, aišku, kad be apribojimų (taisyklių), nustatančių žmogaus veiklą, negalima jokia sistema ir organizacija. Taigi, apribojimo argumentas atkrinta savaime.

Dabar įsivaizduokime nuoseklumą labirintų, iš kurių kiekvienas turi daugybę praėjimų: dalis iš jų aklini, o likę sueina į vieną, sujungianti duotą labirintą su kitu ir taip toliau iki paskutinio. Iš karto iškelsiu klausimą: ar laisvas labirintais einantis žmogus? Mes jau žinome, kad absoliučios laisvės, t.y. laisvės nuo visų apribojimų, nėra ir iš principo negali būti. Gyventi ir būti laisvam nuo gyvenimo tiesiog negalima. Įeidami į gyvenimą (žaidimą, labirintą) jūs turite priimti jo taisykles. Todėl absoliučios laisvės šalininko priekaištas, jog perėjimas iš labirinto į kitą labirintą vienu vieninteliu įėjimu daro einantį nelaisvą, tiesiog nepagrįstas. Tarkime, ar galėjo A.Puškinas išvengti dvikovos su Dantesu? Abstrakčiai kalbant – galėjo. Bet jam, bajorui ir garbingam žmogui, gyvenimas susiaurėjo iki dvikovos rėmų, kurių išvengti jis nenorėjo ir negalėjo. Tai ir buvo jo gyvenime likiminis įvykis.

Vadinasi, mūsų gyvenimo likiminiai įvykiai neišvengiami. Galima paaiškinti, jog jų išvengti galima, bet tada nesusiklostys jūsų likimas, o gyvenimas neteks prasmės. Grįžkime prie labirinto pavyzdžio. Žmogus gali nerasti išėjimo iš aklavietės, t.y. įėjimo į kitą labirintą. Tokiu likimas nesusiklostė: žmogus negalėjo realizuoti atsakomybės už savo gyvenimo kelią, įvykdyti savo gyvenimo priedermę. Išvengti likimo galima ir kitu būdu. Žmogus kažkodėl mindžiukuoja vienoje vietoje, neina pirmyn. Tokiu atveju likimas taip pat nesirealizuoja: žmogus savanoriškai lieka viename likimo labirinte. Šiam atvejui priklauso ir savižudybė. Neatsitiktinai krikščionybė savižudybę traktuoja kaip vieną iš sunkiausių nuodėmių, kaip bandymą išvengti Dievo lemties.

Suvokiame, kad likimas suteikia atsakomybę, pasirinkimą, kartu ir laisvę. Tiesa, galima sakyti, kad pasirinkimas yra tik tarp likimo ir ne-likimo, o likimo ribose pasirinkimo nėra. Tenka paaiškinti, kad jeigu likimą suprasime kaip likiminių įvykių sistemą, tai šiose ribose pasirinkimo, žinoma, nėra. Bet gyvenimas susiklosto ne tik iš likiminių įvykių. O šiose ribose pasirinkimo jau pakanka.

Be to, būtų klaidinga tapatinti laisvę su pasirinkimo galimybe. Laisvė – visai ne pasirinkimo galimybė, ką liudija Buridano asilo vadinamas paradoksas (paradokso pavadinimas nuo 14-jo amžiaus prancūzų filosofo Ž. Buridano). Tarp dviejų vienodų šieno ryšulių asilas neapsisprendė ir mirė badu. Išvada vienareikšmė: laisvė ne pasirinkimo galimybėje, o jos realizacijoje. Kai pasirinkta, jau neturi reikšmės tai, ką galima buvo padaryti kitaip, juk visvien įvyko taip, o ne kitaip. Panašiai ir likimas, susidedantis iš neišvengiamų įvykių (sistema „taip, o ne kitaip”), neprieštarauja laisvei.

Galima konstatuoti, kad neigiama laisvė („laisvė nuo”) ir pasirinkimo laisvė yra teigiamos laisvės („laisvės dėl”) sąlygos, glūdinčios galimybėje pragyventi prasmingą gyvenimą, t.y. realizuoti Dievo iš anksto nustatytą prasmę.

Taip jau išėjo, kad apie predestinacijos (išankstinio nustatymo) idėją susidarė nemaža nesusipratimų. Pačiu rimčiausiu iš jų yra lemties predestinacijos tapatinimas su nustatymu, kai manoma, kad dar iki pasaulio sutvėrimo Dievas sukūrė žemiškojo gyvenimo dangiškąjį modelį, t.y. kietai ir vienareikšmiškai nustatė visus žemiškosios istorijos įvykius. Jeigu taip, tai neaišku, kam iš viso reikalingas žemiškasis gyvenimas kaip paprastas dangiškojo užmanymo dublikatas.

Be to, predestinacijos sutapatinimas su nustatymu prieštarauja tam, kad Dievas dovanojo žmogui laisvę: žmogaus valia – būti teisuoliu ar nuodėmingųjų. Šis laisvės dovanojimo aktas aprašytas Būties pirmosios knygos antrame skyriuje (eil. 16 – 17). Įvesdamas draudimą žmogui ragauti vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio Edeno sode, Dievas tuo pačiu įvedė atsakomybę žmogui už jo poelgius, o per ją – ir laisvę. Dievo predestinaciją sudaro pasaulio likiminių įvykių ir jų įgyvendinimo dėsnių („žaidimo taisyklių”) sumanymas. Dievas nenumatė epifenomenų ir artefaktų, t. y. įvykių, jungiančių likiminius įvykius į vieningą sistemą. Airių 9-jo amžiaus teologo Erigenos nuomone, Dievas ne tik dovanojo žmogui laisvę, bet ir apribojo savo valdžią jai nežinojimu žemiškojo gyvenimo įvykių iki tol, kol jie neišryškės konkrečiuose veiksmuose ir rezultatuose (traktatas „Apie gamtos paskirstymą”, kn.2, sk.28). Pasaulio valdymas įgyvendinamas per visuotinus gamtos dėsnius, Dievo nustatytus ir Jam žinomus.

Paviršutiniškai žiūrint krikščionybės likimas ir rytų karma vienodi. Bet ar tai taip? Mes jau pažįstami su antikine, ikikrikščioniška likimo samprata. Aš orientavausi į krikščionišką likimo sampratą jos klasikiniame, katalikiškame ir pravoslaviškame, variante. Jehovos liudytojų neokrikščionybė manęs nedomino, nes jie nepripažįsta likimo. Be to, jų likimo neigimas visiškai telpa mano išnagrinėtuose atsakomybės, apribojimo ir kituose argumentuose.

Karmos idėja atsirado Indijoje ir tapo induizmo, džainizmo, budizmo ir kitų religijų pagrindu. Naujaisiais laikais minima idėja atklydo į Vakarus, įeidama kaip sudėtinė į E. Blavatskajos, A. Bezant, R. Šteinerio ir kitų teosofines ir antroposofines koncepcijų dalis.

„Karma” – sanskrito žodis, reiškiantis veiksmą priežasties ir pasekmės ambivalentine prasme, t. y. karma – tai nuoseklumas žmogiškųjų veiksmų, susietų tarpusavyje priežasties ir pasekmės santykiais. A. Bezant knygoje „Senovės išmintis” vadina ją priežastingumo dėsniu. Karmą galima būtų vadinti ir likimu, jeigu jį apriboti vienu žmogiškuoju gyvenimu.

Tačiau karmos idėja neatskiriamai susieta su kita idėja – dcharma. Pastaroji reiškia visuotinį kosminį tobulinimosi dėsnį, pagal kurį nuodėmingai pragyventas gyvenimais turi būti ištaisytas. Suprantama, kad išpirkti viso gyvenimo nuodėmes to paties gyvenimo ribose ne visada įmanoma. Todėl karmos ir dcharmos idėjų tąsa buvo vaizdinys apie sielos persikūnijimą (metempsichozę, reinkarnaciją).

Persikūnijimas reikalingas ne tiktai tam, kad siela turėtų tobulinimosi galimybę, bet ir tam, kad ji gautų bausmę už buvusių gyvenimų nuodėmes. Turėdami omenyje šią prasmę, karmą galime vadinti atpildo dėsniu. Elena Blavatskaja (1831 – 1891) savo „Slaptosios doktrinos” antrame tome mano , kad ir su išlygomis, bet galima lyginti karmą su Antikos Nemezide. Mano manymu, toks palyginimas neišlaiko kritikos, nes atpildo funkcijos graikų ir rytų variantuose skirtingos: karma – tai neišvengiama bausmė už praeities nuodėmes (bausmė dėl bausmės), o Nemezidė baudžia žmogų siekdama išgelbėti jį nuo Chaoso.

Karmiška bausmė velka paskui save neapibrėžtai ilgą grandinę persikūnijimų, vadinamų sansara. Ištrūkti iš šios grandinės žmogus gali tik dvejopu būdu. Pirma, turi būti išpirktos visų žmogaus gyvenimų visos nuodėmės. Antra, individas turi išsilaisvinti iš savojo „aš”, nustoti būti asmenybe, ką ypač pabrėžia indų mąstytojas Krišnamurtis (1895 – 1970), A. Bezant auklėtinis. Ortodoksalūs teosofai, kaip pati A. Bezant, primygtinai siūlo panaikinti individualią karmą, suprasdami tai kaip abejingumą visiems objektams, žemiškiems ar dangiškiems.

Palikęs karmą, t.y. persikūnijimų ratą (sansarą), žmogus pasiekia nirvaną (tikrąją būti). Kur nėra „aš”, nėra troškimų, kur iš viso nieko nėra. Kitaip tariant, tikroji būtis pasirodo absoliučiąja nebūtimi. Ir tai pats silpniausias karmiškųjų mokymų punktas, nes suvesdami daugelį nirvanos epitetų į vieną, į tai, ko tenai nėra (o ten nieko nėra), karmizmas gavo idėją paprastos mirties materialistine prasme.

Karmos charakteristika bus nepilna be žmogaus sielos persikūnijmų mechanizmo žinojimo. Žmogaus karmą sudaro trys pagrindiniai faktoriai. Pirmajam priklauso žmogaus mintys, sudarančios jo mentaline energiją. Tai, ką žmogaus galvoja apie save, kitus ir apie pasaulį, nėra tik subjektuvu, psichiška. Tai – būtent energija, keičianti žmogaus mentalinį kūną ir veikianti kitus. Žmogaus norų ir poelgių šaknys galiausiai jo mintyse. Tokiu būdu mentalinis faktorius yra svarbiausias formuojantis karmai.

Antrajam faktoriui priklauso žmogaus norai, jo potraukiai išoriniams objektams. Norai sudaro žmogaus astralinę energiją, nuo kurios priklauso jo astralinis kūnas, o taip pat pomirtinis likimas. Kamaloke, pasaulyje, kur siela yra po fizinio kūno mirties dar išsaugojusi astralinį kūną. Reikėtų paaiškinti, kas tai mentalas ir astralas. Mentalinis kūnas – tai mąstymo būdas, mintys, tapę stereotipu, protiniai sugebėjimai. Astralinis kūnas – tai jutiminiai ir emocionaliniai polinkiai, norai, tapę įpročiu. Vokiečių filosofas F. Šelingas (1775 – 1854) supranta šiuos kūnus kaip mintis ir emocijas, išstumtus iš sąmonės ir todėl jos nekotroliuojamus.

Trečią faktorių sudaro žmogaus fiziniai poelgiai, kaip jo minčių ir norų pasekmės. Todėl poelgiai mažiau atsiliepia vidiniame (mentaliniame ir astraliniame) pasaulyje, bet dėl to jie daro didžiausią įtaką kitiems žmonėms. Blogi poelgiai formuoja neigiamą karmą – nuodėmę, už kurią reikės atsilyginti kituose gyvenimuose.

Po Kamalokos siela persikrausto mentaliniame kūne į Devačaną (pavadinimas gali varijuoti priklausomai nuo karmos doktrinos tipo), kur palaipsniui išsilaisvina nuo savojo mentalo. Netekusi visų kūnų žmogaus siela vis tik išlaiko atmintį apie praeitus kūniškus būvius ir ruošiasi būsimai evoliucijai. Po to karmos jėgos sukurta siela formuoja atitinkančius savo turinį kūnus – mentalinį, astralinį ir eterinį. Pastarasis yra būsimo fizinio kūno fizinė-energetinė (gyvybinė, vitalinė) kopija.

Pagaliau, pagal karmą ir per visus gyvenimus suformuotus polinkius, siela patraukiama į žemiškąjį gyvenimą: parenkama atitinkama epocha, kultūra, nacija, socialinė ir buitinė aplinka, šeima. Į išrinktos motinos įsčias įdiegiami ploni kūnai, formuojantys atitinkantį save fizinį kūną. Visą šį reinkarnacijos procesą valdo karmos valdovai, panašūs į Antikos Moiras. Tiesa, skirtingai nuo savo antikinių kolegų, rytų valdovai primena buhalterius, užimtus tiksliu karmos apskaičiavimu, taip pat griežtu būsimų kančių ir malonumų balansu.

Krikščioniškoji tradicija neigia sielų persikūnijimą ir karmą. Pastarosios vietą užima Dieviškoji predestinacija. Karmiškų mokymų šalininkai mato krikščionybėje nelaisvės apologetiką, manydami, kad bet kokia lemtis (apribojimas) nesuderinama su laisve: tarsi laisvė tik ten, kur žmogus pats kuria savo likimą, o tai esą galima tik pasaulyje, kuriame veikia karmos dėsnis. Karmos šalininkai nepastebi, kad jeigu žmogaus likimas visiškai priklauso nuo jo paties, tai jau ne likimas. Argi galima vadinti likimu žmogaus suplanuotą ir jo realizuojamą gyvenimo kelią?

Vadinasi, mokymai apie karmą nepripažįsta likimo ir Dievo predestinacijos (poli- arba monoteistinės). Be to, karmos pripažinimas daro Dievą nereikalingu. O, todėl visos iš karmos idėjos išeinančios religijos yra iš esmės atvirai (budizmas) ar neatvirai (induizmas) ateistinės.

Ankstyvoji krikščionybė savo mokyme turėjo tezę apie sielų persikūnijimą. Bet jau 5-sis Pasaulinis susirinkimas Konstantinopolyje (553 m.) pašalino iš tikėjimo dogmatą apie sielų persikėlimą, kaip prieštaraujantį fundamentaliems dogmatams apie žmogaus laisvę ir Dievišką pasaulio valdymą.

Pirmaeilių teigimų apie sielų persikėlimą pagrindu buvo keletas siužetų iš Biblijos, iš kurių svarbiausias šis: „Praeidamas jis (Kristus – L. K.) išvydo žmogų, aklą gimusį. Ir jo mokytiniai paklausė jį, tardami: „Rabbi, kas nusidėjo, šitas ar jo gimdytojai, kad jis gimė aklas?” Jėzus atsakė: „Nei šitas nenusidėjo, nei jo gimdytojai…” (Jono 9: 1-3). Kristus neneigė, kad aklas gimęs galėjo būti nuodėmingas, tuo pripažindamas jo ankstesnį gyvenimą. Tačiau Konstantinopolio susirinkime bažnyčios tėvai nusprendė, kad netinka sudogminti tezę, besiremiančia tik netiesioginiu Kristaus pripažinimu, o tiksliau, Biblijos bažnytinių interpretatorių išvada.

• 1. Kaip suprantama karma Rytų religijose bei E. Blavatskojos ir jos pasekėjų teosofinėse koncepcijose?
• 2. Apibūdinti likimo sampratą Rytų doktrinoje ir krikščionybėje.
• 3. Kokia reinkarnacijos (sielų persikėlimo) idėjos prasmė?
• 4. Kokia krikščionybės pozicija reinkarnacijos idėjos atžvilgiu?
• 5. Ar laisvas žmogus, jei egzistuoja likimas?