„Filosofijos pagrindai II“ Evoliucija ir raida. Kultūra

Kur kas rimtesnę ir svarbesnę visuomeninės būties koncepciją sukūrė K. Marxas. Jo manymu, visuomeninė būtis yra materialinis visuomenės pagrindas. Gamindami materialinius produktus, žmonės reprodukuoja save kaip socialines esybes, t.y. gamyba – tai ne tik materialinių gėrybių gamyba, bet ir socialinių individų. Visuomeninė būtis priskiria sau ir transformuotą prigimtinę būtį, t.y. geografinę aplinką ir liaudies apgyvendinimą.

Visuomeninės būties esmė, anot Markso, sudaryta iš gamybos būdo, esančio našumo jėgos ir gamybinių santykių vienybe. Našumo jėgos – tai visų pirma žmonės, realizuojantys gamybos priemones, kurios taip pat priklauso našumo jėgoms. Gamybiniai santykiai yra santykių tarp žmonių esmė, objektyviai susiklostantys gamybos proceso metu. Tai – žmonių santykiai ryšium su daiktais, visų pirma – ryšium su gamybos priemonėm. Pagrindinėmis formomis yra nuosavybės santykis. Mainų santykis, produktų paskirstymas ir vartojimas taip pat sudaro gamybinius santykius, tuo pačiu paklusdami nuosavybės santykiams. Gamybiniai santykiai nepriklauso nuo asmeninio ir net visuomeninio suvokimo: jie nustatomi pagal našumo jėgos vystymosi lygį.

Visuomenė, suprantama, nesueina į savo būtį, būdama bazės ir antstato vienybe. Bazė – tai visuomenės ekonominė santvarka, kurioje glūdi tam tikra gamybinių santykių sistema. Šie santykiai, plačiau – visuomeniniai, turi objektyvų, viršasmeninį ir viršindividualų pobūdį. Marksas apie tai rašė: „Visuomenė nėra sudaryta iš individų, o išreiškia šių ryšių ir santykių, kuriuose tie individai yra vienas priešais kitą, suma. Bazės pagrindu atsiranda jį atitinkantis antstatas, t.y. visuomeninio suvokimo sistema, ideologinių santykių (politinių, teisinių ir kt.) ir juos užtvirtinančių įstaigų ir organizacijų (valstybė, politinės partijos, profsąjungos ir kt.)”.

Kartu su visuomeninės būties sąvoka Marksas išskiria buities sąvoką – visuomeninės aplinkos, kurioje žmogus gyvena ne visuomeninės gamybos sferoje. Buitis prasideda ten, kur žmogus pereina nuo produktų gamybos prie jų vartojimo. Buities Marxas neatskiria nuo būties, kadangi gamybą jis supranta ne tik kaip daiktų gamybą, bet ir žmogų, kas, suprantama, vyksta ekonominės srities ribų. Prie pagrindinės buities formos Marxas priskiria šeimą kaip esminę darbo jėgos reprodukcijos ir žmogaus kaip pastarojo sąlygą.

Visuomeninė būtis evoliucionuoja ir vystosi. Savaiminis procesas gamtoje skiriasi nuo visuomeninio tuo, kad visiškai objektyvus, be to dėl tos paprastos priežasties, kad jame nėra subjektų. Tai savaiminis gamtos vystymosi procesas, nesiūlantis sąmoningos pradžios. Čia nėra jokių tikslų, interesų ir pan. Trumpiau, gamta tik evoliucionuoja. Čia ir toliau evoliucija suprantama kaip grynai objektyvus procesas. Visuomenėj viskas kitaip. Suprantama, tebėra objektyvūs dėsningumai, nepriklausantys nuo žmonių suvokimo ir jų tikslų interesų. Jeigu šito nebūtų, tai mokslas apie visuomenę būtų neįmanomas. Ir vis tik lemiantis socialinio gyvenimo faktorius yra žmogiški tikslai, interesai, idealai, normos ir pan. Taigi, subjektyvaus faktoriaus vaidmuo nepaprastai svarbus.

Grynai objektyvus procesas nėra istorija, kadangi jame nėra krypties, tikslo, vystymosi pakopų ir pan. Apie molekulę negalima pasakyti, kad ji yra atomo tikslas ar aukštesniąja jo vystymosi pakopa. Molekulė, būdama atomų kombinacija, tiesiog sudėtingesnė, ne daugiau. Darviniška gyvūnijos pasaulio evoliucijos teorija, nors ir vadinama evoliucijos koncepcija, tokia nėra, tai – greičiau vystymosi teorija. Anot šios teorijos žmogus kilo iš beždžionės ir lig šiol yra žinduolių išsivystymo viršūnė. Mano manymu, žmogus nėra aukštesnė pakopa lyginant su beždžione ar net kirminu. Jie tiesiog skirtingi. Objektyvus skirtumas tik sudėtingumo laipsnyje. Čarlzas Darvinas (1809 – 1882) akivaizdžiai supainiojo evoliuciją su vystymusi. Jo teorijos principas elementarus: struktūriškai panašūs reiškiniai negali būti nesusiję geneze, genetiškai. Pavyzdžiui, žmogaus ir beždžionės anatomija labai panaši, tačiau žmogaus anatomija sudėtingesnė, vadinasi, žmogus kilo iš beždžionės. Darvinas slopina savo skaitytoją daugeliu dešimčių tokių pavyzdžių su šimtais smulkių detalių, ko pasėkoje susidaro argumentacijos ir moksliškumo įspūdis. Bet štai kitas pavyzdys: stalas ir kėdė. Struktūriškai jie panašūs, tačiau stalas sudėtingesnis nei kėdė. O tai reiškia, anot Darvino, kad stalas atsirado iš kėdės.

Evoliucija, kaip objektyvus procesas, gali būti ištirta griežtais moksliniais metodais, ko pasėkoje, atsižvelgiant į evoliuciją, galima susidaryti žinias kaip jos objektyviai – esminių apibūdinimų atvaizdą. Mokslinių žinių apie evoliuciją griežtumas užtikrina jos objektyvumą ir ja pagrįsta galimybe atkurti vientipiuose eksperimentuose identiškus rezultatus. Evoliucijos objektyvumas pasireiškia jos „beprasmybėje” – reikšmingumo nebuvime esant reikšmei, t.y. jos elementų sąsajumo nebuvime. Ryšys, aišku, egzistuoja, bet toks, kuris sudaro atvirą sistemą. O sąsajumas formuoja uždaras sistemas. Evoliucinių sistemų atvirumas visų pirma yra tame, kad jų stadijos nėra vystymosi pakopos. Čia iš viso nėra vystymosi, t.y. kai kurių pradų tobulėjimo. Akivaizdu, kad žmogus nėra ištobulinta beždžionė, o apie pastarąją niekas nepasakys, kad ji neišsivystęs žmogus. Objektyvūs bruožai, sudarantys evoliuciją, vadinami esamybe. Vaizdžiai tariant, esamybė – tai, kas yra (buvo, bus). Mokslinės žinios apie evoliuciją atsako į klausimą „kas yra?“.

Turėdami evoliucijos supratimą, pratęskime svarstymą konkretesniu, nors ir tariamu pavyzdžiu. Tarkim, kad prie jūros įlankos kranto gyvena gentis, užsiimanti žvejyba. Kasdieninis laimikis yra 10 žuvų kiekvienam žmogui. To pakanka prasimaitinimui ir atsargų kaupimui. Bet laikui bėgant dėl kažkokių ekologinių priežasčių kasdieninis laimikis sumažėja iki 2 – 3 žuvyčių. Dabar gentis pasirinkimo kryžkelėje. Pirma, užsiimti medžiokle kaimyniniame miške. Antra, užsiimti amatu – smėlio ir molio gėrybių gausu visur.

Aptarkime pirmąjį atvejį. Gentis persikėlė į džiungles ir pradėjo aktyviai medžioti. Mėsos į valias – badas negresia. Kas tai? Evoliucija ar vystymasis? Vargu ar kam ateis į galvą pasakyti, kad žvejyba ar medžioklė sudaro vieno proceso pakopas. Tai reikštų, kad medžioklė yra vystymasis, t.y. žvejybos tobulėjimas. Akivaizdu, kad šios dvi veiklos formos neturi nieko bendro, tai – tiesiog skirtingi užsiėmimai, nesusiję tarpusavyje genetiškai: perėjimas prie medžioklės reiškė paprastą prisitaikymą prie naujų sąlygų. Kitaip tariant, tai – alternatyvios veiklos formos. Suprantama, kad kalbame apie „beprasmę” evoliuciją. Šiuo pavyzdžiu buvo pateikti nauji evoliucijos bruožai: alternatyvus procesas – tai prisitaikymas prie išorinės aplinkos pakitimų. Tiesioginio ryšio, genetinio ir kauzalinio, tarp veiklos formų nėra, yra maksimali priklausomybė nuo aplinkos.

Antras atvejis. Gentis ištobulino žvejybos technologiją – pradėjo sektis: 6 žuvys kiekvienam, vėliau 8, dar vėliau 12 ir t.t. Vargu ar kas ginčysis, kad šio proceso stadijos esmė žvejybos vystymosi pakopa. Jos esmė yra prado tobulėjimas. Svarbiausias vystymosi bruožas yra tobulėjimas, ko pasėkoje atsirado jo žemiausios ir aukščiausios pakopos. Savo ruožtu, pakopos formuoja vystymosi vektorių, kryptingumą ir išaiškėja tikslas su jo vertybėmis ir prioritetais. Todėl vystymasis visada yra vertybinis procesas, kuriantis istoriją.

Priminsiu, kad evoliucija jokiu būdu nėra istorija ir, kaip taisyklė, apsieina be vertybių ir vertybinių orientacijų. Vystymasis mažiausiai priklauso išorinės aplinkos – viskas remiasi subjekto galimybėmis. Tame slypi vystymosi aktyvumas: aš priklausau ne nuo gamtos, o nuo asmeninių vertybių ir technologijų. Evoliucija neturi krypties, o vystymasis visada vektorinis. Evoliucijos subjektų suvokimas yra aistoriškas, o vystymosi subjektų suvokimas negali nebūti istorišku. Senovės graikai su savo istoriškumu niekur nesivystė: nematydami alternatyvos naujose gyvenimo sąlygose, jie paprasčiausiai ištirpo aplinkinėse tautose. Aleksandro Makedoniečio užkariavimai buvo paskutiniu ryškiu nykstančios kultūros tvykstelėjimu.

Trečiasis atvejis. Gentis užsiėmė molinių dirbinių gamyba. Aišku, kad jų nevalgysi, todėl mainų santykių pradžia yra būtina. Gyvenimas vėl normalizuojasi. Neginčytina, kad amatas netęsia žvejybos ir juolab jos nevysto. Iš pirmo žvilgsnio regime evoliuciją, bet žvilgtelkime atidžiau, kas slypi toliau. Tariami santykiai palaipsniui perauga į rinką, formuojasi prekinis – piniginis ūkis. Akcentuojama gamybos technologija sudaro palankias sąlygas industrijos atsiradimui. Vyksta vystymasis, bet jau kitokio pobūdžio, priešingai nei antru atveju, kuriame yra linijinis vystymasis, vadinamas progresu.

Progresyvus vystymasis linijinis ta prasme, kad kiekviena pakopa atsiranda iš ankstesnės, darydama ją nebereikalinga. Progrese galiojanti yra tik aukščiausia pakopa, o visos žemesnės tampa tik jos pasiekimo priemonėmis. Aukščiausioji pakopa yra prado tąsa ir vystymasis, ir todėl nieko kito, išskyrus to prado (tarkim, žvejybos) vystymąsi progresas sukelti negali. Tame jo vienpusiškumas. Dažnai kalbama apie begalinį progresą, bet tai visiškas nonsensas: negalima tobulinti tą pačią žvejybą iki begalybės. Juolab, begalinis progresas reikštų paties progreso pabaigą, nes begalybėje vystymosi pakopos neįmanomos: jos visos prieš ją lygios. Progresas negali būti vienintele vystymosi forma, o tuo labiau viso visuomeninio gyvenimo forma. Normalus vystymasis gali būti aprūpintas tik daugelio pradų.

Kitokia vystymosi schema pateikta trečiu atveju. Tai vystymasis, kurio pakopomis mūsų pavyzdyje yra žvejyba, amatas, prekyba ir prekinis – piniginis ūkis. Bet čia aukštesnė pakopa neatsiranda iš žemesnės. Tam tikra prasme šios pakopos alternatyvios, o tai suartina šį vystymosi tipą su evoliucija: nauja pakopa nebūtinai panaikina prieš ją buvusias. Tai – nelinijinis vystymasis. Čia pakopų tarpusavio santykis ne genetinis, o papildantis: pakopos viena kitą papildo iki visybės, atsižvelgiant į kurią galima kalbėti apie vystymąsi asmenine prasme. Progrese istorijos tikslas yra aukščiausia pakopa, t.y. vystymosi viršūnė. Nelinijiniame vystymesi istorijos tikslu tampa ne pakopa, net aukščiausia, o centras ar visybė, suformuojama viena kitą papildančių pakopų.

Tipišku evoliucijos pavyzdžiu yra socialiniai ir ūkiniai procesai primityviose Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos bendrijose. Reikšmingas yra prisitaikymas prie supančios aplinkos, kurios pasikeitimai priveda prie naujo prisitaikymo prie pakitusios situacijos būdo. Išsivysčiusiose visuomenėse taip pat vyksta evoliucija, bet ji paliečia ne visą visuomenę, o atskiras jos puses. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie žemės ūkio Europoje evoliucijos formas: nuo „serfo” (baudžiavinio) per laisvą valstietį iki žemės ūkio fermerio.

Visuotinai žinomi progreso pavyzdžiai: progresas pramonėje, socialiai – politinėje visuomenės santvarkoje ir kt. Kur kas sudėtingesnis reikalas su nelinijiniu vystymusi. Jis labai menkai ištirtas. Todėl aptarsiu jo metafizines teorijas. Pirmasis, kuris atkreipė dėmesį į šį vystymosi tipą buvo rusų istorikas ir kultūrologas Nikolajus Danilevskis (1822 – 1885). Knygoje „Rusija ir Europa” (1869 m.) buvo išgvildenta „civilizacijos kultūriškai – istoriškų tipų” teorija. Šitų tipų, jo manymu, yra dešimt. Jo teigimu, bet kuri civilizacija baigtinė: ji gimsta, vystosi ir, praėjusi savo kelią, žlunga. Kiekviena civilizacija pretenduoja į tai, kad būtų vienintele, mažiausiai dominuojančia, todėl jos konkuruoja ir kovoja tarpusavyje. Tokiu būdu, jos sąveikauja, nors iš prigimties jos yra savarankiškos ir gali egzistuoti atskirai viena nuo kitos. Tai tipiška evoliucija. Kartu civilizacijų sąveika priveda prie vienų žlugimo ir kitų gyvavimo, o taip pat prie naujų civilizacinių tipų užgimimo. Tai reiškia, kad evoliucijos pagrindu vyksta pasaulio kultūros vystymasis. Priešakyje puikus nelinijinio vystymosi pavyzdys.

Danilevskis nuspėjo vokiečių istoriko ir kultūrologo Osvaldo Špenglerio (1880 – 1936) „kultūrinių organizmų” koncepciją. Ši koncepcija pateikta jo dvitomiam darbe „Europos saulėlydis” (1918 -1922 m.). panašiai kaip Danilevskis, Špengleris gvildena kultūras remdamasis analogija su biologiniais organizmais, kurie gimsta, subręsta, krypsta į saulėlydį (nuo to ir esminio veikalo pavadinimas – „Europos saulėlydis”) ir miršta. Skirtingai nuo savo rusų pirmtako vokiečių kultūrologas nepripažįsta kultūrų sąveikos. Vyksta tik grynai išorinis sąveikavimas vienų ar kitų elementų, kurie juos veikiančioje kultūroje, įgauna naują prasmę, tuo pačiu prarasdami ryšį su originalu. Pavyzdžiui, Pitagoro aritmetika ir šiuolaikinė aritmetika tik iš išorės yra vienas ir tas pats: jos naudojasi vienais ir tais pačiais matematiniais objektais (skaičiais), bet jų prasmės ir reikšmės skirtingos.

Špengleris išskiria aštuonias kultūras: egiptiečių, indų, babiloniečių, kinų, graikų -romėnų („apoloniškąją”), bizantišką – arabų („magiškąją”), vakarų Europos („faustiškąją”) ir majų kultūrą. Šie kultūriniai organizmai visiškai autonominiai, kas daro juos labai panašiais į skirtingus evoliucinius kelius. Ir vis tik tai ne evoliucija, kadangi kiekvienas procesinis tipas yra baigtinis ir turi progreso pakopas, pagal kulminacinių taškų pasiekimą (subrendimą) – regreso pakopas. Juolab, kultūros, nors ir autonominės, t.y. netoleruoja sąveikos, panašiai kaip Leibnico monados, taip pat ne besąlygiškos sienos kitoms: jos yra skirtingos tų galimybių realizacijos, kuriomis disponuoja žmogaus dvasia. Šia prasme jos papildo viena kitą iki visiškos visybės – visuotinos žmogaus dvasios realizacijos. Tokiu būdu Špenglerio koncepcija demonstruoja mums nelinijinį žmonių visuomenės vystymąsi.

Veikiant Špengleriui susiklostė anglų istoriko ir sociologo Arnoldo Toinbio (1889 – 1975) lokalinių civilizacijų koncepcija. Jo manymu, pasaulinė istorija vaizduoja sąlyginai uždarų civilizacijų visumą. Iš pradžių jis suskaičiavo 21 civilizaciją, o vėliau jas apibendrino, sumažino iki 13. Be to, egzistuoja šalutinės, antraeilės ir neišsivystę civilizacijos. Panašiai kaip Danilevskis ir Špengleris, Toinbi mano, kad civilizacijos, išeikvoję savo galimybes, žlunga, užleisdamos vietą kitoms, kartais šalutinėms, antraeilėms. Civilizacijos galimybės nustatomos kūrybiniu intelektualaus visuomenės elito potencialu. Sąlyginis civilizacijos uždarumas nurodo jų sąveiką, tegul ir ribotą, o reiškia ir tai, kad jos sudaro visybę, kuri tuo turtingesnė, kuo daugiau civilizacijų ją sudaro. Akivaizdus nelinijinis vystymasis.

Tęsiant istoriologinių koncepcijų aptarimą, panagrinėkime rusų istoriko ir filosofo Levo Karsavino (1882 – 1952) visavienybės istoriją. Apie jį patį verta ypatingai pasakyti, kadangi prieškario laikais jis profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Iki bolševikinio 17 – tų metų perversmo dėstė kaip privat-docentas Imperatoriškajame Sankt – Peterburgo universitete. 1922 metais kartu su didele (apie 200 žmonių) įžymių žmonių, rašytojų ir mokslininkų grupe, bolševikų buvo išsiųstas į užsienį. Dėstė Berlyno, vėliau Paryžiaus universitetuose. 1927 metais tuo pačiu metu Karsavinas gavo kvietimą dirbti iš Oksfordo universiteto (Anglija) ir iš Kauno. Nepaisydamas šeimos nuomonės jis nusprendė vykti į Kauną. Šeima pasiliko Paryžiuje, o jis išvažiavo į Kauną, kur pradėjo dėstyti nuo 1928 metų. Nuo 1940 m. iki 1949 metų profesoriavo Vilniaus universitete, o vėliau ir Dailės institute Vilniuje. Žymaus filosofo ir istoriko – medievisto gyvenimas baigėsi konclageryje netoli Abezės (Komi, SSSR) vietovės.

Visavienybės idėjos, centrinės Karsavino doktrinoje, plačiau pateikta jo knygoje „Istorijos filosofija” (Berlynas, 1923 m.), esmė tame, kad kiekvienas visumos elementas struktūriškai panašus (ne tapatus) visiems kitiems elementams ir visumai. Vystymosi procesas yra elementų kontrakcija, o reiškia ir visos visumos savo centro link. Tai – istorijos centras, kuris yra Jėzus Kristus, antrasis Dieviškosios Trejybės asmuo. Jis yra istorijos pradžia, jos centras ir pabaiga: nuo istorijos centro prasideda jos žemiškoji pabaiga ir atsiveria Dievo Karalystė atnaujintoje Žemėje.

Vystymosi schemą, anot Karsavino, galima pateikti kito geometrinio modelio pavidalu. Turima aplinka, simbolizuojanti daugybę žmonijos civilizacijų. Jos centras – Jėzus Kristu, kurio dėka pasiekiama Dievo Karalystė. Vyksta aplinkos taškų (civilizacijos) kontrakcija jos centro link: istorija baigiasi, visiems taškams (civilizacijoms) suėjus į centrą. Šiuo atveju kiekvienos civilizacijos vystymesi naudojamasi aplinkos spinduliu, krypstančiu į jos centrą. Ivairių civilizacijų vystymosi „greitis” skirtingas, bet rezultatas vienas – susiėjimas centre.

Istorinę Karsavino doktriną derėtų palyginti su pastarąja Danilevskio doktrina. Karsavino teorijoje skirtingų vystymosi kelių susikirtimo taškas yra istorijos centras, o Danilevskio – nėra nei istorijos pabaigos, nei centro: jos pabaiga yra visuma, visybė. Žmonija, istoriko nuomone, turi daugybę galimybių, kurių realizacija sudaro istorinį vystymąsi. Istorijos nukreipimo suvokimas, būdingas progresistams, taip pat Karsavinui, o Danilevskiui visiškai neegzistuoja. Istorijos tikslas yra visų žmogaus dvasios potencijų realizacija: krypties nėra, bet istorijos pabaiga glūdi visuotinoje galimybių realizacijoje. Jeigu Karsavino doktrinos geometrinis simbolis yra aplinka ir jos centras, tai Danilevskio „geometrija” gali būti galimybių laukas, kurį reikia visiškai išvaikščioti, kad pasiektume istorijos pabaigos. Danilevskio koncepcija yra nelinijinio vystymosi doktrina, besiribojančio su evoliucija.

Apibendrinant tai kas pasakyta apie istorinio vystymosi kelius, paminėsiu, kad negalima vystymosi susieti su progresu: istorija tuo turtingesnė ir turiningesnė, kuo daugiau jos pradų ir formų. Progreso kelyje žmonija nuklys į aklavietę, sąlygotą šio istorinio vystymosi tipo vienpusiškumo. Tiesą sakant, demokratija, aukščiausio ir vienintelio žmonijos tikslo proklamacija, netapati laisvei ir gerovei dėl tokios paprastos priežasties, kaip antai progresistinio vystymosi kelio absoliutizacija.

Visuomeninę būtį sukuria žmonės, o todėl joje negali būti pateiktos žmoniškosios vertybės deramo istorinio proceso pavidalu. Deramumo sistema sudaro visuomenės kultūrą. Kartu kultūra realizuoja subjektyvų visuomeninės būties aspektą. Ji – ne kitas reiškinys lygiagrečiai su visuomenine būtimi, o jos aspektas.

Kultūra dažnai tapatinasi su viena iš visuomeninio gyvenimo formų, būtent su estetine – menu. Bet menas – kultūros dalis ir forma. Reikalas tas, kad kultūra yra ne kas, o kaip: tai visuomenės gyvenimo būdas. Ne atsitiktinai, mes kalbame apie elgesio, gamybos ir kitas kultūras. Kultūra kaip gyvenimo būdas aprėpia visą visuomeninį gyvenimą. Nors menas ir labai svarbus, bet vis tik vienas iš kaip, būtent estetiškasis.

Kitokie yra kultūros ir religijos santykiai. Pastaroji yra kultūros formavimosi ir vystymosi pagrindas. Praktiškai kultūrų tipų yra tiek, kiek religijų ir jų atmainų. Konkrečiau, galima kalbėti apie europietišką kultūrą, kadangi Europos teritorijoje paplitusi krikščionybė. Krikščionybė taip pat turi keletą atšakų, iš kurių svarbiausios yra katalikybė, stačiatikybė ir protestantizmas. Paminėtų krikščionybės formų religiniai skirtumai sąlygoja kultūrinius skirtumus. Katalikybė apsvarsto triūsą kaip bausmę už pirmapradę Adomo ir Ievos nuodėmę. Stačiatikybė triūse mato skaudulingą būklę, iššauktą pirmųjų žmonių nuodėmingumo. Nepaisant visų skirtybių, bendrumas yra pripažinime, kad neveikimas (šeštadienis, t.y. septintoji savaitės diena pagal Biblijos kalendorių) aukščiau veikimo (darbo savaitės). Kitokią darbinę etiką aptiksime protestantizme: triūsas yra laisva žmogaus veika, atleidžianti jį nuo pirmapradės nuodėmės ir sujungianti su Dievu.

Jeigu silpsta visuomenės religingumas, tai religijos vietą užima ideologija – kvazireliginis fetišistinis suvokimas, kuriame Dievo vietą užima fetišas (žmogus, visuomenė, valstybė ir kt.). Viduramžių Europos kultūra buvo grindžiama krikščionybe. Šia prasme tai buvo krikščioniškoji kultūra. Renesanso epochos (15 – 16 a.) „humanizmas” susiaurino religines vertybes „humanistinės” ideologijos, pagrįstos panteizmu ir impersonalizmu, visuomenės gyvenime.

Ideologizuotos visuomenės tapsmas prasideda nuo Protorenesanso (14 a.). Tai puikiai pastebima italų tapytojo Džoto (1267 -1337) kūryboje: tiesi linijinė perspektyva įsiskverbia į religinę tapybą, spausdama atvirkštinę Viduramžių epochos perspektyvą. Patikslinimui: tiesioginėje perspektyvoje paralelinės linijos horizonte susieina viename taške; atvirkštinėje perspektyvoje paralelinės linijos išsiskirsto erdvės gilumoje. Tiesioginė perspektyva tvirtino žmogaus primatą virš realybės, darydama dailininką ir žiūrovą atskaitos tašku kaip tapybos kūriniuose, taip ir gyvenime. Tekstualiai nesuformuluota, renesansinė ideologija įsikūnijo meno dailės kūriniuose. Dabar ši ideologija turi konceptualią išraišką demokratijos doktrinoje. Taigi, šiuolaikinė europietiška kultūra kopia Renesanso link ir stovi ant „humanistinės” ideologijos. Mūsų kultūros religingumą (katalikybę, stačiatikybę, protestantizmą) sudaro jos giluminis substratas, užslėptas sunkiais ideologiniais sluoksniais.

Kaip matome, kultūra neamžina. Teisūs buvo Danilevskis, Špengleris ir Toinbi, laikydami kultūros gyvenimą apribotą laiko. Kultūros mirimo mechanizmą gerai aprašė Špengleris. Kultūra, jo manymu, tai – gyvas organizmas, gebantis produkuoti viso vystymosi idėjas. Tokia buvo senovės graikų kultūra, pateikta įvairiomis meno ir filosofijos formomis, architektūra, socialiai – politine polių struktūra, matematika, mechanika ir kt. Mirdama, kultūra liaujasi generavusi dvasines vertybes ir sukoncentruoja savo dėmesį į išorę. Tokiais buvo Aleksandro Makedoniečio užkariavimai. Mirštančią kultūrą Špengleris pavadino civilizacija. Helenizmo epocha kaip tik ir yra tokia civilizacija, po kurios Antikinė Graikija liovėsi gyvavusi.            Panašų kelią nuėjo ir Senovės Roma. Jos kultūrinis genijus reiškėsi politinių, socialinių ir juridinių vertybių produkavime, kas pasireiškė respublikos, o vėliau imperijos formavime. Roma žlugo ne todėl, kad buvo užkariauta barbarų – jos didžiulė profesionali armija paprasčiausiai nebūtų to leidusi: ji sugriuvo iš vidaus, suteikdama galimybę barbarų invazijai.

Akivaizdu, kad jeigu kultūros esmė glūdi dvasinių vertybių produkavime, tai kultūra iš esmės yra dvasinga. O vertybių pasireiškimas valstybės pavidale, meno kūriniuose, socialinio gyvenimo formose ir kt. yra ne kas kita, kaip dvasios kūnas, jo materialinis įsikūnijimas. Kultūros kūnas, turintis dvasią (vertybes), yra fenomenas, t.y. dvasios pasireiškimas. Kultūros mirimas (perėjimas prie civilizacijos) yra dvasios netektis: kūnas egzistuoja ne jo, o tradicijos dėka. Kitaip tariant, ši egzistencija „iš inercijos”. Kūnas joje nieko neišreiškia, neturi esmės. O tai jau ne fenomenas, o epifenomenas – reiškinys be esmės.

Tokiu būdu, kultūra savo esme yra dvasinga ir sudaryta iš vertybių, kurių įkūnijimas sudaro jos „kūną” – materialinę kultūrą. Kadangi kultūra – tai žmonių egzistavimo būdas, jų visuomeninės būties būdas, tai ji nustato visuomenės specifiką – jos būtį ir suvokimą. Jeigu visuomeninė būtis sudaro visuomenės esmę, tai kultūra yra tiek visuomeninės būties, tiek ir visos visuomenės esmė. Ir ši esmė – dvasinga.

Danilevskis ir Špengleris niekuo neaiškina jų postuluojamą kultūrų autonomiškumą. Ši autonomija jiems yra savaime aiškus reiškinys, nereikalaujantis jokių aiškinančiųjų argumentų. Perėjimas nuo kultūros prie civilizacijos taip pat yra savaime aiškus procesas. Štai kodėl mažai kuris iš istorikų, filosofų ir kultūrologų rimtai žvelgdavo į jų doktrinas. Špengleris „Europos saulėlydyje” pateikia daugybę įdomių istoriškai – kultūrinių pavyzdžių. Bet mokslo bendruomenė vėlgi suvokia juos kaip egzotiką, esančią spekuliatyvių schemų pasekme.

Visai kas kita – Toinbi. Jis priima Špenglerio idėją apie kultūrų autonomiją, jų neišvengiamą perėjimą į civilizacijos formą. Tačiau šiai idėjai jis suteikia ne aksiologinę, o konceptualiąją prasmę. Kultūra, jo manymu, yra savaime besivystantis organizmas. Tai reiškia, kad vystymasis yra vidinės organizmo esmės išskleidimas. Vartojant biologines genotipo ir fenotipo sąvokas galima pasakyti, kad ši esmė yra ne kas kita, kaip organizmo genotipas. O kas susiję su fenotipu, tai jis yra ne tik genotipo, bet ir supančios aplinkos poveikio produktas. Tokiu būdu, pats kultūros vystymosi faktas nurodo į jų santykinę autonomiją, o tuo pačiu sąveikos su kitomis kultūromis galimybę (skolinimasis, įtaka ir kt.).

Špengleriui kultūra yra kūrybingas organizmas, o civilizacija yra jo mirimas. Toinbiui kultūra, būdama besivystančiu reiškiniu, negali savimi pasirūpinti, o todėl ji tik santykinai autonominė. Vystymasis baigiasi visišku savipakankamumo ir saviidentifikacijos pasiekimu. Ši kultūros būsena vadinama civilizacija. Šioje civilizacinėje būsenoje kultūra tampa absoliučiai autonomine. Net skolinimasis iš kitų kultūrų nepanaikina absoliučios autonomijos – jos transformuojasi ir asimiliuojasi taip, kad tampa ne svetimu kūnu, o savu elementu. Taip Senovės Roma nesibaimino įvedinėti į savo panteoną bet kurių religijų dievus, nes priimti dievai buvo įtraukiami į romėnų religinių pažiūrų sistemą. Nebuvo kalbos apie jokių religijų įtaką Senovės Romos religinėms pažiūroms.

• 1. Kaip K. Marksas suprato visuomeninę būtį?
• 2. Kas būdinga evoliucijai? Koks jos santykis su istorija?
• 3. Kokios yra progresu vadinamo linijinio vystimosi ypatybės?
• 4. Kodėl begalinės pažangos (progreso) sąvoka yra vidiniai prieštaringa?
• 5. Kokios yra nelinijinio vystimosi ypatybės?
• 6. Kaip nelinijinį vystimąsi supranta N. Dalnilevskis, O. Špengleris, A. Toinbi?
• 7. Apibūdinti Levo Karsavino Visavienybės koncepciją.
• 8. Kaip kultūra ir civilizacija suprantama O. Špenglerio koncepcijoje?