Elitų teorijos
Šiuolaikinių elitų teorijų klasikai yra italų mokslininkai Vilfredo Pareto (1849-1923) ir Gaetano Mosca (1858-1941) ir šveicaras Robert Michels (1876-1936).
Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios angliškas vertimas (The Ruling Class) išėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą dešimtmečių buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenėse – nuo mažiausiai išsivysčiusių, vos pasiekusių civilizacijos aušrą iki pačių progresyviausių ir stipriausių – randame dvi klases žmonių – valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji iš jų, visada mažiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžia ir naudojasi pranašumais, kuriuos suteikia valdžia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas šią mintį, Mosca prieina išvados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma – oligarchija. Valdžia pereina nuo vienos mažumos kitai, bet niekada – daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo mažesnis valdančiosios mažumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasipriešinti mažumos viešpatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuomenę”, kitaip tariant – instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” – ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.
Elito bazė ir viešpatavimo pagrindas priklauso nuo visuomenės tipo. Pirmykštėje visuomenėje tai buvo karinis šaunumas, vėliau svarbiausią reikšmę įgyja mokėjimas manipuliuoti religiniais simboliais. Sekančioje vystymosi pakopoje elitinio statuso pagrindas yra turtas. Galiausiai, labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse, valdant biurokratijai arba technokratijai, lemiamą reikšmę turi specializiuotos žinios. Tokiu būdu elitai išsirikiuoja chronologine tvarka: karinis, religinis, ekonominis, profesionalinis (merit elite) elito tipas. Tai nereiškia, kad įsigalėjus vienam elitui, ankstyvesni dingsta – jie lieka, bet dominuoja vienas tipas. Mosca įveda subelito sąvoką, apimančią vidutinę tarnautojų, menedžerių, mokslininkų klase. “Kiekvieno politinio organizmo stabilumas priklauso nuo šio antrojo sluoksnio moralės ir intelekto lygio bei veiklos”.
Laikui bėgant elitas netenka sugebėjimų suteikti daugumai laukiamas paslaugas, arba jos netenka savo vertės, atsiradus kitiems poreikiams, interesams ir problemoms. Todėl vieną valdantįjį elitą pakeičia kitas. Mosca atžymi, kad istorijoje veikia dvi tendencijos – aristokratinė ir demokratinė. Tačiau nei pirma, nei antra nenumato masių valdžios – tai yra neįmanoma. Skirtumas yra tik tas, kad aristokratinis elitas yra uždaras ir nepasipildo žmonėmis iš neelitinių sluoksnių, tuo tarpu kai demokratiška valdančioji mažuma pasipildo iš visu sluoksnių, kooptuojant tuos individus, kurių psichologinės savybės yra naudingos valdymo tikslais. Vienu iš svarbiausių elito pasipildymo kanalų Mosca pripažino demokratinius rinkimus. Tačiau jo nuomone rinkimai nėra instrumentas, leidžiantis masei kontroliuoti elitą.
Vilfredo Pareto. “Bendrosios sociologijos traktate” (1915-19) – racionalios veiklos ir elitų teorijas. Anot pirmosios, racionalių siekimų pagrindas yra objektyvus neracionalumas ir apskritai neracionalus elgesys būdingas žmogaus prigimčiai.
Pareto tvirtino, kad elitui priskirtini žmonės, kurie turi tam tikras įgimtas savybes. Nepasiekę vadovaujančių postų jie sudaro kontrelitą, arba nevaldantįjį elitą. Valdantieji elitai yra dviejų tipų: vienų viešpatavimo pagrindas yra gudrumas (“lapės”), kitų – jėga (“liūtai”). Visi elitai remiasi taip pat derivacijomis, t.y. mitais, arba ideologija. Norint palaikyti socialinį stabilumą, reikia kooptuoti į elitų eiles naujus žmones, turinčius elitines savybes, ir išmesti netekusius šių savybių. Tačiau šitaip nevyksta, nes elitai ne tik siekia išlaikyti įgytas privilegijas, bet ir perduoti jas savo palikuonims. Todėl elito kokybė laikui bėgant blogėja ir kartu auga kontrelitas. Galų gale pastarasis mobilizuoja mases arba ir be jų pagalbos nuverčia senąjį elitą ir tampa valdančiuoju. Procesas prasideda iš naujo, ir taip vyksta be galo. “Istorija yra aristokratijų kapinės”, reziumuoja Pareto savo koncepciją.
Robert Michels. “Politinės partijos. Oligarchinių tendencijų šiuolaikinėje demokratijoje sociologinė studija” – remiasi darbininkų ir socialistinių partijų medžiaga, t.y. analizuoja būtent tas politines organizacijas, kurios ypač kalbėjo liaudies, darbo žmonių vardu.
Demokratija neįmanoma be organizacijos, nes nėra kitų būdų suformuluoti ir išreikšti kolektyvinę valią, realizuoti atstovavimo principą. Didelė masė žmonių, minia negali priimti jokių sprendimų, lengvai pasiduoda ir panikai, ir nepagrįstam entuziazmui.Todėl būtina perduoti įgaliojimus delegatams, kurie atstovauja masei ir išreiškia jos valią. Atsiranda pastovūs lyderiai. Nuo čia organizacijoje pradeda pasireikšti oligarchinės tendencijos.
Kuo daugiau organizacijoje narių, kuo sudėtingesnė jos struktūra ir kuo platesnė veikla, tuo didesnė joje pastoviai dirbančių biurokratų vaidmuo, ir atvirkščiai, tuo mažesnės eilinių narių galimybės ją kontroliuoti. Biurokratai greitai tampa “lyderiais”. Profesionalių lyderių atsiradimas yra demokratinės organizacijos galo pradžia. Kuo galingesnė organizacija, tuo labiau jai reikalingas stiprus lyderis. Kovingos revoliucinės partijos tampa diktatoriškomis (Lasalle pateisino diktatūrą tuo, kad ji yra vienintelis būdas greitai mobilizuoti narius), net perima karinę terminologija. Organizacijai plečiantis, joje įsigali netiesioginių rinkimų sistema: centrinę vadovybe renka ne eiliniai partijos nariai, o o jų išrinkti partijos ar organizacijos suvažiavimo delegatai. Lyderiai, įgydami darbo komitetuose ir parlamente patirtį, tampa praktiškai nepakeičiami, nes išrinkimas trumpam periodui nepasiteisina. Vokiečių socialistų lyderiai Wilhelmas Liebknechtas ir Augustas Babelis ėjo vadovaujančias pareigas virš 30 metų.
Nemaža dalimi lyderių nepakeičiamumą nulemia tai, kad jie kontroliuoja organizacijos finansus ir spaudą. Didžiausias pavojus lyderiams – ne eiliniai organizacijos nariai ar rinkėjai, o tarpusavio kova. Revoliucijose būtent lyderiai sunaikina vienas kitą: Dantoną – Robespierrėas, pastarąjį – išlikę dantonistai. Pagrindinėmis nesantaikos tarp lyderių priežastimis Michelsas skaitė konfliktą tarp ateinančių į judėjimą įžymybių ir veikėjų, padariusių karjerą judėjime, socialinę kilmę, amžiaus skirtumą, horizontalią stratifikaciją.
Ilgai vadovaujant, neišvengiamai vyksta lyderių metamorfozė. Jie patiki savo didybe, nepakeičiamumu, pamiršta idealius tikslus ir tampa oportunistais, pateisindami naujos taktikos poreikį pakitusiomis aplinkybėmis. Lyderiams būdingas bonapartizmas – individualus viešpatavimas liaudies vardu, demokratijos ir autoritarizmo sinteze. Vadas įkūnija daugumą, todėl priešintis jo valiai nedemokratiška. Negalima jo ir pakeisti, nes jis – liaudies statytinis, o liaudis negali prieštarauti sau. Bonapartizmas pretenduoja į tai, kad jis tiesiogiai, be tarpinių grandžių, išreiškia liaudies valią.
Kita svarbus faktorius, nulemiantis oligarchines tendencijas, yra biurokratijos augimas. Panašiai kaip ir valstybė, didelė organizacija ar partija tampa stambiu darbdavių, nuo kurios finansiškai tampa priklausomas didelis skaičius tarnautojų: buhalterių, vairuotojų, žurnalistų, spaustuvių ir kitų padalinių darbininkų.
Visur organizacijose susidaro siauras vadovaujantis vidinis ratas.
Michelsas smulkiai nagrinėja politinių lyderių bruožus. Didelę reikšmę, ypač pradinėje stadijoje, turi oratoriniai sugebėjimai. Beveik visi pirmieji socialistų lyderiai buvo puikūs oratoriai, tuo tarpu kai žymus teoretikas Eduardas Bernsteinas, Marxo žentas Paul Lafargue netapo lyderiais. Gražbilystės dėka minios akyse galima įsigyti beveik neribotą prestižą. Maše ypač imponuoja balso stiprumas ir grožis, laikysena, proto lankstumas, o kalbų turinys turi tik antraeilę reikšmę. Didelį įspūdi miniai daro oratoriaus šlovė, klausytojai labai lengvai pasiduoda įžymybių įtakai.
Didėjanti organizacija greitai netenka bet kokio revoliucingumo. Radikalizmas sparčiai sumažėja, kai partija integruojasi į valstybinės valdžios institucijas, tačiau neturi realios galimybės tapti valdančiaja. Ta pačia kryptimi ją stumia poreikis plėsti savo socialinę bazę, pritraukti kaip galima daugiau narių ir rinkėjų. Dėl šių priežasčių keičiasi partijos programa, atsisakoma nuo revoliucinių tikslų.
Michelsas teigia, kad išvengti oligarchijos neįmanoma. Net jei būtų likviduota valstybė, kaip tai numatyta Marxo koncepcijoje, socialinių resursų tvarkymui reikalinga išvystyta biurokratija. Administratorius arba valdininkas, kuris tvarkosi turtais, įgyja ne mažesnė įtaką, negu privatus kapitalo savininkas. “Proletariato diktatūra” gali tapti tik oligarchų grupės diktatūra, grupė, kontroliuojanti valdžia darys viską, kad įgytą valdžia išlaikyti savo rankose. “Socialistai gali laimėti pergalę, bet socializmas – niekada, nes jis žus savo pasekėjų triumfo valandą”, – rašė Michelsas. “Bet kokia partinė organizacija išreiškia oligarchinę valdžia, paremtą demokratinių pagrindu… Masės niekada realiai nevaldys. Todėl klausimas, kurį reikia svarstyti, yra ne dėl idealios demokratijos galimybės, o apie tai, kiek demokratija yra pageidautina, galima ir realizuojama konkrečiu momentu. Tai yra pagrindinė politinio mokslo problema”.
Pokario teoretikai detaliau analizavo elitus, akcentavo ne tiek psichologinius, kiek sociologinius (Harold Laswell) ir ekonominius faktorius, daugiau dėmesio skyre empiriniams tyrimams. Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad rinkimų mechanizmo dėka masės tam tikru laipsniu kontroliuoja elitus, o atskirų elitinių grupių kova už valdžią sukuria tam tikrą jėgų balansą ir apriboja dominavimo galimybes. Politika tokiu būdu tampa sąveika tarp įvairių grupių. Kaip rašė Karl Mannheim (1893-1947), “realus politikos formavimas yra elitų rankose, tačiau tai dar nereiškia, kad visuomenė nedemokratiška”, nes piliečiai turi galimybę per rinkimus reguliariai išreikšti savo nuostatas, nušalinti lyderius arba priversti juos priimti sprendimus, reikalingus daugumai.
Kiek kitokia yra žinomo politologo Josepho Schumpeterio (1883-1950) koncepcija. Jis siejo demokratiją su kapitalistine ekonomine sistema ir analizavo ją rinkos ekonomikos kategorijomis. Kaip ekonomikoje pelno siekimas yra svarbiausias verslininkų tikslas, taip politikoje svarbiausia varomąja jėga yra valdžios siekimas. “Liaudies” vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra ne valdymas ir net ne dalyvavimas priimant svarbius sprendimus, o “sudarymas vyriausybės arba tarpinio organo, kuris formuoja vykdomąją valdžią”. Anot Schumpeter’io demokratija yra valdžios išrinkimo ir įgaliojimo mechanizmas, o ne visuomenės tipas ar moralinių normų rinkinys. Šitas mechanizmas užtikrina dviejų ar daugiau grupių politikų, kurie patys, susiorganizavę į partijas, iškelia save, konkurenciją už rinkėjų balsus. Rinkėjai vienai iš tų grupių įteikia mandatą valdyti iki sekančių rinkimų. Rinkėjai nesprendžia jokių politinių klausimų ir renka ne atstovus, kurie spręs jiems (rinkėjams) rūpimas problemas, o žmones, kurie priims sprendimus. Schumpeteris net labiau kritiškai, negu Michelsas, žiur’i į liaudies suvereniteto mitą, arba jo klasikinės demokratijos versiją. “Liaudies valia yra politinio proceso produktas, o ne varomoji jėga… Analizuodami politinius procesus mes turime reikalą pagrindinai ne su tikra, o su pagaminta valia – pagaminta tiksliais komercinės reklamos būdais”, – rašo Schumpeter’is. Taip yra todėl, kad demokratija yra ne kas kita kaip rinkos mechanizmas. Rinkėjai – tai vartotojai, o politikai – verslininkai, siūlą savo “prekę” – pažadus ir programas. Elektorato nuostatos ir pasirinkimas yra formuojami, panaudojant komercinės reklamos technologiją, todėl “vartotojo suverenitetas” yra tik iliuzija. Politinė rinka reaguoja į paklausą, o paklausa priklauso nuo perkamosios galios, t.y. pinigų. Politikoje perkamoji galia reiškia galimybę palaikyti kandidatą arba partiją rinkiminės kampanijos metu, organizuoti spaudimo grupę parlamente, užsakyti reklamą žiniasklaidoje. Visuomenėje, kur yra socialinė nelygybė, “vartotojo suverenitetas” didžiulei neturtingai daugumai neturi jokios prasmės, juo gali naudotis tik viršutiniai sluoksniai, Visa tai yra “reikšminga demokratinio proceso dalis”. Iš čia išvada: “Liaudis nekelia ir nesprendžia jokių klausimų.., greičiau klausimai, nuo kurių priklauso jos likimas, paprastai yra keliami ir sprendžiami už ją”.
Ekonomistai pavadino Schumpeter’io teoriją “ekonominiu demokratijos modeliu”. Toliau ja vystydamas Anthony Downes atžymėjo, kad skirtingos politinės partijos ieško įvairių kelių, siekdamos užsitikrinti rinkėjų paramą. Išdavoje susiformuoja daug elitų ir savotiška balansų ir atsvarų sistema, vadinama pliuralistiniu modeliu. Spaudžiant partijoms, visuomeninėms organizacijoms, profesinėms dirbančiųjų sąjungoms, valdymas tampa kompromisų, įvairių interesų derinimo reikalu.
Kaip matyti, ekonomistai daugiau žiūri į politiką kaip žaidimą ekonominių bosų, ginančių savo interesus, o politologai daugiau palaikė elitinę demokratijos sampratą. Labai reikšmingą demokratijos interpreteciją pateikė Robert Dahlis (g. 1915). Išleistoje 1971 m. knygoje “Poliarchija. Dalyvavimas ir opozicija” jis palaikė tezę, kad elitų viešpatavimas yra neišvengiamas, o “liaudies valdžia” yra neįmanoma. Demokratija jo nuomone – tai abstrakcija, idealus modelis. Daugiausia, ką gali pasiūlyti Vakarų politinės sistemos – tai elitų konkurencija (tuo pačių ir alternatyva konkretiems elitams) ir funkcionavimą institutų ir mechanizmų, apsaugančių visuomenę nuo sunkių kovos tarp elitų pasekmių. Skirtingai nuo Schumpeter’io, Robertas Dahlis nemano, kad rinkimai neturi principinės reikšmes, atvirkščiai, jie priverčia politinius lyderius bent šiek tiek skaitytis su masių lūkesčiais. “Daugumas piliečių turi tam tikrą (moderate) įtaką, nes išrinkti funkcionieriai turi galvoje realias arba įsivaizduojamas rinkėjų preferencijas”, spręsdami konkrečius klausimus.
Tokią sistemą, kuriai būdinga laisva ir besikeičianti konkurencija tarp įtakingų elitų, Dahlis pavadino poliarchija (“daugelio valdymas”). Jo nuomone, politinėje sistemoje reikia analizuoti veiklą ypač įtakingų, sudarančių poliarchiją ir kontroliuojančių valdžios mechanizmą. Kalbėti apie lygybę galima tik prasme galimybių dalyvauti poliarchijoje, elitinėje visuomenės substruktūroje.
