Dogas

Dabartinių dogų protėviai – skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų, medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai.

Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu.

Tai elegantiškas šuo, galingos išvaizdos ir gracingas, ramaus, pusiausviro charakterio, dėmesingas, jautrus, nepasitikintis svetimaisiais, piktas. Dogas – patikimas ir ištikimas draugas, ypač prisirišęs prie vaikų ir silpnesniųjų. Netiesa, kad senatvėje dogai tampa agresyvūs, puola net savus. Jei šuo agresyvus – tai tik netinkamo auklėjimo ir priežiūros rezultatas.

Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 72 cm. Proporcingai išvystyto kūno aukštis turėtų būti kuo didesnis.

Dogai gali būti tigriniai, rausvi, melsvi, juodi, marmuriniai.

Karolis Masilionis “Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė”