Dempingas

Eksporto subsidijavimas tikslu jį pagreitinti paaštrinant konkurencinę kovą, kuri gali įgauti įvairias formas, nukreiptas į konkurentų spaudimą ir išstūmimą iš rinkos.

Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės išvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita žemiau normalaus kainų lygio, esančio tose šalyse.

Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų firmų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams.

Komercinėje praktikoje dempingas gali įgauti vieną iš sekančių formų:

• Atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis. Įvyksta tada, kai vidaus gamybos apimtys viršija vidaus rinkos talpumą ir kompanijai iškyla dilema – arba visai nepanaudoti dalies gamybinių pajėgumų ir negaminti prekės, arba pagaminti prekę ir parduoti ją daug žemesne, nei vidaus, kaina į užsienio rinką.

• Numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų nužeminimas tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas. Praktikoje, tai gali reikšti prekių eksportą kainomis mažesnėmis savo vidaus rinkos arba netgi žemiau gamybos kaštų.

• Pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne teisingos kainos.

• Atvirkštinis dempingas – eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje. Sutinkamas ypač retai, dažniausiai nenumatytų aštrių valiutos kursų svyravimų pasekoje.

• Abipusis dempingas – dviejų šalių pasitinkanti prekyba sumažinant kainas vienos ir tos pačios kainos. Sutinkamas taip pat retai rezultate aukštos monopolijos tam tikrai prekei abiejų šalių vidaus rinkose.

Dempingo pagrindu dažniausiai būna rinkos situacija, kuriai esant paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra žemesnis nei užsienio. Tai leidžia firmoms, turinčioms santykinai monopoliją vidaus rinkoje, parduoti savo prekę daug aukštesnėmis kainomis, nei užsienio rinkoje, kur paklausa daug elastingesnė kainai ir kur konkurencija didesnė.

Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra:

* paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, nei paklausa užsienyje.

* netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kainas.

* daug rinkos segmentų, t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kur jis parduoda prekę aukštomis kainomis nuo užsienio rinkos, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis. Paprastai tam padeda aukšti transportavimo kaštai ir vyriausybės nustatyti prekybos apribojimai [19, p. 220].
Dempingas yra uždraustas kaip tarptautinėmis taisyklėmis (TPO), taip ir vietiniais daugelio šalių antidempingo įstatymais, kurie leidžia naudoti antidempingo muitą, dempingo aptikimo atveju.

Amerikos įstatymų požiūriu, pvz., dempingas laikomas prekių pardavimas Amerikos rinkoje, kainomis žemesnėmis “teisingų”, atnešant nacionalinei gamybai nuostolius. Aišku, dideli sunkumai atsiranda nustatant teisingą kainos lygį tai ar kitai prekei. Tam yra atliekamas specialus tyrimas, kuris lygina siūlomas dempingo kainas su kainomis, duotai ar analogiškai prekei, dominuojančiomis nustatytą laikotarpį šalyje, kur vykdomas dempingas, arba trečiųjų pasaulio šalių rinkoje. Rimtu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas kainomis, žemesnėmis, nei kaštai, reikalingi jai pagaminti. Tyrimo duomenimis, jei dempingo faktas yra įrodytas, šalys yra teisėje įvesti vienapusiškus antidempingo muitų apribojimus.

Antidempingo muitas – laikina rinkliava lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, tikslu neutralizuoti negatyvius, neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus.

Antidempingo muito norma paprastai nustatoma vienu iš sekančių būdų:

• Kaip skirtumą kainos, kuria prekė realiai parduodame eksportuojamos šalies rinkoje ir importuojančios šalies rinkoje. Jei prekė gaminama tik eksportui ir neparduodama eksportuotojo šalies rinkoje, tai kaina jai importuojančios šalies užsienio rinkoje sulyginama su prekės kaina, bet kokios trečiosios pasaulio šalies vidaus rinkoje.

• Kaip skirtumą kainos, kuriam prekė turėjo būti parduodama eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria ji realiai parduodama importuojančios šalies rinkoje. Potenciali, parduodamos prekės, kaina eksportuotojo rinkoje nustatoma sumuojant gamybos kaštus, bendras išlaidas, pardavimų pelną vidaus rinkoje, bei prekės kainą ir transportavimo, į importuojamą šalį, išlaidas.

Taigi, labiausiai paplitęs finansinės prekybos politikos metodai yra: subsidijos, kreditavimas ir dempingas.
Subsidijos – piniginės išmokos, nukreiptos nacionalinių eksportuotojų palaikymui ir į netiesioginę importo diskriminaciją. Būna vidaus ir eksporto. Nacionalinės gamybos subsidijavimas laikomas geriausia prekybos politikos forma palyginus su importo tarifu ir kvota. Eksporto subsidijos dažnai įgauna, subsidijuojamų kreditų nacionaliniams eksportuotojams, formą, išduodamus šalies bankų žemesne procento norma nei rinkos, arba valstybės kredito kitų šalių importuotojams su būtina sąlyga prekių užpirkimu tik firmose tos šalies, kuri suteikia kreditą. Kritiniu atveju eksporto subsidijavimas atliekamas dempingu – prekės perkėlimas į užsienio rinką eksporto kainų, sumažinimo žemiau normalaus lygio, egzistuojančiose tose šalyse, sąskaita.
Numatyto dempingo apsaugai naudojami antidempingo muitai.