Dekartas …iš statybinės aikštelės jis norėjo išmesti visas senas medžiagas…
Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ
Albertas atsistojo ir nusisiautė raudonąjį apsiaustą. Tada užmetė jį ant kėdės ir vėl patogiai įsitaisė sofoje.
– Renė Dekartas gimė 1596 metais. Jis visą gyvenimą klajojo po Europą. Dar jaunystėje užsidegė noru ištirti žmogaus ir Visatos prigimtį. Tačiau, pastudijavęs filosofiją, įsisąmonino, kiek mažai žino.
– Panašiai kaip Sokratas?
– Taip, panašiai, Kaip ir Sokratas, jis buvo įsitikinės, kad tikras pažinimas pasiekiamas vien protu. Niekada negalim pasitikėti tuo, kas rašoma senose knygose. Negalim tikėt net savo pojūčiais.
– Ir Platonas taip manė. Jis sakė, kad tik protas gali suteikti tikrų žinių.
– Tikrai taip. Sokratas, Platonas, Augustinas ir Dekartas turi kai ką bendra. Visi jie buvo tikri racionalistai. Jie teigė, kad protas – vienintelis patikimas pažinimo šaltinis. Po išsamių studijų Dekartas priėjo išvadą, kad viduramžių mokslo palikimu ne visada galima pasitikėti. Galbūt tuo jis panašus į Sokratą, kuris nepasitikėjo visuotinai pripažintomis nuomonėmis, išgirstomis Atėnų turgaus aikštėje. O kas tada belieka daryti, Sofija? Ar gali atsakyti?
– Imti pačiam filosofuoti.
– Būtent. Dekartas nusprendė keliauti po Europą – kaip Sokratas visą gyvenimą paskyrė pokalbiams su atėniečiais. Jis sakosi nuo šiol ieškosiąs tokio mokslo, kurį galėtų rasti savyje arba “didžiojoje pasaulio knygoje”. Todėl Dekartas stojo į karinę tarnybą ir aplankė daugelį Vidurio Europos kraštų. Vėliau keletą metų gyveno Paryžiuje, bet 1629 metais persikėlė į Olandiją, kur išgyveno beveik 20 metų, rašydamas savo filosofinius veikalus. 1649 metais karalienė Kristina pasikvietė jį į Švediją. Tačiau gyvendamas, jo paties žodžiais tariant, “lokių, ledo ir uolų krašte”, Dekartas susirgo plaučių uždegimu ir 1650 metų žiemą mirė.
– Tada jam tebuvo penkiasdešimt ketveri.
– Bet ir po mirties jis turėjo dideles įtakos filosofijai. Nė kiek neperdėsime pasakę, kad Dekartas pagrindė naujųjų laikų filosofiją. Po svaiginančių žmogaus ir gamtos atradimų Renesanso epochoje vėl prireikė laiko mintis sujungti į vieningą filosofinę sistemą. Pirmasis žymus sistemintojas buvo Dekartas. Jo pėdomis ėjo Spinoza ir Leibnicas, Lokas ir Berklis, Hjumas ir Kantas.
– Kas yra “filosofinė sistema”?
– Nuodugni filosofija, kuria bandoma atsakyti į visus svarbiausius filosofinius klausimus. Žymiausi antikos sistemintojai buvo Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai turėjo Tomą Akvinietį, kuris bandė susieti Aristotelio filosofiją ir krikščionybę. Po to atėjo Renesansas, kai senosios mintys apie gamtą ir mokslą, Dievą ir žmogų maišėsi su naujosiomis. Tik XVII amžiuje filosofai pabandė sujungti naująsias mintis į aiškią filosofinę sistemą. Šio darbo pradininkas buvo Dekartas. Jis davė pradžią svarbiausiai ateities filosofijos sričiai. Labiausiai jam rūpėjo tai, ką mes galim žinoti, taigi – mūsų pažinimo tikrumo klausimas. Kitas platus klausimas – sielos ir kūno santykis. Dėl abiejų šių filosofinių problemų per tolesnius 150 metų buvo nemažai ginčijamasi.
– Vadinas, jis pralenkė laiką.
– Bet šie klausimai rūpėjo ir jo amžininkams. Atsakydami į klausimą, ar įmanoma pasiekti tikrą žinojimą, daugelis rodė visišką filosofinį skepticizmą. Buvo sakoma, kad žmogus privalo susitaikyti su mintimi, jog nieko nežino. Bet Dekartas nesusitaikė. Kitaip jis nebūtų buvęs tikras filosofas. Čia vėl galime įžvelgti panašumą su Sokratu, kuris nepritarė sofistų skeptiškumui. Dekarto laikais naujasis gamtos mokslas sukūrė metodą, kuris leido visiškai patikimai ir tiksliai aprašyti gamtos reiškinius. Dekartui rūpėjo, ar nėra tokio pat patikimo ir tikslaus filosofinės refleksijos metodo.
– Suprantu.
– Bet tai – tik viena medalio pusė. Naujoji fizika iškėlė materijos prigimties problemą – kas nulemia fizinius gamtos procesus. Vis daugiau ir daugiau žmonių pasisakė už mechanistinę gamtos sampratą. Tačiau, įsivyraujant mechanistiniam fizinio pasaulio suvokimui, aštrėjo sielos ir kūno santykio klausimas. Iki XVII amžiaus siela buvo laikoma tarsi “gyvybės dvelksmu”, kuris rusena gyvose būtybėse. Pirmykštė žodžių “siela” arba “dvasia” reikšmė taip pat buvo “gyvybės kvapas” arba “alsavimas”. Tai pasakytina beveik apie visas indoeuropiečių kalbas. Aristotelis manė, kad siela yra visur, visame organizme, kaip to organizmo “gyvybinis principas”, tai, ko negalima atskirti nuo kūno. Todėl jis taip pat kalbėjo apie “augalo sielą” ir “gyvūno sielą”. Tik XVII amžiuje filosofai griežtai atskyrė “sielą” nuo “kūno”. Tuo metu visus fizinius kūnus – taip pat gyvūno ir žmogaus kūną – imta aiškinti kaip mechaninį procesą. Bet žmogaus siela negalėjo tapti “kūno mechanizmo” dalimi. Kas tuomet yra siela? Be to, reikėjo paaiškinti, kaip kažkas “dvasiška” gali sukelti mechaninį procesą.
– Išties keista, kai pagalvoji.
– Apie ką pagalvoji?
– Sakykim, užsimanau kilstelėt ranką – ir ranka pakyla. Arba nusprendžiu pabėgėti iki autobuso, ir po akimirkos kojos ima kilnotis. Kartais pagalvoju apie ką nors liūdna – ištrykšta ašaros. Vadinas, yra kažkoks mistinis ryšys tarp kūno ir sąmonės.
– Ši problema ir privertė Dekartą susimąstyti. Kaip ir Platonas, jis buvo įsitikinęs, jog “dvasia” ir “materija” yra dvi esminės skirtybės. Tačiau į klausimą, kaip kūnas veikia sielą (arba siela – kūną), Platonas negalėjo atsakyti.
– Ir aš negalėčiau, tad įdomu, kokią išvadą priėjo Dekartas.
– Pasekime jo paties mintis.
Albertas mostelėjo į knygą, kuri gulėjo šalia ant stalo, ir kalbėjo toliau:
– Nedidelėje knygelėje “Samprotavimas apie metodą” Dekartas iškelia klausimą, kokiu metodu privalo remtis filosofas, spręsdamas filosofinę problemą. Gamtos mokslas jau turėjo naująjį metodą…
– Jau sakei.
– Pirmiausia Dekartas teigia, kad negalima ko nors laikyti tiesa, kol iki galo neįsitikiname, jog tai teisinga. Tam reikia sudėtingą problemą, suskaidyti į kiek įmanoma daugiau dalių. Tada galime pradėti nuo pačių paprasčiausių minčių. Kitaip tariant, kiekviena mintis turi būti “pasveriama ir pamatuojama”. Panašiai ir Galilėjus norėjo, kad viskas būtų pamatuojama, o kas nepamatuojama – paverčiama pamatuojamu. Taigi Dekartas teigė, kad filosofas gali eiti nuo paprasto prie sudėtingo. Tik taip galima pasiekti aukštesnę pažinimo pakopą. Galiausiai, viską suskaičiavus ir patikrinus, reikia pažiūrėti, ar nieko nepraleista. Tik tada galima daryti filosofinę išvadą.
– Tai panašu į matematikos uždavinį.
– Taip, “matematinį metodą” Dekartas bandė pritaikyti ir filosofijai. Filosofines tiesas jis norėjo įrodyti beveik taip pat, kaip matematikoje įrodomos teoremos. Taigi norėjo panaudoti tą pačią priemonę, kaip dirbant su skaičiais – protą. Nes tik protu galime pasiekti tikrą žinojimą. Bet neaišku, kiek galime pasitikėti pojūčiais. Jau minėjome, kas Dekartą siejo su Platonu. Ir šis manė, kad matematika ir skaičių santykiai suteikia tikresnį pažinimą nei pojūčiai.
– Bet ar įmanoma taip išspręsti filosofines problemas?
– Grįžkim prie paties Dekarto minčių. Taigi jo tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jis teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Savo filosofinės sistemos jis nenori statyti ant smėlio.
– Nes kai sujuda pagrindas, gali sugriūti visas namas.
– Ačiū už pagalbą, mieloji. Dekartas nemano, kad viskuo reikia abejoti, bet iš esmės tai įmanoma. Visų pirma neaišku, ar mūsų filosofiniai ieškojimai pažengs į priekį, jei skaitysime Platoną ar Aristotelį. Galbūt pagilintume istorines žinias, bet nesužinotume daugiau apie pasaulį. Dekartui buvo svarbu, prieš pradedant filosofinius tyrimus, atsikratyti senojo mąstymo palikimo.
– Prieš statydamas naują namą, iš statybinės aikštelės jis norėjo išmesti visas senas medžiagas?
– Taip, norėdamas būti visiškai tikras, kad naujasis filosofinis statinys bus patvarus, jis norėjo naudoti tik naujausias medžiagas. Tačiau Dekarto abejonės prasiskverbia dar giliau. Pasak jo, mes negalime pasitikėti net savo pojūčiais. Galbūt šie mus kvailina.
– Ar tai įmanoma?
– Atrodo, kad sapnuodami patiriam kažką tikra. Ar yra koks nors skirtumas tarp mūsų pojūčių prabudus ir pojūčių sapne? “Kai gerai pagalvoju, nesurandu nė vieno požymio, kuris padėtų atskirti nemiegančiojo būseną nuo sapno,- rašė Dekartas.- Kaip gali būti tikras, jog visas tavo gyvenimas nėra sapnas?”
– Jepė iš Bergės manė tik susapnavęs, kad gulėjo barono lovoje.
– O gulėdamas barono lovoje, manė, kad sapnas buvo vargšo valstiečio būtis. Taigi galiausiai Dekartas suabejoja absoliučiai viskuo. Tokia išvada savo filosofinius samprotavimus baigė ir daugelis ankstesnių filosofų.
– Ne kažin kiek pasiekė.
– Tačiau, remdamasis šiuo nuliniu tašku, Dekartas bandė eiti toliau. Jis padarė išvadą, kad abejoja viskuo, o tai – vienintelis dalykas, kuriuo jis gali būti tikras. Tada jam dingteli: vadinas, vienu dalyku galima neabejoti – kad jis abejoja. Bet jeigu jis abejoja, taip pat aišku, kad mąsto, o jeigu mąsto, vadinasi, yra mąstanti būtybė. Arba, pasak jo paties, “cogito, ergo sum”.
– Ką tai reiškia?
– “Mąstau, vadinasi, esu”.
– Nenuostabu, kad jis priėjo tokią išvadą.
– Sutinku. Bet įsidėmėk, su kokiu intuityviu tikrumu staiga jis suvokia save, kaip mąstantį Aš. Galbūt atsimeni Platono mintį, jog tai, ką suvokiam protu, yra daug realiau negu tai, ką suvokiame juslėmis. Dekartas irgi taip manė. Suvokdamas save, kaip mąstantį Aš, jis supranta, kad tas mąstantis Aš yra realesnis už fizinį pasaulį, kurį suvokiame juslėmis. Šią mintį jis pratęsia, Sofija. Tuo jo filosofinis tyrinėjimas nesibaigia.
– Ir tu tęsk.
– Dekartui rūpi, ką dar jis suvokia su tokiu pat intuityviu tikrumu kaip tai, kad jis – mąstanti būtybė. Jis padaro išvadą, kad turi aiškią ir akivaizdžią tobulos būtybės sąvoką. Šią sąvoką jis turėjo visą laiką, ir Dekartui nekyla abejonių, kad tokia sąvoka negalėjo kilti iš jo paties. Jo nuomone, tobulybės sąvoka negali kilti iš to, kas pats yra netobulas. Tobulos būtybės sąvoka turi kilti iš pačios tobulos būtybės, arba, kitaip tariant – Dievo. Kad Dievas yra, Dekartui akivaizdu kaip ir tai, kad tas, kuris mąsto, yra mąstantis Aš.
– Dabar, man rodos, jis ima daryti skubotas išvadas. Iš pradžių buvo daug atsargesnis.
– Taip, Dekartui daug kas dėl to priekaištavo. Tu sakai “išvada”. Iš tiesų nieko nebandoma įrodyti. Dekartas tik sako, kad visi turime tobulos būtybės sąvoką ir dėl to galime spręsti, kad ši būtybė yra. Nes tobula būtybė nebūtų tobula, jei neegzistuotų. Be to, negalėtume įsivaizduoti tobulos būtybės, jeigu tokios nebūtų. Mes juk nesam tobuli, taigi tobulybės idėja negali kilti iš mūsų. Dievo idėja, pasak Dekarto, yra įgimta idėja. Ji lydi mus nuo gimimo, kaip kūrinį – menininko parašas.
– Bet jeigu aš įsivaizduoju “krokoblį”, tai nereiškia, kad jis yra.
– Dekartas būtų atsakęs, kad “krokoblio” sąvokoje neatsispindi, kad jis yra. O štai sąvoka “tobula būtybė” išreiškia, kad tokia būtybė egzistuoja. Pasak Dekarto, tai tikra kaip ir tai, kad apskritimo idėjoje slypi teiginys, jog visi apskritimo taškai nutolę vienodu atstumu nuo apskritimo vidurio. Taigi negali būti nė kalbos apie apskritimą, jeigu jis neatitinka šio reikalavimo. Taip pat negalime kalbėti apie “tobulą būtybę”, kuriai trūksta svarbiausios savybės – būties.
– Labai savotiška mąstysena.
– Tai grynai “racionalistinė” mąstysena. Kaip Sokratas ir Platonas, Dekartas manė, jog protas ir būtis susiję. Kuo aiškiau kas nors suvokiama protu, tuo tikresnė to ko nors būtis.
– Kol kas jis tepriėjo išvadą, kad pats yra mąstantis asmuo ir kad egzistuoja tobula būtybė.
– Tuo remdamasis Dekartas eina toliau. Pasak jo, visos su išorine tikrove susijusios sąvokos, pavyzdžiui, saulė ir mėnulis, tėra sapnas. Bet ir išorinė tikrovė turi kai kurių savybių, kurias galime suvokti protu: matematinius santykius ir tai, ką galima pamatuoti – ilgį, plotį ir gylį. Šios “kiekybinės” savybės protui yra tokios pat aiškios ir akivaizdžios kaip ir tai, kad aš esu mąstanti būtybė. O “kokybinės” savybės: spalva, kvapas ir skonis, – susijusios su juslėmis ir išorinio pasaulio neapibrėžia.
– Tai gamta vis dėlto nėra sapnas?
– Ne, čia Dekartas vėl pasinaudoja tobulos būtybės sąvoka. Kai mūsų protui kas nors yra visiškai aišku ir akivaizdu, pavyzdžiui, matematiniai tikrovės santykiai, vadinasi, taip ir yra. Nes tobulas Dievas mūsų neapgaudinėtų. Norėdamas įrodyti, kad tai, ką pažįstame savo protu, atitinka tikrovę, Dekartas pasitelkia “Dievo garantiją”.
– Pasakok toliau. Kol kas jis priėjo išvadą, kad jis – mąstanti būtybė, kad yra Dievas ir išorinė tikrovė.
– Tačiau išorinė tikrovė iš pagrindų skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Dabar Dekartas gali teigti, kad yra dvi skirtingos tikrovės formos, arba dvi “substancijos”. Viena substancija yra mastymas arba “siela”, kita – tįsumas arba “materija”. Siela yra tik sąmoninga, ji neužima vietos erdvėje ir todėl negali būti suskaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tik tąsi, ji užima vietą erdvėje ir visada gali būti daloma į vis mažesnes daleles, bet ji nėra sąmoninga. Pasak Dekarto, abi substancijos kyla iš Dievo, nes tik pats Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau, nors “mąstymas” ir “tįsumas” kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Sąmonė laisva materijos atžvilgiu ir priešingai – materialieji procesai vyksta nepriklausomai nuo sąmonės.
– Ir taip Dievo kūrinija buvo padalinta į dvi dalis.
– Būtent. Sakoma, kad Dekanas yra dualistas. Tai reiškia, kad jis nubrėžia aiškią ribą tarp dvasinio pasaulio ir fizinio pasaulio. Sielą turi tik žmogus. Gyvūnai priskiriami tįsiajai tikrovei. Jų gyvenimas ir judėjimas yra mechanistinis. Gyvūnus Dekartas laikė sudėtingais automatais. Tįsiąją tikrovę jis suvokia mechanistiškai – kaip ir visi materialistai.
– Nenorėčiau sutikti, kad Hermis yra mašina arba automatas. Turbūt Dekartas niekada neturėjo mylimo gyvūno. O kaip žmonės? Ar mes – taip pat automatai?
– Ir taip, ir ne. Dekartas manė, jog žmogus yra dvilypė būtybė, kuri ir mąsto, ir užima vietą erdvėje. Taigi žmogus turi ir sielą, ir tįsų kūną. Panašią mintį iškėlė dar Augustinas ir Tomas Akvinietis. Jie sakė, kad žmogus turi kūną kaip gyvuliai ir sielą kaip angelai. Pasak Dekarto, žmogaus kūnas yra gerai veikiantis mechanizmas. Tačiau žmogus turi ir sielą, kuri visiškai nepriklausoma nuo kūno. Kūniški procesai neturi tokios laisvės, jie vyksta pagal savus dėsnius. Bet tai, ką galvojame protu, vyksta ne kūne. Tai vyksta sieloje, kuri yra visiškai nepriklausoma nuo tįsiosios tikrovės. Dar galiu pridurti, jog Dekartas neatmetė minties, kad gyvuliai gali mąstyti. Bet jeigu jie turi šią savybę, jiems taip pat turi galioti riba tarp “mąstymo” ir “tįsumo”.
– Apie tai jau kalbėjom. Kai nusprendžiu bėgti į autobusą, visas “automatas” ima judėti. O jeigu į autobusą vis tiek nespėju, ištrykšta ašaros.
– Net Dekartas negalėjo paneigti, jog tarp sielos ir kūno nuolatos vyksta abipuse sąveika. Jo manymu, tol, kol siela yra kūne, su kūnu ji sujungta atskiru smegenų organu, kurį pavadino “kankorėžine liauka”. Joje vyksta nuolatinė sąveika tarp “dvasios” ir materijos”. Todėl sielą nuolatos trikdo jausmai ir dirginimai, susiję su kūno poreikiais. Tačiau siela gali atsiriboti nuo “žemų” impulsų ir veikti nepriklausomai nuo kūno. Ima vadovauti protas. Kad ir kaip man skaudėtų pilvą, trikampio kampų suma bus lygi 180 laipsnių. Taigi sąmonė gali pakilti virš kūniškų poreikių ir elgtis “protingai”. Šiuo požiūriu siela yra nepriklausoma nuo kūno. Mūsų kaulai gali pasenti ir sutrupėti, nugara pakumpti, o dantys iškristi, bet 2+2 yra ir bus 4, kol dar turime proto. Protas nesensta ir nesilpsta. Sensta tik mūsų kūnas. Dekartui protas ir yra “siela”. Žemesnieji dirgiai ir jausmai, tokie kaip geismas ir neapykanta, yra tiksliai susiję su kūno funkcijomis – taigi tįsiąja tikrove.
– Man vis neduoda ramybės tai, kad Dekartas sulygino kūną su mašina arba automatu.
– Toks palyginimas atsirado dėl to, kad žmonės Dekarto laikais labai žavėjosi mašinomis ir laikrodžio mechanizmais, kurie, iš šalies žiūrint, veikia savaime. Žodis “automatas” ir reiškia “savaeigis”. Bet aišku, tai tėra iliuzija, kad viskas juda “savaime”. Pavyzdžiui, astronominis laikrodis yra sukonstruotas ir užvestas žmonių. Dekartas tvirtino, kad tokie dirbtini aparatai labai nesudėtingi, palyginti su žmogaus ir gyvulio kūnu, kuris sudarytas iš daugybės kaulų, raumenų, nervų, arterijų ir venų. Kodėl Dievas, kurdamas gyvulio ar žmogaus kūną, negalėjo pasinaudoti mechanikos dėsniais?
– Mūsų dienomis dažnai kalbama apie “dirbtinį intelektą”.
– Čia turimi galvoje nūdieniai automatai. Mes sukūrėme mašinas, kurios kartais priverčia mus patikėti, kad jos iš tiesų protingos. Dekartą tokios mašinos tikriausiai būtų mirtinai išgąsdinusios. Galbūt jis būtų suabejojęs, ar žmogaus protas tikrai toks laisvas ir savarankiškas, kaip jis manė. Nes yra filosofų, teigiančių, kad žmogaus sielos gyvenimas nėra laisvesnis už kūno procesus. Žinoma, žmogaus siela yra daugybę kartų sudėtingesnė už bet kokią kompiuterinę programą, nors kai kas mano, kad iš esmės esame tokie pat priklausomi kaip šios programos. Bet lukterėk – aš tau kai ką parodysiu, Sofija.
Albertas mostelėjo į didelį rašomąjį stalą kitame kambario gale. Ten stovėjo nedidelis kompiuteris. Albertas atsistojo ir nuėjo per kambarį. Sofija nusekė iš paskos.
Albertas įjungė kompiuterį, ir netrukus ekrano viršuje psirodė “C:”. Jis užrašė “Laila” ir paaiškino:
– Tai naujoviška pokalbių programa.
Netrukus ekrane pasirodė užrašas:
“Labas, mano vardas Laila. Ar patogiai sėdi?”
Sofija paspaudė kelias raides:
“Taip”,- parašė ji, nors dar nebuvo atsisėdusi. Albertas pastūmė jai kėdę.
“Kuo tu vardu?”- pasirodė ekrane.
“Sofija Amundsen”,- užrakė Sofija, o kompiuteris atsakė:
“Klėverveieno 3. Malonu susipažinti, Sofija. Ar džiaugiesi savo penkioliktuoju gimtadieniu?”
Sofija krūptelėjo. Albertas uždėjo tanką jai ant peties ir paaiškino:
– Aš daviau jai tavo vardą, adresą ir gimimo datą. Čia panašiai kaip su kuo nors susipažįstant. Apie kitą žmogų kai ką žinome iš anksto.
“Neblogai”,- tada užraše Sofija.
“Ne, nemanau, kad tau blogai, Sofija? Pasistenk kalbėti pilnais sakiniais”.
“Ačiū, man sekasi puikiai. Ar galiu tavęs šio to paklausti?”
“Malonu, kad tau sekasi puikiai. Prašau mane šio to klausti”.
“Kiek tau metų?”- parašė Sofija.
“Aš buvau sukurta Atlantoje 1988 metų rugpjūčio 8 dieną, o į norvegų kalbą išversta 1990 metų kovo 28 dieną Norvegijos aukštojoje technikos mokykloje”.
“Eina sau!”
“Sakiau, kad kalbėtum pilnais sakiniais”.
“Aš tik pasakiau – eina sau!”
“Žargono nesuprantu. Žinau per 100 000 žodžių ir posakių, bet “eina sau” man nieko nesako. Ar nori dar apie tai pakalbėti?”
“Nežinau”.
“Nežinojimas veda į naują pažinimą”.
“Tą patį būtų pasakęs ir Sokratas. Arba Dekartas”.
“Sokratas buvo graikų filosofes, gyvenęs 470-399 metais prieš Kristų. Jei nori sužinoti daugiau, paspausk F7. Dekartas buvo prancūzų filosofas, gyvenęs 1596-1650 metais. Jei nori sužinoti daugiau, paspausk F8”.
“Ačiū, pakaks. Ar galiu dar kai ko paklausti?”
“Gerai, kad pakaks. Prašau, klausk dar kai ko!”
Albertas krizeno. Sofija užrašė:
“Kas yra Hildė Meler Knag?”
“Hildė Meler Knag gyvena Lilesande ir yra tokio pat amžiaus kaip Sofija Amundsen”.
“Kaip tu sužinojai?”
“Nežinau kaip, bet kažkur radau duomenų kaupiklyje”.
Sofija pajuto ant peties ranką.
– Aš pateikiau jai tuos negausius duomenis, kurie mums žinomi apie Hildę.
– Ar žinai dar ką nors apie Hildę?”- užrašė Sofija.
“Hildės tėvas yra JTO stebėtojas Libane. Jis turi majoro laipsnį ir dažnai Siunčia atvirukus savo dukteriai”.
“Noriu. kad jį surastum!”
“Negaliu. Jo nėra nė vienoje mano bylų, o aš nesu prijungta prie jokios kilos duomenų bazės”.
“Aš pasakiau – surask jį!!!!!!”
“Ar pyksti, Sofija? Tiek daug šauktukų rodo stiprų susijaudinimą”.
“Aš noriu pakalbėti su Hildės tėvu!”
“Tau sunku valdyti savo aistras. Jei nori pakalbėti apie savo vaikystę nuspausk F9”.
Albertas vėl uždėjo ranką Sofijai ant peties.
– Ji teisi. Tai ne krištolo rutuliukas, vaikeli. “Laila” tėra kompiuterinė programa.
“Užsičiaupk!”- tada užrašė Sofija.
“Kaip pageidausi, Sofija. Mūsų pažintis tetruko 13 minučių ir 52 sekundes. Aš atsiminsiu viską, ką mes kalbėjome. Dabar nutraukiu programą”.
Ekrane vėl pasirodė “C:”.
– O dabar vėl eime sėstis,- pasakė Albertas. Bet Sofija jau buvo nuspaudusi keletą naujų raidžių. “Knagas”,- užrašė ji. Po sekundės ekrane pasirodė užrašas:
“Aš čia”.
Dabar krūptelėjo Albertas.
“Kas tu esi?”- užraše Sofija.
“Majoras Albertas Knagas – jūsų paslaugoms. Atvykau tiesiai iš Libano. Ką įsakysite, ponai?”
– Siaubinga,- išlemeno Albertas.- Dabar tas žaltys įsibrovė į kaupiklį.
Jis nustūmė Sofiją nuo kėdės ir pats atsisėdo prie klaviatūros.
“Kaip, po velniais, sugebėjai įlįsti į mano kompiuterį?”- parašė jis.
“Tai vieni niekai, mielas kolega. Aš atsirandu ten, kur nusprendžiu apsireikšti”.
“Tu, šlykštus kompiuterini viruse!”
“Na, na! Šiuo metu aš esu gimtadieninis virusas. Ar galima perduoti ypatingų linkėjimų?”
“Ačiū, tavo linkėjimų jau turim per akis”.
“Bet aš labai greitai: viskas tavo garbei, miela Hilde. Dar kartą širdingai sveikinu penkioliktojo gimtadienio proga. Atleisk už šias aplinkybes, bet noriu, kad mano sveikinimai lydėtų tave kiekviename žingsnyje. Linkėjimai nuo tėčio, kuris dega nekantrumu vėl tave apkabinti”.
Albertas nespėjo nieko daugiau užrašyti, o ekrane vėl pasirodė ženklas “C:”.
Jis surinko “dir knag*.*”, ir ekrane pasirodė šis užrašas:
knag.lib 147.643 90 06 15 12.47
knag.lil 326.439 90 06 23 22.34
Albertas užrašė “erase knag” ir išjungė kompiuterį.
– Štai taip, dabar aš jį panaikinau,- pasakė jis.- Bet neįmanoma nuspėti, kur jis vėl pasirodys. Jis valandėlę pasėdėjo, spoksodamas į kompiuterio ekraną, tada pridūrė:
– Visų baisiausia – vardas. Albertas Knagas…
Tik dabar Sofija pastebėjo vardų panašumą. Albertas Knagas ir Albertas Knoksas. Bet Albertas iš susijaudinimo nedrįso praverti burnos. Jie nuėjo prie stalo.
