Baltijos dugnas – aukso kasyklos lobių ieškotojams

Lobių ieškotojams ir įvairaus plauko plėšikams Lietuvos teritoriniuose vandenyse Baltijos jūros dugne gulintys laivai ir jų likučiai – tikros aukso kasyklos.

Neseniai grupė iš Latvijos atvykusių asmenų norėjo apiplėšti Antrojo pasaulinio karo pradžioje nuskendusį sovietų povandeninį laivą S-19. Tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnybos pakrančių apsaugos rinktinė užkirto tam kelią.

Išsigando pasieniečių?

LŽ duomenimis, vienas žinomas Latvijos kolekcininkas kreipėsi į lietuvius narus, kad šie jį palydėtų į vietą, kur jūroje, apie 30 jūrmylių (maždaug 55 kilometrų) nuo kranto, prie Nemirsetos, nuskendo laivas. Atvykėlis ne tik žinojo reikiamas koordinates, bet ir pateikė ilgą sąrašą eksponatų, kuriuos norėtų iškelti iš dugno. Įtariama, kad latvis siekė išmontuoti kolekcininkus dominančius techninius prietaisus, iškelti ginklų likučius, šalmus, diržų sagtis ir kitką.

Lietuvių narai informaciją apie jo pageidavimus perdavė paveldosaugininkams, o šie – pasieniečiams. Pareigūnai sustiprino patruliavimą nurodytoje vietoje, bet latviai dėl nežinomų aplinkybių čia net neatplaukė.

Pusiau perlūžęs povandeninis laivas, gulintis 40 metrų gylyje, buvo aptiktas pernai vasarą. Iš pradžių manyta, jog tai – vokiečių U580, tačiau vėliau narai rado laive gaisrinę žarną, ant kurios buvo rusiškų užrašų. Paaiškėjo, kad tai – sovietų S-10. Kartu su juo nuskendo ir visa įgula, iš viso 38 žmonės.

Klaipėdos universiteto Lauko praktikų ir ekspedicijų skyriaus direktoriaus Jūračio Liachovičiaus teigimu, šį vidutinės klasės sovietų povandeninį laivą vokiečiai galėjo pašauti pirmąją karo savaitę. S-10 mėgino grįžti į bazę Liepojoje, bet gavęs informaciją, jog šį uostą kontroliuoja vokiečiai, plaukė į Estiją. „Man pavyko rasti medžiagos, kad šis laivas buvo pašautas jūroje netoli Pyliavos (dabartinis Baltijskas – aut.), – LŽ pasakojo J.Liachovičius. – Tačiau prie Lietuvos jį galėjo dar kartą pašauti. O gal laivas užplaukė ant minos? Dar neaišku, kodėl jis perlūžo. Todėl mums labai svarbu, kad iki istorikų apžiūros į šį laivą nepatektų lobių ieškotojai.”

Istorikų teigimu, tokie žmonės atvirai reklamuojasi interneto svetainėse, nurodo, ką parduoda, kokiuose laivuose jau buvo. Paprastai jie – profesionalūs narai, apsirūpinę brangia ir modernia įranga, metalo detektoriais. Neretai jų technika būna daug geresnė nei valstybinių institucijų turima įranga.

Neįkainojamos vertybės

Baltijos jūros dugne, Lietuvos teritoriniuose ir gretimuose vandenyse, gali būti iki 70 nuskendusių laivų bei lėktuvų liekanų. Istorijos mokslui tai neįkainojamos vertybės. Tačiau tyrinėti, juolab iškelti šiuos lobius iš jūros dugno ir eksponuoti krante kainuoja milžiniškus pinigus. Todėl kol kas tyrėjai tik renka informaciją apie skenduolius, juos klasifikuoja, nustato tikslias koordinates ir laukia.

Tuo metu vadinamieji juodieji archeologai nesnaudžia. Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, pastaruoju metu jaučiamas labai padidėjęs jų susidomėjimas povandeniniu grobiu. Kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir atvėrė sienas, daugelis kitapus Baltijos gyvenančių kolekcininkų suprato, kad mūsų šaliai priklausančiuose vandenyse jų laukia tikras Eldoradas.

„Mūsų duomenimis, dugne guli ir prekybinių, ir karinių, ir povandeninių laivų, lėktuvų, burlaivių, aptiktas ir garlaivis su varomuoju ratu. Net vienas iš trijų pirmųjų Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių admirolinių lėktuvnešių „Wilhel Friedrich”. Visus šiuos objektus reikia saugoti. Prieš keletą metų mums pavyko pasiekti, kad būtų pakeisti įstatymai ir povandeniniai objektai būtų įtraukti į kultūros vertybių registrą”, – aiškino L.Kavaliauskas.

J.Liachovičiaus žiniomis, nedideliame gylyje, jūroje prie Būtingės, guli neblogai išsilaikęs XVII amžiaus pabaigos laivo korpusas. „Išlikęs beveik visas korpusas, matyti balasto akmenys, net špantų likučiai. Manau, tai galėtų būti vienas iš kelių Lenkijos ir Lietuvos respublikos laivų, per karą su švedais plaukusių į Šventąją”, – pasakojo jis.

Išvogė ginklus

Paveldosaugininkai aiškina, kad saugoti nuskendusius laivus sudėtinga dar ir dėl to, jog finansiškai jų neapsimoka konservuoti sausumoje. „Vien Šventojoje rastos akmens amžiaus maždaug metro ilgio irklo dalies konservavimo darbai atsiėjo apie 5 tūkst. litų, tad įsivaizduokite, kiek kainuotų saugoti visą laivą, – pažymėjo L.Kavaliauskas. – Liūdna patirtis dėl vieno vokiečių laivo verčia mus atidžiau stebėti tai, kas vyksta jūroje. Fiziuliežiumi vadinamas laivas, kuriuo iš Memelio per Antrąjį pasaulinį karą buvo išplukdyta apie 300 sužeistųjų, parą dreifavo, o paskui nuskendo netoli Palangos. Ten turėjo būti ir ginklų, ekipuotės. Tačiau prieš penkerius metus apžiūrėję šį laivą ginklų neberadome.”

Jo teigimu, paprastai aktyviausi būna kolekcininkai, perpardavinėtojai ar nelegalūs archeologai iš Latvijos, Skandinavijos šalių. Vis dėlto šiurkščiausiai elgiasi perpardavinėtojai. Pastaruoju metu jie ėmė intensyviai rausti ir žemę pakrantėse, kur vyko intensyvus mūšiai. Tai, kas istorikams galėtų būti siūlo galas vyniojant ištisas istorijas, plėšikams tėra metalo gabalai.

Sutiko bendradarbiauti

„Kreipiausi į Pajūrio regioninį, Kuršių nerijos nacionalinį parkus, kad stebėtų situaciją, praneštų apie asmenis, kurie nešiojasi metalo detektorius. Pranešimų negavau, tačiau pats pagavau grupelę jaunuolių”, – sakė L.Kavaliauskas.

Jis pasakojo, kad Smiltynėje sutiko grupę jaunuolių ir iškart pagrasino iškviesti policiją. Bet pasiūlė ir alternatyvą – bendradarbiauti. „Mūsų pažintis baigėsi gerai – keli šių vyrukų iš tiesų domėjosi istorija, tapo istorijos klubų nariais”, – prisiminė L.Kavaliauskas.