17a. Anglijos ir 18 Didžioji revoliucijos
Priežastys:
Anglijoje revoliucija kilo dėl prieštaravimo tarp monarchijos ir anglų visuomenės, kuriai atstovauja parlamentas.
Prancūzijoje revoliucija kyla dėl prieštaravimų tarp įvairių gyventojų sluoksnių.
Anglijos karalius nori paversti parlamentą paklusniu savo valdžios įrankiu. Supykęs net 11 metų jo nešaukia, dėl to kyla pilietinis karas. Prancūzijos karaliaus valdžia jau seniai neribota, tačiau ji nesukelia pirminio konflikto. Revoliucija kyla dėl klasikinio baudžiavinio išnaudojimo, dėl besivystančios buržuazijos teisių ir laisvių varžymo. Karaliaus dvaras piktina tik tuo, kad jis yra nepaprastai prabangus ir suryja daug valstybės lėšų. Anglijos revoliuciją paspartina ir puritonų persekiojimas.
Prancūzų revoliucija turėjo rimtą idėjinį pagrindą – švietėjų idėjas.
Anglų revoliucija ideologiniu požiūriu visai neparuošta.
Abiejų revoliucijų metu vyksta reformos, tačiau Anglijoje visas reformas vykdo parlamentas, o Prancūzijoje viena po kitos valdančiosios politinės grupuotės, daugiausia reformų vykdo jakobinai.(Anglijos reformos žymiai tvirtesnės: panaikinamos vyskupystės, nusavinta bažnyčių, vienuolynų žemė, panaikinta vasalinė priklausomybė, valstiečiai daromi žemės šeimininkais, tačiau Prancūzijoje reformos gilesnės, labiau griaunančios feodalinę santvarką, viskas daroma per terorą, smurtą. Abiejų revoliucijų metu atsiranda dokumentai tvarkantys žmogaus ir piliečio teises ir laisves. (Prancūzijoje – žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, Anglijoje – levelerių programa.) Abiejų revoliucijų metu nukirsdinami karaliai, neatsižvelgiama į Europos nuomonę, į tai, kad karaliaus valdžia duota Dievo. Abiejose revoliucijose išsiskiria labai radikalios grupuotės, siekiančios radikalių pertvarkymų (Prancūzijoje – jakobinai, Anglijoje – digeriai). Prancūzija nuo pat revoliucijos pradžios kuria konstituciją, pas anglus tokio dokumento visai nebuvo, jie gyveno pagal Didžiąją laisvių chartiją. Abi revoliucijos sudavė smūgį feodalizmui, monarchijai.
