Velnias ir šėtonas

Žodis “šėtonas” – tai sulietuvintas hebrajiškas žodis “satan”, kas reiškia “priešininkas”, o “velnias” – tai išverstas graikiškas žodžis “diabolos”, reiškiantis melagį, priešą ar šmeižiką. Jei tikime, kad Šėtonas ir Velnias – tai kažkokia būtybė šalia mūsų, kuri kalta dėl nuodėmių, tada kiekvieną kartą sutikę tuos žodžius Biblijoje, turėtume juos priskirti šiai piktai asmenybei. Bet panagrinėję tų žodžių vartojimą Biblijoje pastebėsime, kad jie naudojami kaip paprasti būdvardžiai ir apibūdina paprastus žmones. Todėl negalima teigti, kad Biblijoje vartojami žodžiai “velnias” ir “šėtonas” patys savaime reiškia kažkokią didžiai nuodėmingą asmenybę ar būtybę šalia mūsų.

Žodis “Šėtonas” Biblijoje

1 Kar 11:14 aprašoma, kaip “Viešpats sužadino Saliamonui priešininką (tas pats hebrajiškas žodis kitur verčiamas žodžiu “šėtonas”) Idumėjietį Adadą”. “Viešpats sužadino jam taipgi priešininką (šėtoną)… Razoną… Jis buvo Izraelio priešininkas (šėtonas)” (1 Kar 11:23,25). Tai visiškai nereiškia, kad Dievas sužadino antgamtinę būtybę ar angelą, kaip šėtoną/priešininką Saliamonui; Jis sužadino paprastus žmones. Dar vienas pavyzdis randamas Mt 16:22,23. Petras bandė atkalbėti Jėzų nuo ėjimo į Jeruzalę ir mirties ant kryžiaus. Jėzus atsisuko ir tarė Petrui: “Eik šalin, šėtone! Tu… mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”. Tagi Petras buvo pavadintas šėtonu. Iš aprašymo yra visiškai aišku, kad Kristus kalbėjosi ne su angelu ar monstru; jis kalbėjosi su Petru.

Kadangi žodis “šėtonas” reiškia tiesiog priešininką, tai ir geras žmogus, ar netgi pats Dievas, gali būti pavadintas “šėtonu”. Iš esmės, pats žodis nebūtinai turi sietis su nuodėme. Žodis “šėtonas” asocijuojasi su nuodėme iš dalies dėl to, kad mūsų pačių nuodėminga prigimtis yra didžiausias mūsų “šėtonas” arba priešininkas, ir dar dėl to, kad pasaulietiškoje kalboje šis žodis reiškia kažką susijusį su nuodėmę. Pats Dievas gali tapti mums šėtonu siųsdamas mums įvairius išbandymus arba sulaikydamas mus, jei savo gyvenime mes pasukame blogu keliu. Bet tas faktas, kad Dievas gali būti pavadintas “šėtonu”, visiškai nereiškia, jog Jis asmeniškai yra nuodėmingas.

Panašiai kaip ir keturiose Evangelijose, Samuelio ir Kronikų knygose aprašomi tie patys įvykiai, bet naudojami skirtingi žodžiai. 2 Sam 24:1 rašoma: “Viešpaties rūstybė vėl užsidegė prieš Izraelį, ir jis sužadino prieš juos Dovydą” ir liepė pastarajam suskaityti Izraelį. Tie patys įvykiai aprašomi ir 1 Krn 21:1 : “Tuo tarpu šėtonas sukilo prieš Izraelį ir pakurstė Dovydą, kad suskaitytų Izraelį”. Anot vieno aprašymo Dovydą sukursto Dievas, anot kito – Šėtonas. Vienintelė išvada yra tokia: Dievas veiekė kaip Dovydo priešininkas arba “šėtonas”. Tą patį Jis darė ir Jobui, siųsdamas šiam išmėginimus. Todėl Jobas pasakė apie Dievą: “Priešiniesi man savo rankos kietumu” (Job 30:21); iš esmės Jobo žodžiai reiškė: “Tu elgiesi su manimi kaip šėtonas”.

Žodžio “Velnias” vartojimas Biblijoje

Taip pat panašiai yra ir su žodžiu “velnias”. Jėzus pasakė: “‘Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika (mokinių)? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias.’ Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų”, kuris buvo paprastas, mirtingas žmogus (Jn 6:70,71). Jis kalbėjo ne apie raguotą asmenybę ar “dvasinę būtybę”. Žodžiu “velnias” čia paprasčiausiai apibūdinamas nusidėjėlis. Dar vienas pavyzdis randamas 1 Tim 3:11. Diakonų (bažnyčios vyresniųjų) žmonos turėjo būti ne “šmeižikės”; graikiškame originalo tekste čia naudojamas žodis “diabolos”, kuris kitose vietose verčiamas žodžiu “velnias”. Paulius perspėja Titą, kad senos moterys bendruomenėje “neapkalbinėtų”, kitaip tariant, nebūtų šmeižikėmis arba “velniais” (Tit 2:3). Panašiai buvo pasakyta ir Timotiejui (2 Tim 3:1-3), “kad paskutinėmis dienomis… žmonės bus šmeižikai (velniai)”. Tai nereiškia, jog žmonės virs antžmogiškomis būtybėmis. Tiesiog jie darysis vis labiau ir labiau nuodėmingi. Iš viso to turėtų būti aišku, kad žodžiai “velnias” ir “šėtonas” nereiškia puolusio angelo ar kažkokios nuodėmingos būtybės šalia mūsų.

Nuodėmė, Šėtonas ir Velnias

Žožiai “šėtonas” ir “velnias” yra naudojami perkeltine prasme aprašant mumyse esantį įgimtą polinkį nusidėti, apie kurį kalbėjome 6.1 poskyryje. Tai ir yra mūsų pagrindinis priešininkas arba “šėtonas”. Jis yra įasmeninamas, ir tada jis gali būti vadinamas “velniu” – mūsų priešu ir melagiu. Taigi mūsų prigimtinis “žmogus” yra kaip pats velnias. Yra keletas vietų, kurios gerai išaiškina ryšį tarp velnio ir mūsų piktų troškimų, arba mumyse glūdinčios nuodėmės. “Kadangi vaikų (mūsų) kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis (Jėzus) lygiomis juos prisiėmė, kad (savo) mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią” (Žyd 2:14). Čia velnias aprašomas kaip turintis mirties valdžią. Bet “atpildas už nuodėmę – mirtis” (Rom 6:23). Taigi nuodėmė ir velnias privalo būti greta vienas kito. Taip pat Jok 1:14 sakoma, kad mes esame gundomi savo piktų geismų, todėl nusidedame ir mirštame; bet anot Žyd 2:14, mirtį sukelia velnias. Toje pat eilutėje sakoma, jog Jėzus turėjo mūsų prigimtį tam, kad sunaikintų velnią. Palyginkite tai su Rom 8:3 : “Jis (Dievas) atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu (t.y. su mūsų žmogiška prigimtim) ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne”. Taigi matome, kad nuodėmingi polinkiai, kurie yra neatskiriama žmogiškos prigimties dalis, ir velnias – tai iš esmės vienas ir tas pats. Todėl Jėzus buvo gundomas lygiai taip, kaip ir mes. Gyvybiškai svarbu yra tai suprasti. Nesupratę mokymo apie velnią, mes negalime teisingai suvokti Jėzaus prigimties ir veiklos. Mes galime tikėtis išgelbėjimo vien tik todėl, kad Jėzus savyje turėjo mūsų žmogišką prigimtį, t.y. “velnią” (Žyd 2:14-18; 4:15). Bet įveikdamas savo prigimties troškimus, arba kitaip sakant, biblinį velnią, Jėzus sugebėjo tą velnią sunaikinti ant kryžiaus (Žyd 2:14). Jei velnias – asmuo, tada jis jau daugiau nebeegzistuotų. Anot Žyd 9:26, Kristus pasirodė, “kad savo auka sunaikintų nuodėmę.” Žyd 2:14 tai sugretinama su velnio sunaiki nimu Kristaus mirtimi. Savo mirtimi Jėzus sunaikino “nuodėmės kūną” (Rom 6:6), t.y. žmogišką prigimtį, pačiuose mūsų kūnuose atsiskleidžiančią nuodėmę.

“Kas daro nuodėmę, tas ir velnio” (1 Jn 3:8), nes mes nusidedame pasidavę savo prigimtiniams piktiems geismams (Jok 1:14,15), kurie Biblijoje vadinami “velniu”. “Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų” (1 Jn 3:8). Jei mes esami teisus sakydami, kad velnias – tai mūsų pikti geismai, tada tų piktų geismų darbai (t.y. jų pasekmės) yra mūsų nuodėmės. 1 Jn 3:5 tai patvirtina: “Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes”. Taigi mūsų nuodėmės ir velnio darbai – tai vienas ir tas pats. Dar vienas pavyzdis, parodantis ryšį tarp velnio ir mūsų nuodėmių, randamas Apd 5:3. “Petras paklausė: ‘Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį?'” Toliau 4 eilutėje Petras sako: “Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje?” Jei kažką sugalvojame savo širdyje, tai reiškia, mūsų širdį užvaldo šėtonas. Jei mes patys sugalvojame kažką nuodėmingo, tai tas dalykas prasideda mumyse. Jei moteris pradeda vaiką, šis neegzistuoja šalia jos; jis prasideda jos viduje. Jok 1:14,15 naudojama ta pati stilistinė priemonė ir aprašoma, kaip “įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį”. Ps 109:6 sugretina nusidėjėlį su “kaltintoju” (hebrajiško žodžio “satan” vertimas): “Pažadink prieš jį bedievį ir kaltintojas testovi jo dešinėje”, t.y. tevaldo jį (plg. Ps 110:1).

Personifikacija

Dabar jūs galite visai pagristai pasakyti: “Bet juk apie velnią kalbama taip, lyg jis būtų asmuo!”. Tai iš tikrųjų tiesa; Žyd 2:14 kalba apie “tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią”. Net nedaug paskaitę Bibliją, pastebėsime, kad įasmeninimas naudojamas labai dažnai, tai yra, apie abstrakčius dalykus kalbama taip, lyg jie būtų asmenys. Štai Pat 9:1 kalbama apie moterį vadinama Išmintim, kuri pasistatė sau namus, ir Rom 6:20,23 nuodėmė palyginama su šeimininku, kuris kaip atpildą už tarnystę duoda mirtį. Ši ypatybė smulkiau aptariama 5 Papildyme . Mūsų velnias, “diabolos”, dažnai simbolizuoja mūsų piktus geismus. Bet tai negali būti kažkoks abstraktus velniškumas; pikti žmogaus širdies troškimai neegzistuoja atskirai nuo žmogaus; todėl “velnias” yra įasmeninamas. Nuodėmė dažnai vaizduojama kaip šeimininkas, kuriam vergaujama (pvz. Rom 5:21; 6:6,17). Taigi suprantama, kad “velnias” taip pat įasmeninamas, nes “velniu” vadinama nuodėmė. Lygiai taip pat Paulius kalba, kad mūsų kūne gyvena lyg ir dvi būtybės (Rom 7:15-21): nuodėmingas, kūniškas žmogus (“velnias”) kovojantis su vidiniu, dvasiniu žmogumi. Bet iš tikrųjų mumyse juk nėra dviejų kovojančių būtybių. Nuodėminga mūsų prigimties dalis įasmeninama ir vaizduojama kaip biblinis velnias – piktasis, “piktas” (Mt 6:13). Graikiškas išsireiškimas, čia verčiamas žodžiu “piktas”, 1 Kor 5:13 perteikiamas žodžiu “piktadaris”. Taigi jei žmogus pasiduoda nuodėmei, arba savo “piktajam”, tada jis pats tampa “piktuoju”, arba “velniu”.

“Velnias” ir “Šėtonas” politiniame kontekste

Šie žodžiai “velnias” ir “šėtonas” taip pat naudojami aprašant negerą, nuodėmingą santvarką, kurioje mes gyvename. Apie visuomenines, politines ir pseudoreligines žmonijos struktūras galma kalbėti kaip apie “velnią”. Velniu ir šėtonu Naujajame Testamente dažnai vadinama žydų ar romėnų visuomeninė ir politinė santvarka. Štai Apr 2:10 rašoma, kad velnias įmes tikinčiuosius į kalėjimą. Taip apibūdinami romėnų valdžios atstovų veiksmai įkalinant tikinčiuosius. Toliau Apr 2:12 skaitome apie Pergamo bažnyčią, esančią ten, kur buvo šėtono sostas, t.y. grupė tikinčiųjų gyveno Pergame, kur taip pat buvo ir Romos kolonijos valdytojo būstinė. Juk negalime teigti, kad pats Šėtonas, net jei jis egzistuoja, asmeniškai turėjo sostą Pergame.

Asmeninė nuodėmė – tai Dievo įstatymo sulaužymas (1 Jn 3:4). Bet nuodėmė, įgavusi jungtinės politinės ir visuomeninės priešingos Dievui jėgos išraišką, yra galingesnė už pavienius asmenis; būtent ši jungtinė jėga kartais įasmeninasma ir vaizduojama kaip galinga būtybė vadinama velniu. Šia prasme Iranas ir kitos su islamu susijusios jėgos vadina Jungtines Amerikos Valstijas “didžiuoju Šėtonu”, t.y. didžiuoju priešininku, trukdančiu jų siekiams, jei kalbėsime politiniais ir religiniais terminais. Žodžiai “velnias” ir “šėtonas” Biblijoje dažnai naudojami būtent taip.

Užbaigiant tikriausiai reikėtų pasakyti, kad norint suprasti šią temą reikia atsižvelgti į visos Biblijos mokymą. Gyvybiškai svarbu yra išlaikyti tokią pusiausvyrą, nes dažnai didžiulis mokymas pagrindžiamas tik keletu populiarių eilučių iš Biblijos, kurios lyg ir palaiko visuotinai paplitusį supratimą apie velnią. Tikrai verta pamaldžiai nusiteikus dar kartą perskaityti 6.1 ir 6.2 poskyrius. Drįstame teigti, kad ten išdėstytas požiūris – tai vienintelis būdas, leidžiantis protingai išaiškinti visas vietas Biblijoje, kuriose kalbama apie velnią ir šėtoną. Šie žodžiai gali būti naudojami kaip paprasti būdvardžiai arba kai kur jais vadinama nuodėmė, kuri randama mūsų pačių žmogiškoje prigimtyje. Šio skyriaus pabaigoje esančiuose Papildymuose nagrinėjamos kai kurios geriausiai žinomos vietos, kurios, neteisingai jas supratus, cituojamos norint paremti plačiai paplitusius požiūrius.