Tunelis Fantastika, o gal ir ne…

Geso gražus vasaros vakaras. Danguje dar vis raudonavo aukšti plunksniniai debesys, nors saulė jau buvo nusileidusi. Viskas atrodė dvelkė ramybe ir jaukumu, tačiau tuo pat metu ore, žemėje ir sieloje tvyrojo kažkokio pavojaus, kažkokio nerimo nuotaika, kuri visiškai nesiderino su tylia vasaros vakaro vėsa.

Kažko trūko šioje ramybėje, o gal atvirkščiai – tos ramybės buvo pernelyg daug – tik dabar pastebėjau, tiksliau sakant suvokiau kad negirdžiu nė vieno paukščio, niekur neloja šunys, net nezyzia uodai. Norėjosi slėptis kažkur į uždarą patalpą ar bent jau po antklode, kaip darydavau vaikystėje slėpdamasis nuo vaiduoklių.

Labai aiškiai ėmiau suvokti, kad turi atsitikti kažkas labai baisaus. Baisaus ne tik man, ne tik mano kaimeliui, ne tik… Pavojus grėsė Žemei, visai gyvybei Žemėje. Pavojaus nuojauta darėsi vis aiškesnė, tik niekaip nesupratau, kas gi turėjo atsitikti ir kodėl būtent aš tą pavojų jutau vis aiškiau.

Kai sugrįžau į mūsų senutėlę trobą, kaip mes vadinome – gryčią -, visi miegojo, išskyrus mano vyresnįjį sūnų. Keletu žodžių persimečiau su juo dėl savo nuogąstavimų. Jis pritarė, kad kažkas lyg ir ne taip, nors prisipažino nelabai dėl to nerimaująs. Pakviečiau jį vėl išeiti į lauką. Mūsų žvilgsniai nejučia nukrypo į jau žvaigždėmis nusėtą dangų. Man pasirodė, kad tvyrantį pavojų jau galiu “paliesti ranka” – jis buvo toks realus, toks apčiuopiamas. Staiga mano žvilgsnį patraukė metalinio tinklo, kuriuo buvo aptvertas gėlių darželis, išvaizda. Tas tinklas švytėjo siaubą keliančia tamsiai violetine šviesa. Geriau įsižiūrėjęs tokią pat violetinę aureolę pastebėjau visur – ant namo, medžių, net ant žolės. Dangus taipogi įgavo kažkokį keistą auksinį atspalvį. Įdomiausia, kad mano sūnus nieko to nepastebėjo ir su nuostaba bei išgąsčiu stebėjo mane – ar tik tas tėvas nekuoktelėjo?

Vėl atsirado nenumaldomas noras slėptis nuo šios violetinės šviesos, nuo visą kūną smelkiančios pavojaus nuojautos. Netardami nė žodžio, sugrįžome į trobą ir, paskubomis nusirengę, atsigulėme miegoti. Aš užmigti negalėjau. Mano lova stovėjo šalia lango, todėl galėjau stebėti gana didelį dangaus plotą. Dėmesį patraukė pernelyg ryški žvaigždė, kurios tame dangaus plote neprivalėjo būti. Tą galėjau patvirtinti gana atsakingai, nes iš mažens per daugelį vakarų, praleistų prie šio lango, buvau labai gerai išstudijavęs kiekvieną plika akimi matomą žvaigždę. Be to, galiu save vertinti ir kaip astronomą – mėgėją – buvau net pasirinkęs astronomijos specialybę universitete.

Taigi, dabar jau žinojau – pavojus, tvyrantis aplinkui, sklinda iš šios nežinomos žvaigždės ar planetos, ar dar kažkokio dangaus kūno, kuris artinosi prie Žemės. Nejučiomis įsijungiau radijo imtuvą, tikėdamasis išgirsti visuotinio pavojaus signalus ar kažką panašaus. Deja… Pasaulio radijo stotys čirpino muziką, transliavo žinias ir nė žodeliu neužsiminė apie naują dangaus kūną, apie paslaptingai baugų violetinį švytėjimą, apie spengiančią tylą…

Staiga gavau, taip taip, būtent gavau šiokį tokį atsakymą – niekas, absoliučiai niekas Žemėje nemato, negirdi ir nejaučia to, ką matau, girdžiu ir jaučiu aš. Tas atsakymas atėjo kažkur iš vidaus, iš žodžiais nenusakomos erdvės, apie kurios egzistavimą iki šio momento aš nė nenutuokiau, o dabar ją jutau labai aiškiai. Įdomiausia buvo tai, kad aš mintyse galėjau tą “erdvę” klausinėti ir akimirksniu gauti atsakymą, tiksliau tariant, man net nereikėjo klausti. Atrodo, atsakymą gaudavau net anksčiau, negu suformuluodavau klausimą.

– Ateiviai-užkariautojai – nuskambėjo atsakymas, kai aš dar ne nesuspėjau paklausti – “Kas vyksta?”.

– Užblokuotos visos registravimo, sekimo ir saugos sistemos Žemės mokslui net nežinomu poliarizuotu, nepaprastai galingu bioelektromagnetiniu lauku, – nuskambėjo atsakymas į mano dar tik pradėtą formuluoti klausimą – “Kodėl tyli priešlėktuvinė gynyba, palydovinės saugos sistemos ir panašūs kariniai bei civiliniai “organai” ir institucijos, kurių konkrečiai aš nežinojau, nors puikiai įsivaizdavau jas egzistuojant ir tikrai gana neblogai ištobulintas?”.

Man net pasirodė, kad pajutau iš tos “erdvės” savotišką šypseną ir pasitenkinimą dėl vykusiai panaudotos sąvokos – “poliarizuotas bioelektromagnetinis laukas”, nors šis naujadaras aiškiai neatitiko tikrovės ir buvo panaudotas vien todėl, kad atitiktų mano suvokimo laipsnį ( nors šiaip ar taip esu baigęs radijofizikos specialybę universitete, kai mane atkalbėjo nestudijuoti astronomijos ). Šis terminas buvo labai toli nuo tiesos, nors man buvo leista suprasti, kad tikroji tiesa yra pernelyg sudėtinga ir ją suprantamai išdėstyti žmonėms beveik beviltiška šiame išsivystymo etape.

– Kas jie, kodėl? ….- vėl nesuspėjau užduoti klausimo….

– Jų gimtoji planeta yra visai netoli žemės – už kelių šimtų šviesmečių. Jie buvo labai nustebinti, kai aptiko Žemės planetą, galima sakyti “savo pašonėje”, nors tai nėra taip keista, žinant, kad Saulės sistema yra pačiame galaktikos pakraštyje. Jų invazijos vyksta jau daugelį milijonų Žemės metų. Kadangi jie yra beveik nematerialūs, jiems reikalingi donorai-nešiotojai. Būtent tokių donorų-nešiotojų jie ir ieško visatoje. Jiems visiškai nesvarbus donoro-nešiotojo intelektas, forma ir panašiai. Jiems svarbu, kad tai būtų gyva būtybė, kurioje jie palieka savo pėdsaką ir visiškai nesinaudoja ja kaip transporto priemone. Jiems reikalingas tik savotiškas “prisiregistravimo adresas”, nes tik tokiu atveju jie tampa pilnaverčiais ir gali susilaukti palikuonių. Daugelyje planetų, kur jų invazija buvo sėkminga, neliko nė vienos gyvos būtybės, kuri netapo jų donoru-nešiotoju.

– Kuo gi pasireiškia jų kenkimas? – vos suspėjau paklausti…

– Paprastai donorai-nešiotojai apskritai nejaučia jokio poveikio, išskyrus viena – jie nebenori turėti palikuonių. Taip taip, būtent nebenori. Ne negali, bet nenori. Tokiu būdu po tam tikro laiko užkariautoje planetoje viena po kitos išnyksta gyvos būtybės. Užkariautojų poveikį galima lyginti su ugnimi – sudeginusi viską turi užgęsti ir pati, nes nebėra ką daugiau deginti. Tada užkariautojai priversti ieškoti naujų apgyvendintų planetų…

– O kaip…?

– Labai paprasta. Paliktoje planetoje viskas prasideda iš naujo… Kartais užkariautojai apsilanko apleistoje planetoje vėl, kai ten vėl suranda pakankamą fauną. Tarp kitko, į Žemę jie atvyko taip pat ne pirmą sykį. Prisimink staigų priešistorinių gyvūnų išnykimą…

– Tokiu būdu…?…

– Taip. Žemėje nuo šio momento paskutinė gyvybė užgęstų, kai mirtų pati ilgaamžiškiausia būtybė – koks nors vėžlys ar dar kas nors. Žinoma, tas procesas užtrunka šiek tiek ilgiau, nes “apgyvendinimas” arba, kaip minėjau – “prisiregistravimas” įvyksta ne iš karto visuose gyviuose. Kaip žinome, žemėje gyvena milijardų milijardai gyvų būtybių – pradedant bakterijomis ir baigiant žmogumi, todėl net sunku įsivaizduoti, kokią naują populiaciją gautų užkariautojai, bet tai užtrunka gana ilgą laiką.

– “Užgęstų”, “mirtų” …?..

– Taigi, kad šį kartą užkariautojams labai nepasisekė. Šį kartą jų invazija bus bevaisė. Ir jie tą jau žino.

– ???…

-Taip taip, žino. Jie žino, kad jų invaziją sulaikysi būtent tu. Tuojau pabandysiu paaiškinti. Visi gyvi organizmai turi, kaip čia suprantamiau paaiškinti, sakykim tunelį ryšiui su Visatos Kūrėju. Tas tunelis visada užblokuotas. Kaip ir visur, taip ir čia būna lemtingų išimčių. Ta išimtis ir slypi tavyje. Tavo tunelis atviras, ką įrodo ir mudviejų kontaktas. Ir čia joks tavo nuopelnas. Taip jau atsitiko, greičiausiai dėl kažkokių labai selektyvių emocinių pergyvenimų, tavo tunelis atsivėrė. Tokiu būdu užkariautojai nebegali nuslėpti savo invazijos. Tu ir pats jau tuo įsitikinai, kai vienintelis pastebėjai pirmuosius jų atvykimo požymius. Tą pastebėjo ir jie. Ir nors milijardai ateivių- užkariautojų jau patogiai išsirinko sau donorus-nešiotojus ir pradėjo savo reprodukcijos procesą ( tarp kitko, šiuo metu žemėje masiškai nyksta vienadieniai gyvūnai, kurie jau nebenori daugintis, bei milijonai žmonių staiga, patys to nesuvokdami, prarado norą turėti vaikų ), ateiviai puikiai žino, kad jų invazija pasmerkta. Jie jau bandė tave tirti norėdami sužinoti savo “vizito” pasmerkimo priežastį. Prisimink, kai prie tavo lango atskrido du, kaip tau pasirodė, šokoladinių “Kauno asorti” saldainių formos laivai ir kažkokiais spinduliais lyg peiliais tave tyrinėjo. Be to, kai tau atrodė, jog sapne tave tyrinėja kažkokioje laboratorijoje – beveik be skausmo gręžiojo visą tavo kūną, ėmė kažkokius mėginius, labai mandagiai klausinėjo. Tai nebuvo sapnas. Jie karštligiškai ieškojo savo liūdnos lemties Žemėje priežasčių. Jie dar ir dabar mena vieną savo nesėkmingą invaziją, tebetrunkančią iki šiol ir gana komišką. Planetoje, kurioje jie išlaipino savo desantą, atrodė jų laukė idealios sąlygos – miriadai visokių gyvių, kurie galėjo tapti ateivių donorais ir gerokai išplėsti jų populiaciją. Deja, mažyčiai vabalėliai, kažkuo panašūs į žemės uodus, savo bendravimui naudojo lygiai tokias pat bangas, kaip ir ateiviai, tuo sukeldami labai nepageidautinas ateiviams pasekmes – nuo bangų rezonanso jie “išprotėdavo” ir žūdavo, net nesuspėję suvokti , kas gi atsitiko. Jie ir iki šiol nežino priežasties ir siunčia į tą planetą pražūčiai vieną desantą po kito. Jie žino, kad desantai žūva, bet nežino kodėl. Tavo lemtingos išimties jie taip pat nesužinojo, nors savo likimą žino – jie pasmerkti.

– Bet kaip? Kodėl?..

– Neskubėk. Tu jau įvykdei savo misiją. Kai tavo plunksnakotis nubrėžė pirmą šio rašinio raidę – tai ir buvo jų lemtis. Informacija. Informacija apie jų “vizitą” apsprendė jų likimą. Jie jau iškeliauja į visatos platybes ieškoti naujų planetų su kuo gausesne fauna.

Baigdamas galiu tik tiek pridurti – Visatos Kūrėjas leidžia savo tvariniams krėsti kvailystes, bet tik iki tam tikros ribos. Ir tik jam turi būti dėkingi šios žalios planetos gyventojai, kad lieka gyvuoti, daugintis ir krėsti, savo ruožtu, kvailystes, bet tik iki tam tikros ribos… Susimąstykite…

Antanas Gasparavičius
1998.08.19, Vilnius