Skaičių menas

Architektai nuo seno ieškojo “tobulos” pastatų formos. Svarbiu laikytas matematinis skaičių santykis. Bet jau antikos laikais architektūroje tapo reikšminga skaičių simbolika. Teologų pastangomis viduramžiais skaičių simbolika padarė įtaką romaniškai, gotiškai ir net barokinei bažnyčių architektūrai. Pastatų struktūra ir proporcijos įkūnijo universalumo tvarką.

Matmenims ir proporcijoms ieškota ir biblinių prasmių. Saliamono pastatydintos izraeliečių šventyklos didumas buvo 60 X 20 X 30 uolekčių (1 Kar. 6:2), todėl Beda Garbusis (673-735) aiškino, kad tuose skaičiuose galima įžvelgti tris svarbiausias dvasines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę.

Nuo architektų neatsiliko ir skulptoriai, dailininkai ir kompozitoriai. Jų darbų struktūrą lėmė ne tik grožio ir proporcijų kanonai, bet ir skaičių simbolika. Jau nuo antikos laikų jos paisė poetai tiek eilių struktūros, tiek turinio atžvilgiu. Didysis Rytų Bažnyčios poetas Efraimas Sirijietis (apie 306-373) himnus kūrė tiksliai laikydamasis hebrajiškų raidžių ir skaičių simbolikos.

Vakaruose skaičių simbolika rėmėsi mokslingumu garsėjęs poetas Hrabanas Mauras. Skaičių simboliai ženklina ir Dante‘s Alighieri‘o “Dieviškąją komediją”. Tačiau geriausias pavyzdys – viena garsiausių viduramžių legendų – “Pasakojimas apie šv. Brendano keliones” (“Navigatio Sancti Brendani Abbatis”). Įvykiai ir laikotarpiai joje žymimi 3, 7 ir 12 arba jų kartotiniais – taigi tik šventaisiais skaičiais. Net Brendano įgulą sudarė 14, arba 2 X 7, vyrų.

Muzikos ir skaičių sąsajos radosi nuo Pitagoro. Legenda pasakoja kartą Pitagorą sustojus pasiklausyti kalvio kalimo. Tuomet jis pastebėjęs, kad skirtingų dydžių kūjai smūgiuja priekalą skirtingais intervalais. Įkvėptas šio pastebėjimo Pitagoras ėmė daryti bandymus ir atrado intervalų skaitmeninius santykius (oktava – 2/1, kvinta – 3/2, kvarta – 4/3). Muzika laikosi matematinės šių intervalų tvarkos, kuri atspindi kosminę visatos harmoniją, palaikančią būtį. Ši kosminė – matematinė muzikos samprata gyvavo per visus viduramžius.

Ne tik antikos ir Artimųjų Rytų, bet ir europietiškąją skaičių simboliką viduramžiais formavo ikikrikščioniškoji germanų tradicija. Vėlesniais laikais poveikį taip pat darė Tolimieji Rytai, pirmiausia – Indija ir Kinija, kur numerologija turėjo senas tradicijas. Amerikos indėnų tautos irgi turėjo savas skaičių ir skaitmėnų sistemas, kol europiečiai ir krikščionybė jas sunaikino.

Mokslininkų dėmesys skaičiams

Skaičių simbolika ir mistika būtis buvo aiškinama iki pat Naujųjų amžių. Jomis rėmėsi ir gamtos tyrinėtojai, ir bažnytininkai. Net ir giesmėse ir maldose primenamos svarbiausios skaičių simbolinės prasmės. 1701 m. suomių giesmyne kiekvienai valandai skirta iš švedų kalbos išversta giesmė (Nr. 377), kurioje vardijamos atitinkamo skaičiaus reikšmės. Panašią, tik kitokios struktūros ir turinio eiliuotą maldą Andreas Haseelqvistas įdėjo į savo knygą “Dvasiškas širdies budintojas” (1680).

Garsūs matematikos ir gamtos mokslų kūrėjai Galileo Galilei (1564 – 1642) ir Isaacas Newtonas (1642 – 1727) apgriovė skaičių magijos pagrindus, bet dar XVIII a. pab. Apie tai, ligi mistikos išplėtojęs, rašė Novalis ( vokiečių filosofas Friedrichas von Hardenbergas (1772 – 1801): “Tikėtina, jog gamtą, taip pat istoriją valdo nuostabi skaičių mistika. Nejau visa neturi savo prasmės, nejau visa ko nevaldo simetrija ir keistas ryšys?

Nejau Dievas negali išreikšti savęs matematika, kaip kad visokiais kitais mokslais? Skaičiai nėra vien žmogaus sugalvotos priemonės aplinkos dėsningumų prasmingai sistemai išreikšti, jie – Absoliuto simboliai, kurie tenkina gabaus žmogaus estetinį poreikį ir leidžia patirti “sferų harmoniją”.

Iš esmės padėtis pasikeitė tik tuomet, kai tikslieji gamtos mokslai pakeitė gamtos ir gamtos istorijos sampratą. Šią pažangą skatino matematikos, kaip mokslo srities, atsiskyrimas ir keičiantis pasaulėžiūrai astrologijos padėties silpnėjimas. Tačiau šiandien nežinios kamuojamam žmogui vėl prireikė skaičių simbolikos ir net magijos. Kartu su okultiniais ir kitokiais panašiais reiškiniais vėl atsirado entuziastingų mistikos ir magijos šalininkų. Alternatyviųjų mokslų srityje grįžta net ne į viduramžius, o į gerokai tolesnę praeitį. Vėl paklausūs net tikri paistalai.

Slapta išmintis

Europoje numerologija nesidomėjo tik vėlyvosios antikos filosofai ir viduramžių teologai. Daugelis bendruomenių puoselėjo slaptą skaičių simboliką. Iš krikščioniškų kraštų paminėtinas XII a. pr. Prancūzijoje atsiradęs Tamplierių riterių ordinas, kuris vėliau padarė pastebimą įtaką masonams. Dar uoliau skaičių simboliką praktikavo viduramžių žydų okultinės doktrinos. Tai suprantama, nes tiek graikų, tiek hebrajų raidės turėjo skaitmenines reikšmes.

Garsiausia iš tų okultinių doktrinų – žydų tradicija paremta kabala, kuri dešimt Dievo apsireiškimo būdų, arba sefirot, siejo su pagrindiniais gamtos elementais ir srovėmis, o per tai – su 22 hebrajų abėcėlės raidėmis. Šitaip išsiplėtojo daugiašakė raidžių ir skaičių simbolika, vadinama 32 išminčių keliu. Ilgainiui kabala susiskaidė į įvairias kryptis. XII a. Prancūzijoje, Provanse, pasirodžiusioje knygoje “Sefer ha-Bahir” aiškinant Senąjį Testamentą naudojamasi skaičių mistika, o kabala susiejama su krikščioniškosios mistikos ir askezės idėjomis.

Izopsefija, arba skaičių tapatumas, suformavo sampratą, kurių raidžių skaitmeninė reikšmė vienoda, galima lyginti. Pavyzdžiui, vardų Abraxas ir Meithras skaitmeninė reikšmė vienoda – 365, arba Saulės metų dienų skaičius. Taip pat Biblijos žodžiai (Pr 18:2) “Vehenna Shalisha” (“ir pamatė tris virus”) ir “Elo Mikael Gabriel ve-Rafael” (“tai yra Mykolas, Gabrielis ir Rapolas”) turi vienodą skaitmeninę reikšmę – 701. Kabalos skaičių ir raidžių spekuliacijų “menas” vadinamas gematrija.