Šišja ir Guru (Mokinys ir Meistras)

“Šiva Samhita” skirsto mokinius (sadhaka) į keturias klases:

Mridu (silpna),
Madhijama (vidutinė),
Adhimatra (aukšta),
Adhimatrama (aukščiausia).

Tik paskutinės klasės mokiniams įmanoma perplaukti matomo pasaulio okeaną.

Silpni mokiniai

Silpni mokiniai, – tai tokie mokiniai, kurie stokoja entuziazmo, jie kritikuoja Meistrus, yra godūs, turintys prastų polinkių, daug valgantys, pasiduodantys moterų gundymams, nepastovūs, bailūs, ligoti, nesavarankiški, šiurkščiai kalbantys, silpno charakterio, jiems trūksta vyriškumo. Guru (Mokytojas arba Meistras) veda tokius ieškotojus tik Mantra Jogos keliu. Tokie mokiniai gali praregėti per dvylika metų, bet su sąlyga, kad labai stengsis. (Žodis “Mantra” kilo iš žodžio “man” – “galvoti”. Mantra reiškia šventa mintį ar maldą, kuri kartojama su pilnu atsidavimu ir jos reikšmės supratimu.). Tvirtas mantros įsišaknijimas į silpno mokinio protą reikalauja daug laiko, neretai net ištisus metus. Na, o norint sulaukti konkrečių mantros vaisių, reikia dar daugiau laiko.

Vidutiniai mokiniai

Vidutiniai mokiniai yra protu stabilūs, sugebantys atlaikyti negandas, siekia dirbti geriau, kalba delikačiai, saikingi. Atpažinęs šias savybes, Guru mokina tokius mokinius Laja Jogos (“Laja” – reiškia “ištikimybė”, atsidavimas, arba susiliejimas).

Aukšto tipo mokiniai

Aukšto tipo mokiniai yra stabilaus proto, gabūs Laja Jogai, vyriški, nepriklausomi, garbingi, gailestingi, atlaidūs, drąsūs, jauni, pagarbūs, jaučiantys pagarbą savo Meistrui, tvirti jogos užsiėmimuose. Toks mokinys gali praregėti po šešių metų praktikos. Guru tokius mokina Ha-tha Jogos.

Aukščiausio tipo mokiniai

Aukščiausio tipo mokiniai yra kupini didelio vyriškumo, entuziazmo, malonios išvaizdos, narsūs, žinantys šventraščius, nuoširdūs praktikoje, blaiviai mąstantys, nenusimenantys, išlaikantys jaunystę, valdantys savo jausmus, nežinantys baimės, švarūs, meistriški, dosnūs, padedantys visiems, tvirti, protingi, nepriklausomi, gero charakterio, delikačios kalbos, jaučiantys pagarbą savo Meistrui. Tokiems mokiniams tinka visos Jogos formos. Jie praregėjimą gali pasiekti per tris metus.

Nors “Šiva Samhitoje” ir “Ha-tha Joga Pradipikoje nurodoma galima sėkmės siekimo trukmė, meistras Patandžali, individualios sielos susiliejimo su Dieviškos Visatos Siela, termino neapibrėžia. Jis kalba apie tai, kad abhjasa (nepaliaujama, atkakli praktika) ir vaijragija (laisvė nuo geismų) daro protą netrikdomu bei ramiu. Jisai abhjasą vertina kaip ilgas, nepaliaujamas, su pasišventimu vykdomas pastangas, kurios ir sudaro tvirtą pagrindą.

Jogos mokymasis nepanašus į užsiėmimus mokymosi įstaigose, kur mokslas vyksta norint gauti atestatą ar universiteto diplomą per iš anksto sąlygotą laikotarpį.

Guru (skiemuo “gu” – reiškia tamsa, o skiemuo “ru” reiškia – šviesa. Tiktai tas gali vadintis Guru, kas šalina tamsą ir neša prašviesėjimą.) gali padėti gerokai sumažinti sunkumus bei kliūtis Jogos kelyje. Sąvoka guru yra labai gili ir daugiareikšmė. Guru tai nėra paprastas vadovas. Tai dvasinis globėjas kuris moko ne tik kaip užsidirbti pragyvenimui, bet ir paties gyvenimo. Jis perduoda žinias apie Sielą, o gaunantis tokias žinias yra šišja, t.y. pasiekėjas (šalininkas, mokinys).

Santykiai tarp guru ir mokinio aukštesni negu tarp tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos arba draugų. Guru nežino egoizmo. Jis ištikimai veda mokinį į galutinį tikslą negalvodamas nei apie šlovę, nei apie naudą. Guru nurodo kelią pas Dievą, seka mokinio pasiekimus ir nepaliaujamai veda šiuo keliu pirmyn. Įteigia pasitikėjimą, ištikimybę, disciplinuotumą, gilų suvokimą ir praregėjimą per meilę. Tikėdamas savo mokiniu, Guru įtemptai dirba stengdamasis, kad mokinys įsisavintų mokymą. Guru skatina mokinį uždavinėti klausimus susijusius su tiesos pažinimu tam, kad juos aiškintis ir analizuoti.

Mokinys turi turėti savybes būtinas aukščiausiai realizacijai bei vystymuisi. Jis turi tikėti savo mokytoju, būti jam ištikimu ir mylėti jį. Puikus Guru ir mokinio tarpusavio santykių pavyzdys aprašytas “Katha Upanišadoje” tarp Jamos (mirties Dievo) ir Načiketos; taip pat “Bhagavadgytoje” tarp Krišnos ir Ardžunos. Trokšdamas žinių mokinys nuolankiai ir atkakliai siekia tikslo. Negalima eiti pas Guru tik iš smalsumo arba tik dėl to, kad šnipinėti žinias savo komerciniams geismams tenkinti. Šišja turi turėti aktyvų (gyvą) tikėjimą ir nenusivilti jei nepavyktų pasekti tikslo tada, kada tikėtasi. Reikalinga didelė kantrybė, kad nuraminti besiblaškantį, be galo skaitlingais praeities pergyvenimų ir samsaros kupiną protą. (Samsara – tai susikaupusios praeities minčių bei veiksmų nuosėdos.)

Mokymo suvokimui vien tik klausytis Guru nepakanka. Tai puikiai patvirtina Indros ir Viročanos istorija. Dievų karalius Indra ir demonų kunigaikštis kartu mokėsi vidinio “Aš” pažinimo pas savo dvasinį mokytoją Brahmą. Abu jie klausėsi savo Guru. Indra praregėjo, o Vairočana – ne. Indros atmintis vystėsi remdamasi į gilaus atsidavimo pagrindą studijuojamam dalykui, į meilę ir tikėjimą mokytoju su kuriuo jis jautė vienybę. Tai ir buvo jo sėkmės priežastis. Vairočianos atmintis vystėsi remdamasi tiktai į jo intelektą. Jis nebuvo atsidavęs nei mokomajam dalykui, nei savo mokytojui. Jis, kaip buvo iš pradžių, taip ir vėliau liko intelektualiuoju gigantu. Jis gryžo iš mokslų kupinas abejonių. Indra buvo intelektualiai nuolankus, ramus, o Viročana manė, kad vizitas pas Brahmą yra didelė malonė iš Viročianos pusės Brahmai. Indra buvo ištikimas mokymui, kai Vairočana tuomet žiūrėjo į mokymą iš praktiškosios pusės. Smalsumas skatino Vairočaną, geidžiantį gauti praktines žinias, kurių, kaip jis pats manė, galėjo prisireikti vėliau, siekiant valdžios.

Iš visų brangenybių mokinys privalo labiausiai vertinti meilę, saiką ir nuolankumą. Meilė gimdo narsą, saikas gimdo perteklių, nuolankumas suteikia galią. Narsa be meilės – žiaurumas. Besaikis perteklius sąlygoja persisotinimą ir degradavimą. Nesutramdoma šakti (galia) gimdo įžūlumą ir despotizmą. Tik tikrasis mokinys sužino iš savo guru apie niekada jo nepaliksiančią galią, nes jis sugrįš į savo Būties Pirmykštį Šaltinį.

OM TAT SAT