Sąžinės galia

Vakaras. Temsta. Saulė paskutinį kartą užliejo žemę auksine šviesa. Petras jau ruošėsi įeiti į trobą, bet nusprendė dar truputį prisėsti ant slenksčio ir pasigėrėti tuo puikiu vaizdu. Jis ištiesė pavargusias kojas ir apsidairė. “Tai vis mano laukai, mano žemė aplinkui. Aš ją įdirbau savo kruvinu prakaitu ir tikiuosi, ji man tuoj atsilygins”, — pagalvojo, rūpestingu šeimininko žvilgsniu apžvelgdamas savo valdas. “Bet kas gi čia!” — vos ne balsu sušuko jis. Giedrame danguje nebuvo nė dėmelės, o staiga tiesiog virš galvos iš kažkur atsirado didžiuliai juodi debesys, grasinantys tuoj pat prapliupti baisiu lietumi. Tačiau lietaus vis nebuvo. Pasidarė tamsu kaip maiše, tik keisti žaibai blykčiojo be perstojo iš debesies. Pasigirdo kurtinantis griaudimas. Ūžė vėjas. Atrodė, kad žemė susimašys su dangumi. Petras tokios audros dar niekada nematė. “Gal tai pasaulio pabaiga? Bet ne, tada būtų dar baisiau. Ko gi aš čia stoviu? Keista, atrodo, kad niekas to nepastebi. Šviesos nedega, nė vieno žmogaus aplinkui. Čia kažkas ne taip!… — kaip pelės skęstančiame laive karštligiškai knibždėjo jo galvoje mintys ir graužė ką tik ten viešpatavusią ramybę. Petras jau norėjo šaukti: “Žmonės, žmonės, kas gi čia dabar yra!” Bet riksmas sustingo jo viduje, kai jis pamatė iš tamsos išnyrančias tris švieseles. Jos priartėjo prie Petro ir įgavo žmogiškus pavidalus. Viena iš jų, žalsvai pilkšva, pasiliko nuošaly, o kitos dvi, mėlyna ir violetinė, apsivijo aplink Petro kūną lyg du žalčiai.

— Tai ką, nelaukei? — sušnypštė violetinė, kai jos viršūnė — reikėtų manyti, kad tai buvo galva — pakilo iki iš baimės vos neišsprogusių Petro akių.

— K-ko nelaukiau? — sumiksėjo, tik tik atgavęs kalbos dovaną.

— Tu, atrodo, mums esi skolingas.

— Aš?! Už ką? Aš visas skolas jau seniai atidaviau.

— Tai ne žemiška skola. Mes atėjom atsiteisti už tavo blogus darbus.

— Bet aš nepadariau nieko blogo! Aš, aš teisingas žmogus. Pasiklauskit ko tik norit.

— Tu teisingas! Cha, cha.

Abi švieselės, tai yra dabar jau gana nemaži vaiduokliai, pradėjo virpėti iš juoko, kurio priežastis Petrui buvo visiškai nesuprantama — juk jis sakė tiesą.

Žalsvasis pavidalas nedrąsiai priėjo arčiau.

— Bet, bet tai… — pralemeno jis.

— Netrukdyk! — sušuko didieji. — Jis kaltas ir turi drebėti, turi bijoti ir gailėtis. Tu sakai, kad nieko nepadarei? — kreipėsi jie vėl į Petrą, — O kas tada vogė, apgaudinėjo, engė žmo…

— Ne, čia kažkas ne taip! — sušuko Petras.

Jis pradėjo atgauti šaltakraujiškumą, nes suprato, kad jį palaikė kažkuo kitu, bet tai dar reikėjo įrodyti.

— Aš niekad nieko nevogiau, gal tik kokį kartą ėmiau obuolių iš kaimyno sodo, bet tai buvo seniai, dar vaikystėje. Jūs apsipažinote.

— Paleiskite jį. Tai ne… — sušnibždėjo vėl žaliasis, tačiau nespėjo pabaigti, nes buvo pertrauktas, o gal ir iš viso jo niekas neišgirdo.

— Kaip tu, niekše drįsti meluoti! — pasipiktino didieji vaiduokliai. — Ar žinai, kas mes esam?! Mes — tavo sąžinė ir mirtis!

— Kas, kas? — negalėjo savo ausimis patikėti Petras.

— Sąžinė ir mirtis! Ar tu kurčias! — dar garsiau sušuko mėlynasis ir violetinis.

— Ne, tik tuo labai sunku patikėti, nes aš visada maniau, kad mano sąžinė balta ar bent jau šviesi.

— Žmogų nužudžius, sąžinė negali būti šviesi!

— Kokį žmogų?! Kokias nesąmones jūs man čia šnekat?!

— Čia tikrai kažkas ne taip, — tyliai pratarė violetinis mėlynajam.

— Iš tikrųjų. Per daug jau jis savimi pasitiki. Ir drąsus koks. Tas lyg turėjo būti bailys.

— Ei, žmogau, kelintas tavo namas? — susigėdęs paklausė violetinis.

— Aštuntas, o kurio jums reikia? — apsidžiaugė Petras ir net pasiruošė padėti — juk reikia nubausti tokį nevidoną.

— Tai tu ne Antanas?

— Ne, aš Petras. Antanas gyvena kitoje gatvės pusėje.

— Ačių. Mes labai atsiprašome už šį mažytį nemalonumą. Tikiuosi, nelabai išsigandote? — liūdnai psiteiravo mėlynasis.

— Ne, ne, ką jūs. Nesijaudinkite, aš tik džiaugiuosi galėdamas padėti, — atsakė Petras, nors tik dabar pajuto, kad skurzdėlės jau nebevaikšto po nugarą.

— Prašytumėm niekam nepasakoti, nesiskųsti, — pradėjo maldauti violetinis.

— Ne, aš tikrai tylėsiu. Malonu susipažinti, užsukit dar kada, — Petras jau visai atsigavo.

— Tai mes jau eisim. Suprantat, vasaros naktis tokia trumpa, galim ir nebespėti, o valdžia nemėgsta atidėliojimų.

Petras dar norėjo kai ko paklausti apie Antaną, bet vaiduokliai vėl pavirto į mažas švieseles ir pagaliau išnyko už kaimyno namo. Jis tik spėjo išgirsti:

— Ir vėl adresą sumaišė. Amžinai negali visko gerai pranešti, — piktai sumurmėjo vienas iš didžiųjų vaiduoklių ir užsipuolė mažąjį: “O tu irgi geras! Galėjai nors pasakyti, kad ne tas. Negi nepažįsti savo žudiko?”

— Aš bandžiau, bet jūs manęs neklausėt, — pasigirdo silpnas balselis.

— Na gerai, nesvarbu. Bet šitiek daug darbo jau padariau, o dabar vėl viską iš naujo! Laimė, kad dar nepribaigėm, nes tada tikrai būtumėm nebespėję su šituo susidoroti. Reiks paskubėti ir sutrumpinti įžangą.

Kai Petras apmąstė išgirstus žodžius ir suprato, į kokį pavojų buvo patekęs, debesys virš jo namo buvo išsisklaidę. Jis jau beveik pagalvojo, kad tai buvo tik sapnas, bet pamatė, kaip aptemo dangus ties kaimyno troba. Ruošdamasis miegoti, Petras vėl išgirdo tuos keistus balsus. Iš tolumos atskriejo pažįstamų frazių nuotrupos: “… nelaukei?… blogus darbus… sąžinė ir mirtis… paskutinė valanda…” Taip pat tylą trikdė išgąstingi kaimyno riksmai ir bildesys, bet pagaliau viskas nutilo. Nukamuotas išgyvenimų, Petras greitai užmigo. Kitą rytą jis išgirdo keistas šnekas:

— Ei, ar girdėjai, Antanas pasikorė?

— Gal sąžinė užgraužė?

— Nekalbėk nesąmonių. Gal bus nors jam atkeršijęs. Tokie sąžinės neturi.

Paklaustas, ar nieko negirdėjo, Petras neatsakė nė žodžio. Tik jis vienas žinojo, kad sąžinė viska gali padaryti.