Šamanizmas – Kerėtojai ir žyniai. Ligos ir mirties šamaninė teorija
3. LIGOS IR MIRTIES ŠAMANINĖ TEORIJA
Kadangi senovės žmogus save ir savo materialią aplinką laikė betarpiškai reaguojančiais į vėlių užgaidas ir dvasių fantazijas, dėl to nėra nieko keisto, kad jo religija turėjo būti taip plačiai susijusi su materialiais dalykais. Šiuolaikinis žmogus savo materialias problemas sprendžia tiesiogiai; jis supranta, kad materija reaguoja į išmintingas proto manipuliacijas. Primityvusis žmogus lygiai taip pat troško pakeisti ir net valdyti fizinių sferų gyvybę ir energijas; o kadangi jo ribotas kosmoso suvokimas atvedė jį į tikėjimą, jog vėlės, dvasios, ir dievai yra asmeniškai ir betarpiškai susiję su gyvybės ir materijos išsamiu valdymu, dėl to jis logiškai savo pastangas nukreipė į tai, kad išsikovotų šitų viršžmogiškųjų agentūrų palankumą ir paramą.
Žvelgiant šituo požiūriu, galima suprasti didelę dalį to, kas senovės kultuose yra nepaaiškinama ir neracionalu. Kulto ritualai buvo primityviojo žmogaus mėginimas valdyti materialų pasaulį, kuriame jis pats atsidūrė. Ir didelę dalį savo pastangų jis nukreipė į tai, jog būtų prailgintas gyvenimas ir užtikrinta sveikata. Kadangi visos ligos ir pati mirtis iš pat pradžių buvo laikomos dvasiniais reiškiniais, todėl buvo neišvengiama, jog šamanai, nors ir veikdami kaip kerėtojai ir žyniai, taip pat turėjo dirbti gydytojais ir chirurgais.
Primityvų protą gali apriboti faktų trūkumas, bet net ir tokiu atveju jis yra logiškas. Kada mąstantys žmonės mato ligą ir mirtį, tada jie ima aiškintis šitų bausmių priežastis, ir pagal savo supratimą, šamanai ir žyniai pasiūlė tokias ligų teorijas:
1. Vėlių – tiesioginis dvasių poveikis. Ankstyviausioji hipotezė, pateikta tam, kad paaiškintų ligą ir mirtį, buvo tokia, jog ligą sukeldavo dvasios išviliodamos sielą iš kūno; jeigu jai sugrįžti nepavykdavo, tuomet ištikdavo mirtis. Senovės žmonės taip bijodavo ligą sukeliančių vėlių piktybinio poveikio, kad ligonius dažnai palikdavo net ir be maisto ar vandens. Nepaisant to, jog šitie tikėjimai rėmėsi klaidingu pagrindu, bet jie iš tiesų veiksmingai izoliavo sergančius individus ir užkirto kelią užkrečiamų ligų išplitimui.
2. Prievartos – akivaizdžios priežastys. Kai kurių nelaimingų atsitikimų ir mirties priežastis buvo taip lengva nustatyti, kad jos anksti buvo pašalintos iš vėlių veikimo kategorijos. Mirtys ir žaizdos, kurias sukeldavo karai, gyvūno užpuolimas, ir kitos greitai nustatomos priežastys, būdavo laikomos natūraliais dalykais. Bet ilgą laiką buvo tikima, kad dvasios vis tik buvo kaltos dėl užsitęsusio sveikimo arba net ir dėl “natūralios” priežasties sukeltos žaizdos užkrėtimo. Jeigu nebuvo galima nustatyti matomo natūralaus faktoriaus, tuomet kaltomis dėl ligos ir mirties vėl buvo laikomos dvasios.
Šiandien Afrikoje ir kitur gali būti sutinkamos tautos, kurios ką nors nužudo kiekvieną kartą, kada tik įvyksta neprievartinė mirtis. Jų kerėtojai parodo kaltuosius. Jeigu motina miršta gimdydama, tai tas vaikas tuoj pat pasmaugiamas – gyvybė už gyvybę.
3. Magijos – priešų poveikis. Buvo manoma, jog didelę dalį negalavimų sukelia užkerėjimas, blogos akies poveikis, ir magiškas lanko nukreipimas. Vienu metu į ką nors rodyti pirštu iš tikrųjų buvo pavojinga; ir dar vis tebemanoma, jog rodyti pirštu yra nemandagu. Neaiškios ligos ir mirties atveju senovės žmonės atlikdavo oficialų skrodimą, prapjaudavo kūną, ir sutardavo dėl mirties priežasties; priešingu atveju kaltė dėl mirties būdavo suverčiama raganavimui, todėl iškildavo būtinybė nužudyti dėl šito kaltą raganių. Šitie senoviniai lavonų skrodimai išgelbėdavo gyvybę ne vienam tariamam raganiui. Kai kuriose gentyse buvo tikima jog gentainis galėjo mirti dėl savo paties raganavimo, tokiu atveju dėl šito niekas nebūdavo apkaltinamas.
4. Nuodėmės – bausmė už tabu sulaužymą. Santykinai nesenais laikais buvo tikima, jog liga yra bausmė už nuodėmę, asmeninę ar rasinę. Tokiose tautose, kurios yra pasiekusios šitą evoliucijos lygį, vyraujanti teorija yra tokia, jog niekas negali susirgti, jeigu nepažeidė tabu. Tokiems tikėjimams yra būdinga ligą ir kančią laikyti “Visagalio strėlėmis viduje.” Kiniečiai ir mesopotamijiečiai ilgą laiką ligas laikė blogų demonų veiklos pasekme, nors kaldeniečiai kančios priežastimi taip pat laikė ir žvaigždes. Šita ligų teorija kaip dieviškojo įniršio pasekmė, vis dar tebevyrauja didelėje dalyje tariamai civilizuotų urantijiečių grupių.
5. Natūralaus priežastingumo. Žmonija labai lėtai skverbėsi į priežasties ir pasekmės tarpusavio ryšių materialias paslaptis energijos, materijos, ir gyvybės fizinėse sferose. Senovės graikai, išsaugoję pasakojimus apie Adomsono mokymus, buvo tarp pirmųjų, kurie suvokė, jog visos ligos yra natūralių priežasčių pasekmė. Mokslinės eros vystymasis palaipsniui ir tvirtai sugriauna amžius trukusias žmogaus teorijas apie ligas ir mirtį. Karštinė buvo vienas iš pirmųjų žmogaus negalavimų, pašalintų iš viršgamtinių sutrikimų kategorijos, ir mokslo era vis daugiau traukė neišmanymo pančius, kurie taip ilgai buvo įkalinę žmogiškąjį protą. Supratimas apie senatvę ir užsikrėtimą palaipsniui ištrina žmogaus baimę vėlėms, dvasioms, ir dievams kaip asmeniniams kaltininkams dėl žmogiškojo vargo ir mirtingojo kančios.
Evoliucija savo tikslą būtinai pasiekia: Ji žmogų pripildo ta prietaringa baime tam, kas yra nežinoma, ir prisotina siaubu tam, kas yra nematoma, ir tai yra pastoliai sampratai apie Dievą. Ir paliudijęs išsivysčiusio suvokimo apie Dievybę atsiradimą, apreiškimo koordinuoto veikimo dėka, šitas pats evoliucijos metodas tada neišvengiamai išjudina tas minties jėgas, kurios negailestingai sunaikins tuos pastolius, kurie savo vaidmenį yra atlikę.
