Samadhi

(virš sąmoninis būvis, atsirandantis kaip gilios meditacijos pasekmė, kada individualusis “Aš” susilieja su meditacijos objektu – Paramatma arba Visatos Dvasia)

Samadhi – tai mokinio (sadhaka) ieškojimų pabaiga. Aukščiausiame meditacijos taške sadhaka (mokinys) pereina į Samadhi būseną kurioje kūnas ir jausmai ilsisi tarsi miegant, tačiau proto ir sąmonės sugebėjimai veikia tarsi būdraujant, bet tuo pačiu jie randasi už sąmonės ribų. Žmogus kuris randasi samadhi būsenoje yra visiškai budrus ir pilnos nuovokos.

Visa visybė – tai Brahmanas. Mokinys gerbia Jį kaip tai – iš kur jis pats atsirado, kaip tai – kuo pats kvėpuoja, kaip tai – kame jis pats ištirpsta. Siela, būdama mažesnė net už garstyčios grūdą ir didesnė už dangų, randasi širdies gilumoje. Ji talpina savyje visus veiksmus ir visus norus. Mokinys įžengia į Ją. Tada jutimas “aš” ir “mano” dingsta, kadangi kūno, proto ir intelekto veikla sustoja, kaip tai būna giliame sapne.Tada Jogas pasiekia tikrąją Jogą. Pas jį liko tik tiesos ir neapsakomo džiaugsmo sąvokos pergyvenimai. Ši ramybė didesnė už bet kokį suvokimą. Protas negali surasti žodžių šios būsenos apibudinimui, o liežuvis negali ištarti jų. Lygindami šiuos pergyvenimus su kitais pergyvenimais, Išminčiai sako: “Neti! Neti!” (“Ne tai! Ne tai!”) Tokią būseną galima išreikšti tik giliausiu tylėjimu. Jogas atsiskyrė nuo materialaus pasaulio ir paniro į Amžinybę. Pažystantysis (subjektas) ir pažinus (objektas) tampa vienu tarsi kamfora ir ugnis.

Ir tada iš širdies pradeda lietis “Sielos Giesmė” kurią sugiedojo Šankaraačiarija. savo “Atma Šatakam”:

Aš ne asmenybė, ir ne protas, ne sąmonė ir ne mintis,
Negalima išgirsti manęs, nei žodžiais išreikšti, nei užuosti, nei įžvelgti;

Nerasit manęs nei šviesoj, nei vėjy, nei ant žemės, nei danguj –
Aš – sąmonės įkūnijimas ir džiaugsmas, palaimintųjų Palaima.

Nėra pas mane nei vardo, nėra pas mane nei gyvenimo, aš nekvėpuoju gyvu oru,
Jokios eilės nesuteikė man formos, žemesnysis kūniškasis apvalkalas nesuteikia man prieglobsčio;

Nėra pas mane nei kalbos, nei rankų, nei kojų, nei vystymosi priemonių –
Aš – sąmonė ir džiaugsmas, ir Palaimoj panirus.

Aš atmečiau neapykantą ir aistrą, aš įveikiau paklydimus ir godumą;
Aš nesigundžiau pasididžiavimu ir todėl negimdžiau aš pavydo;

Aš stoviu už visų tikėjimų, už turtų, laisvių ir norų ribų,
Aš – sąmonės įkūnijimas ir džiaugsmas, Palaimoje įvilkta.

Dorybės ir ydos, malonumai ir kančios – tai ne mano paveldas.
Nei šventi tekstai, nei aukos, nei maldos, nei keliavimai į šventąsias vietas;

Aš nei maistas, ir nei valgymas maisto, aš ir ne tas kuris valgo, –
Aš – sąmonės įkūnijimas ir džiaugsmas, palaimintųjų Palaima.

Aš nežinau mirties baimės, nei bedugnių skiriančių rases,
Pas mane nėra tėvų ir jokie gimimo ryšiai neriša manęs,

Aš ne mokinys ir ne Mokytojas, nei giminės, nei draugų neturiu aš –
Aš – sąmonė ir džiaugsmas, ir tai pagaliau aptinku, panirdamas į Palaimą.

Aš neesu pažystama, ir neesu aš žinojimas, ir neesu pažystantysis, forma mano beformė,
Aš gyvenu jausme, bet jausmai būstas ne mano;

Aš visada esu ramioje pusiausvyroje, nei laisva , nei sukaustyta –
Aš – sąmonė ir džiaugsmas, aš randuosi Palaimoje