Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 5

kažkodėl nedegė nė vienas deglas. Netoli menės durų jis prigludo prie sienos, atsargiai ištraukė šaką, buvusią lentoje ir įsiklausė. Svetimšaliai nemiegojo…

– Rytoj mes susitiksime su šventikais, – pasigirdo storas vieno iš pasiuntinių balsas, tikriausiai to tylenio džermino, kurio vardo Marius nespėjo sužinoti.
– Jeigu jie norės susitikti, – pataisė kalbėjusį Fervergonas.
– Tik nesugalvokite ieškoti paramos tarp šventikų. Juk tai jų duona… – trečiasis balsas buvo iš viso negirdėtas. Tiesa, juokdarys atsiminė, kad aukojime ir puotoje nedalyvavo trečias pasiuntinys, skųsdamasis prasta sveikata…
– Nelaikykite manęs kvailiu, aš suprantu, kad šventikai bus patys didžiausi priešai… – prunkštelėjo džerminas.
– Nebent jų priešiškumą žymiai apmalšintume…- pridėjo Fervergonas.
– Mielas grafe, tik nemanykite juos gundyti kad ir trečdaliu iždo… – čia vėl trečiasis.
“Grafe? Fervergonas grafas?..” – nustebo Marius, prisiminęs, kad prantas, net prisistatydamas kunigaikščiui, neminėjo savo titulo, ir vėl įsiklausė.
– Per anksti dar kalbėti apie iždus, – vėl įsikišo džerminas, – svarbiausia su jais nesusipykti, o jūs, grafe, besidžiaugdamas, kad mokate kalbą, kartais per daug atvirai smalsaujate…
– Mielas barone Šbarkasai, gal ir pasikarščiavau, nes, tarkim, mane šiek tiek erzina, kai šitų pasipūtusių pusiau laukinių mažvaikis kunigaikštukas drįsta siūlyti šnekėtis su juokdariu. Vis dėlto, yra tam tikras diplomatų etiketas, o kunigaikštukas mokslus gi baigęs ten, kur tokius dalykus išmano, nors diskusija ir pats juokdarys, pripažįstu, mane ir nustebino, ir sudomino, tik nepasakyčiau, kad pajaučiau jam simpatijos.
“Che, aš irgi”, – linktelėjo sau Marius, “o anas, vadinasi, ir yra Šbarkasas”, – pasižymėjo atmintyje ir iš karto prieš akis iškilo neaukšto, kresno ir matomai tvirto bei labai save puoselėjančio žmogaus paveikslas – jis net šyptelėjo prisiminęs, kokį triukšmą baronas sukėlė, pastebėjęs, kad vienas iš šunų ištepė jo baltą kaip sniegas kojinę! Skirtingai nuo lieso Fervergono, antrojo pasiuntinio veidas tarsi rodė, kaip gerai Ijūnijoje jam gyvenasi ir kokį platų jį galima užsiauginti, kad net akys labiau primena kiaulės, o ne žmogaus akutes. Na ir dar skardus, bet storas balsas – tarytum iš statinės. Vienintelis dalykas, ko trūko baronui, kad laikytum jį apsirijėliu bei malonumų ieškotoju – tai pilvuko, ir šitai vertė neapsigauti dėl jo išvaizdos. Taip, jis mėgo dažniau tylėti, kalbančiojo vaidmenį užleisdamas Fervergonui, o kvailiai juk retai tyli, nors dabar ginčijosi nė kiek netaupydamas žodžių…
– Na, grafe, jūs gi ne aklas. Tas juokdarys – kunigaikščio patikėtinis, asmens sargybinis ir gal net pilkasis kardinolas. Ar prisimenate – jis laisvai šnekėjo prantiškai!
– Kaip sakiau, – atsiliepė Fervergonas, – tai buvo ir malonu, ir naudinga. Kita vertus – jis juokdarys. Galbūt jis iš tiesų anaiptol ne juokdarys, bet formaliai jis juokdarys ir kai prie svečių man siūloma kalbėtis su juokdariu, aš įsižeidžiu, – Fervergonas truputį pakėlė balsą.
– Prisiminus, kad jūs man dažnai prikaišiojate tuščiagarbiškumą… – priminė džerminas.
– Jūsų kilnybės, gal vis dėlto palikime ramybėje nuoskaudas, ateis laikas, prisiminsime ir jas, o pakalbėkime, ką darysime toliau? – pertraukė trečiasis.
– Prieš ko nors imantis būtina susitikti su žyniais. Jie žino detales, o mums jų ir reikia, – pakartojo Fervergonas.
– Kartoju, nesitikėkit, kad žyniai puls dalinti detales. Man rodos, idėja su nusivylusiais vaikinais – geresnė. Tik pagalvokit, kaip skambėtų “Vaikinų sąjunga mergelėms vaduoti”… – trečiojo balse suskambo pašaipos gaidelės.
“Kaip?”, nesuprato Marius.
– Iš tiesų, grafe, man irgi rodos, kad vaikinų įtraukimo idėja įdomesnė… Aišku, geriausia būtų susitarti su visais, tada plano sėkmė – garantuota, – sududeno Šbarkaso bosas.
– Šbarkasai, jūs pats mielai taptumėte tuo vaduojančiu vaikinu, kad tik jums kas nors nekaltą mergšę parodytų, ar ne, todėl taip ir susigundėt šia idėja? – pašiepė Fervergonas, – bet sakau – negalime nieko organizuoti, kol nežinome, kokia tų driežų apsauga, ką veikia žyniai ir panašiai. Juk išsiaiškinti ir atvykome!
– Garbūs ponai, mes kalbame apie tą patį, – įtaigiai įsikišo trečiasis, – kadangi rytoj susitiksite su žyniais, nuo jų ir pradėkite.
– Beje, Fervergonai, aš įsitikinęs, kad mūsų saugumą rytoj užtikrins kunigaikščio Dringio juokdarys, – Šbarkasas matyt nelabai mėgo prantą, jeigu jau grįžo prie pastarąjį erzinusios kalbos.
– Nenustebčiau… Tačiau geriau jis TO nedarytų, – kranktelėjo prantas, ir Marius kažkodėl atsiminė, kaip prie stalo blizgėjo jo akys…
“Taip, draugais mes tikriausiai nebūsim… Abiejų įspūdžiai panašūs”, patyliukais sumurmėjo sau.
– Jie čia valdovai, – vėl įsiterpė trečiasis, – tad, manau, nereikia, nesistenkit be reikalo triukšmauti. Ir iš viso – jeigu jau juokdarys toks svarbus, būtų gerai rasti bendrą kalbą…
“Išgraušit!”, susiraukė Marius.
– Ką gi, ponai, – vėl sududeno Šbarkasas, jūs tęskite, o mane trumpam šaukia laukas…
Marius skubiai nutipeno koridoriumi ir sustingo šešėlyje. Ne veltui – džerminas duris atlapojo vienu staigiu judesiu ir iššoko į koridorių. Apsidairė. Marius negirdimai prisiplojo prie sienos. Nors baroną “šaukė laukas”, bet jis vis tiek niekur nėjo. Dar minutėlę paklausęs pasiuntinys uždarė duris. Juokdarys prikando lūpą – svetimšaliai irgi ne iš kelmo spirti… Ką jie rezga?

* * *

Marius truktelėjo pavadžius:
– Tprrr… Jūsų kilnybės – atvykome!
Fervergonas vėl apsidairė. Ledakalnis stūksojo visa galybe ir grožiu, jeigu kalno neįprastumą akiai būtų galima pavadinti grožiu. Jie prijojo iš kitos pusės, negu stebėjo eiseną vakar, bet ir iš čia matėsi didelė ola, iš kurios rūko baltas dūmelis, dvokė supuvusiu kiaušiniu. Netoliese stovėjo kelios nemažos iš tvirtų rąstu suręstos trobos, tarytum čia gyventų paprasčiausi kiek turtingesni valstiečiai. Jokios prabangos, kruopščios apdailos ar ypatingos architektūros. Kur tas pajacas juos nuvedė? Šbarkasas irgi abejodamas paklausė:
– Čia?
– Taip, čia. Kaip matote, mūsų žyniai gėriu nepertekę… Ir pakaušiai aliejumi, o ne riebalais blizga, ir tik per šventes.