Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 25

– Nešam… – sumurmėjo.
“Vat taip išdėčiau, iškločiau visą tiesą šitiems niekšams į akis”, mintyse virė, “Ir vis tiek, būčiau privalėjęs juos išgelbėti. Ir kokio galo tas gražuolis nusprogo”, braukdamas prakaitą ir giliai savyje nurijęs pyktį slinko toliau. Vartų švytėjimas artėjo…

Pro olos žiotis plūdo vis daugiau šviesos. Jau nebetoli, net čia pat.
– Sustojam… – pusbalsiu nurodė Fervergonas. Esama šviesa jau leido matyti visai neblogai, tad, atrėmęs Šbarkasą į sieną, prantas mėgino išsiaiškinti, kas nutiko: pirmiausia paieškojo pulso, tada paklausė širdies…
– Prisitrenkė jis, prisitrenkė, – nekantriai nusakė priežastį Marius.
– Ech, gaila, neturiu savo daiktų, – susirūpinusiu žvilgsniu tyrinėdamas barono veidą lyg pats sau ištarė grafas, – Mariau, vandens kur nors arti Ledakalnio yra?
– Yra… Bet ne taip jau arti, – atsakė.
– Reiktų nubėgti. Gal… galėtum? – jis pažvelgė į juokdarį. Marius jau ruošėsi kažką grubiai atkirsti, bet akys susidūrė ir jis sutriko: pasiuntinio žvilgsnis buvo kažkoks… kitoks. Nebe tos šalto metalo ar pykčio kibirkštis svaidančios kilmingojo akys, o paprastos, pačios paprasčiausios susirūpinusio žmogaus akys. Tik ką Mariaus viduje kauptas pyktis staiga išgaravo. Juk prieš jį tiesiog buvo du žmonės: vienas be sąmonės, kitas – norintis jam padėti. Ir jam savaime išsprūdo “taip”, ir kojos pačios nunešė link olos žiočių…

Menės durys atsilapojo. Dringis atsigręžė – kas drįsta be beldimo? Įbėgusi mergina tuo metu jau buvo beveik prie jo. Pro duris įpuolė ir tarnas:
– Valdove, aš sakiau negalima! Aš jai sakiau! Ji neklausė!
Kunigaikštis pažino žynių patarnautojų rūbus ir nustebo, o gal netgi sunerimo. Aldrikis vėl ką nors užuodė? Būtų apmaudu… Įbėgusioji sustojo tiesiai prieš jį ir iš karto paklausė:
– Kur Marius?
Dringis susiraukė – tai buvo įžūlu, net žinant jo požiūrį, kad iki šiol vyravęs perdėtas kreipinių ir kalbų iškilmingumas yra kvailas, senas ir nenaudingas paprotys. Todėl paprastai jam užtekdavo tik “valdovo”, “kunigaikščio”, o čia nebuvo netgi to.
– Kas būsi, mergele, – nusprendęs kol kas susivaldyti, paklausė jis.
– Milda, – atsakė ji, – ir…
– Malonu, – šyptelėjo jis, – na, o aš esu valdovas Dringis. Nuo šiol norėčiau, kad mane taip vadintum, – šypsenos neliko.
Mergina linktelėjo:
– Gerai, valdove Dringi, bet jūsų tarnai buvo labai, labai nepagarbūs. O kadangi Marius išvyko jūsų įsakymu, noriu sužinoti, kur jis. Žinote, juk jis dar ligonis!
– Marius? Išvyko mano įsakymu? A… – staiga kunigaikštis plačiai plačiai nusišypsojo, – taigi Mariaus Milda! – dabar jis pažino teisme matytą merginą, – Kaip aš nesusiprotėjau…
– Ak Mariaus Milda? Priblevyzgojo, ane? Tai visgi kur jis?
– Hmm… nežinau, – Dringis surimtėjo, – gal su reikalais kokiais?
Mergina ryžtingai žengė artyn:
– Jis vėl nuėjo į kalną, taip? Vėl jį ten nusiuntėt, ar ne?
“O Mariaus skonis puikus”, dar spėjo pagalvoti kunigaikštis, atkirsdamas:
– Man rodos, aš neprivalau tau aiškintis!
– Ach neprivalote, – Milda sugniaužė kumščius, – o aš tada viską išklosiu… Aldrikiui! – sušuko ji apsisukdama ir žengdama link durų.
“Velnio merga!”, mintyse nusikeikė net krūptelėjęs Dringis:
– Mergele… Milda! Sustok! Palauk! – mergina pabrėžtinai lėtai atsisuko, tarytum klausdama: “Na?”
– Paklausyk, – kunigaikštis priėjo artyn ir, pažvelgęs tiesiai, vos nenuskendo jos akių žalumoje, bet laiku sugriebė už blakstienos ir tęsė:
– Jeigu tu ką nors pasakysi Aldrikiui bus labai, labai blogai. Ir ne tau, o Mariui. Tau – vėliau. Nedaryk to, jeigu myli – skubėk namo ir lauk, jis ateis. Eik, – linktelėjęs nusisuko.

Grįždamas Marius jau ėjo beveik nesidairydamas – vargu ar galėjo kas būti belikęs. Vis dėlto, į pačią olą įslinko pasieniu. “O juk prieš keletą dienų čia būčiau vengęs lįsti, gi dabar vaikštau tarsi po bet kur”, šyptelėjo mintyse. Jis dar kartą perbraukė per keistas sienas – tarytum būtų išpjautos, tokios lygios, tokios glotnios. Staiga ant vienos iš jų suvirpėjo šešėlis. Sustojo. Įsiklausęs išgirdo tylų murmesį, kūkčiojimą. Atsargiai ir tyliai tarsi lūšis, sėlinanti prie grobio, jis paėjo į priekį. Tikėjosi išvysti daug ką – tik ne tai: Aldrikis, vyriausiasis Drūkšių saugotojas, klūpėjo vartuose nuleidęs galvą, abiem rankomis remdamasis į lazdą. Juokdarys sustingo: kas gi čia? Kokia nors apeiga? Susikaupęs tarp nerišlaus marmaliavimo ėmė išskirti žodžius: “taip geriau… taip tikrai geriau… priimk… jie norėjo atimti viską… aš užmokėsiu… dabar supras, visi supras”. Staiga senio kūnas sutrūkčiojo, jis paleido lazdą ir ėmė gaudyti orą, mostaguodamas rankomis. Marius nieko nelaukęs prišoko:
– Garbusis Aldriki, kas jums? – sugriebęs žynį už pažastų rūpestingai paklausė.
Jau begęstančios saugotojo akys staiga atsigavo ir sublizgo, o veidą iškreipė piktas vypsnis:
– A… Juokdarys! Ir vėl tu čia…
– Kas? Kas jums atsitiko? – Marius papurtė Aldrikį, mėgindamas jį atremti į vartų atsparą.
– Man? Nieko… aš tik… O ką tu čia veiki?
– Aš… pastebėjau, kad Jūs neišėjote iš buveinės, nutariau pasižiūrėti, ar kas blogo neatsitiko… – staigiai sumetė jis.
– Meluoji… Vykdai nusmurgusio kunigaikštuko norą išgelbėti ijūnų šliužus… Mačiau, mačiau kaip jis buvo nepatenkintas ir užriesta nosimi… Snarglius, o dar valdyti nori… Aukštija niekad niekam nesiklaupė – nesiklaups ir dabar, nesitikėkit, mažvaikiai! Kche kche, – senis vėl užsikosėjo.
– Kas Jums? – dar kartą paklausė Marius.