Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 24

Marius smalsiai dairėsi – dabar jis turėjo gerokai daugiau ir ramesnio laiko, nei anąsyk. Olos skliautai, sienos buvo aukštos, lygios, tarytum išrėžtos kokiu nors aštriu daiktu ir labai priminė urvą, kuriame jis susitiko su ketvirtuoju Drūkšių saugotoju, apie kurį taip niekas nieko nesužinojo. Deglų šviesa atsispindėjo nuo sienų, sklisdama lygiai ir apšviesdama beveik visą erdvę, kuri atrodė keistai ir kiek slegiančiai vienalytė. Žvilgsnis tarytum slydo plokštumomis, nerasdamas už ko užsikabinti. “Būtent… Ledakalnis…”, susiprato Marius, nors, skirtingai nuo ledo, sienos nebuvo šaltos. Net ir aukojamieji, užmiršę viską, dairėsi.
Netrukus eisena pasiekė keistus vartus: dvi milžiniškas, apledėjusias apvalias atsparas. Tačiau tai vėl nebuvo ledas – tik nežinomų meistrų rankų išraižyti žiemos ledo gėlių pavidalai. Aldrikis valdingai pakėlė ranką:
– Stokit.
Šį sykį žynys kalbėjo tyliai, bet girdėjosi puikiai.
Neštuvus dar kartą nuleido ant žemės.
– Pasitraukit.
Palyda tylomis žengė kelis žingsnius atatupsta. Aldrikis atsiklaupė, iškėlė rankas. Girdėjosi kiekvienas žodis:
– O Dievai, saugantys mūsų kraštą nuo šalčio ir bado, priimkite šią auką ir atleiskite mums mūsų kaltes, kylančias iš žmogiško nesupratimo, kvailumo ir išdidumo. Lai amžiams švies Ledakalnis, lai amžiams jį valdys išmintingieji Drūkšiai!
Vartai suspindo žydra šviesa.
– Ant kelių, – paliepė žynys. Visi pakluso be prieštaravimų, išskyrus prie kuolų pririštus pasiuntinius. Grindų plokštė, ant kurių buvo pastatyti aukų neštuvai pakilo per sieksnį į orą ir labai lėtai nusklendė gilyn į olą.
– Gelbėkit… – visiškai patyliukais suvaitojo Šbarkasas.
Tuo metu Aldrikis mostelėjo kaire ranka ir deglai, nešti kairiojoje pusėje, užgeso; mostelėjo dešine – užgeso ir dešinėje. Marius krūptelėjo – vis dėlto, senis turėjo ir tikros galios…
– Visi greitai eikit tiesiai atgal ir nenukrypkite nė per žingsnį, – paliepė žynys, – nes bet kuris, pasilikęs čia, tuoj išprotės…
Daugiau Marius nebegirdėjo nes, vos užgesinus deglus, jis tyliai nubėgo paskui aukojamuosius ir stryktelėjo ant juos vežančios plokštės. Ji sklendė lėtai, bet žydras stebuklingosios buveinės vartų švytėjimas, kuria spindėdavo kalnas, priimdamas auką, vis tolo. Lengvoji sumanymo dalis pavyko, kaip bus su kita? Fervergonas neramiai sujudėjo, pajutęs, kad kažkas keliauja su jais:
– Daug neaiškinsiu, – šnibždėdamas Marius peiliu perkirto pranto pančius, – bet kunigaikščiui visai nereikia jūsų aukos, todėl įsakyta išgelbėti. Tačiau aukos reikia tautai, todėl, tpfu, – išspjovė virvės galiuką, – prašau būti tyliai tyliai, o aš kitkuo pasirūpinsiu.
Fervergonas linktelėjo. Šbarkasas džiaugsmingai suspurdėjo, bet Marius tyčia nekreipė į jį dėmesio ir narpliojo pranto virves.
– Ačiū, – išlaisvindamas ranką ištarė Fervergonas, – savo bičiuliui aš pats padėsiu.
– Abu, – atsakė Marius, – taip bus greičiau ir saugiau. Bet plokštė pasirodė nesanti visiškai stabilus pagrindas – ji lingavo tarsi valtis, o Šbarkasas neramiai muistėsi, judėjo, žodžiu, trukdė tiek, kad galiausiai grafas neiškentė:
– Barone, bent sekundėlę pabūkite ramiai! Jūsų nebepaaukos, galite nusiraminti… Gal net garderobą susigrąžinsite.
Ant žemės nukrito paskutinis virvagalis, o plokštė vis dar plaukė jau beveik per akliną tamsą, kurios kažkuriame tolimame gale vos vos spindėjo žiburėlis.
“Baisoka…”, pats prisipažino sau Marius.
– Dabar paklausykite, – vėl sušnypštė, – mes kažkada pakibsime virš balos. Tada plokštė pasitrauks ir nukrisime į vandenį. Nieko, atsiminkite, nieko nelaukdami plaukite ir lipkite į krantą. Į čiuptuvus nekreipkite dėmesio. Turite būti greitesni.
– O kam mums laukti, kol pakibsime? Galime nušokti ir dabar, – pasiūlė Fervergonas.
– Ar jūs įsivaizduojate, koks čia aukštis? Aš – ne. O kojos susilaužyti ar sprando nusisukti – nenoriu. Tad gal palaukime vandens, – paprieštaravo gelbėtojas.
– Kiek suprantu, tas vanduo jums sukelia ne maloniausius prisiminimus, ar ne? – įžvalgiai pastebėjo prantas, – gal ugnies turite?
– Pavojinga… – pradėjo Marius.
– Laukti, – nukirto Fervergonas, – tai turit?
Marius skubiai susirado skiltuvą. Pasiuntinio šaltakraujiškumas ir susitvardymas negalėjo nekelti pagarbos. Suspindo liepsnelė – vyrai įsistebeilijo į tamsą, grindys, atrodytų, buvo netoli, gal per žmogaus ūgį.
– Reikia pakibti ant rankų ir nušokti, – pasiūlė kiek atsigavęs Šbarkasas ir tuoj pat puolė vykdyti sumanymą. Marius ir Fervergonas vienu metu sušuko “ne!”, bet prieštaravimas buvo pavėluotas – trumpas barono kūnas, nesiekdamas žemės, pakibo ant krašto, plokštė pasviro ir visa draugija, nespėjusi net nusikeikti, skaudžiai drėbėsi vienas ant kito.
– Barone, jūs idiotas! – sustenėjo Fervergonas, pamėgindamas stotis.
Marius sunkiai atsisėdo, murmėdamas:
– Taip…
Visi seni skausmai grįžo viena stipria srove, ir dabar jis sukando dantis, kad nesuvaitotų.
– Barone, – patylom dar kartą pašaukė prantas, neišgirdęs nei įprasto inkštimo, nei kitokio atsiliepimo. Tada apčiuopom surado šalia gulintį kūną ir papurtė.
– Ugnies, – pareikalavo.
– Skiltuvas kažkur nuriedėjo… – sumurmėjo juokdarys, apgraibomis čiupinėdamas grindis.
– Velnias… – keiktelėjo pasiuntinys, – Šbarkasai, – ištarė truputį garsiau, – gana komedijų, kelkitės!
“Ir taip palikti juos čia, palikti”, – niūriai pagalvojo Marius, inkšdamas mintyse, – “lai dvęsia su visomis savo klastomis…”
– Imkite baroną ir eime iš čia, – nurodė Fervergonas.
Jis nieko neatsakė.
– Mariau? – svetimšalio tariamas “Mariau” nuskambėjo tarsi kažkoks bjaurus kniaukimas: “Maryjaau” ir jis galutinai juokdarį suerzino.
– Imkite? –jis žvilgsniu tamsoje ieškojo pranto, – o kodėl turėčiau imti? Jūsų sėbras, pats ir rūpinkitės, – grubiai atkirto.
– Aš ir rūpinuosi, padėsit?
– Žinau, kaip jūs rūpinatės… Nuotakomis jau pasirūpinot. Ir net nenujaučiat, kodėl jūsų kailius gelbsčiu…
Fervergonas arba buvo per daug sunerimęs, arba apsimetė neišgirdęs, nes nieko neatsakė. Marius suurzgė ir, sunkiai atsikėlęs, kitą barono ranką persimetė sau per petį.