Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 23
– Šalin nagus, – piktai vyptelėjo ji, traukdamasi atatupsta, – kodėl tau neleidžia ramiai sirgti?
– Aš juk jau beveik sveikas – matai, vaikštau, kalbuosi, ir…! – valiūkiškai nusišypsojo.
– Neblevyzgok! Žiniuonė sakė, kad tau reikia dar gulėti. Kad žaizda gali atsiverti, jeigu nepalauksi, kol ji tvirtai sukibs. Kad tau gali sukti galva, kad gali vėl bet kada apalpti!
– Ta žiniuonė apie žaizdas žino tiek, kiek kiaulė apie debesis, – suniekino ją Marius, – kelti tiek triukšmo dėl paprasto gilesnio nusibrozdinimo! Va, pažiūrėk, – jis ėmė pešti marškinius iš kelnių.
– Baik čia! – cyptelėjo ji, – prisižiūrėjau jau pakankamai.
– Mildule, – pasinaudojęs akimirka, jis pagriebė ją į glėbį, – būk gerutė, paklausyk: aš tik sudalyvausiu aukojime ir sugrįšiu. Supranti – tik. Tu visą laiką galėsi mane matyti, na, išskyrus tas akimirkas, kai eisena bus oloje. Pavakary susitiksim ir pamatysi, kad nieko blogo neįvyko, o aš niekur neįsivėliau, – jis plačiai nusišypsojo.
– Gerai, – tarsi nuolankiai sutiko ji, bet tuoj pat čiupo jį už pečių, įrėmė kaktą į kaktą ir pašaipiai bei piktokai šnibžtelėjo:
– Žinok, jeigu tu vėl kur nors įkiši savo kvailą galvą, daugiau nebesišnekėsiu nei su šita, nei su kitomis! Supratai?
Marius prunkštelėjo ir ją stipriai pabučiavo. “Supratau, tik kas iš to…”, prarijo mintį.
* * *
O, kaip tąsyk ūžė minia! Turbūt nei viena Drūkšių auka, nebent pačios pirmosios, matė tokias marias žmonių, suplūdusių išlydėti. Tik jeigu anksčiau moterys nešdavo gėles, o vyrai pasipuošdavo švariais marškiniais, tai šįsyk kiekvienas rankoje turėjo ką nors skleidžiančio nemalonų kvapą. Apsukrūs vaikigaliai net įsigudrino už varioką nešti norintiems sudžiūvusio arklių mėšlo gurvuolius, labai tinkamus svaidymui.
– Tpfu, laukiniai! Šlykštynės! – klykavo Šbarkasas, spjaudydamasis ir sukiodamas galvą, stengdamasis išvengti lekiančių supuvusių obuolių, kiaušinių ir dar visokios bjaurasties. Šįsyk aukojamuosius lydėjo ginkluota apsauga, iečių kotais negailestingai vaikydama per daug arti lendančius įsiaudrinusius žioplius, kraštutiniais atvejais nevengdama atsukti ir antgalius. Fervergonas visą laiką stovėjo išdidžiai užrietęs aukštyn barzdą, o jo pašaipi šypsenėlė kėlė dar didesnį minios įsiūtį. Žyniai nedavė jiems gerti kvaišalo, duodamo kitoms aukoms – matyt norėdami, kad pasiuntiniai patirtų krašto gyventojų rūstį, o šie – pasilinksmintų.
– Mirtis niekšingiems svetimšaliams! – vis kas nors šūktelėdavo, ir minia pasigaudavo žodžius, paversdama juos dar grėsmingesniu ūžesiu.
Dringis su palyda stebėjo viską nuo pakylos. Valdovo veide nesimatė nė lašo iškilmingumo, atrodė, jis net nejautė poreikio slėpti šlykštėjimosi tuo, kas vyksta. Galiausiai kunigaikštis neiškentė:
– Gudriau! – šūktelėjo.
– Aš čia, – šimtininkas tuoj pat klusniai atsirado.
– Paimk vyrų, atitverk minią nuo kalno, užteks jiems žaidimų ir taip. Nepraleisti nieko. Supratai – nieko!
“Oi visa tai gerai nesibaigs”, mintyse liūdnai nusišypsojo krašto valdovas. Teismas neišsklaidė jo abejonių – nors visa, ką porino Marius buvo aiškiai pasiuntinių nenaudai, bet jis kažką ir nutylėjo. Tačiau tiek Aldrikis, tiek įsiutę gyventojai norėjo vieno – bausmės, aukos, keršto – kas galvos apie teisingumą? Ir jis, nors būdamas kunigaikščiu, nedrįso prieštarauti ištroškusiems kraujo, nors galėjo priminti, kad šįsyk Dievų rūstis buvo švelnesnė nei Juodpelynyje… Bet moterys vis tiek dar ilgai verks sudegusių, užgriuvusių, uždususių… Ir slibinas elgėsi tikrai labai keistai. “Na ir laikai – net Dievai kažkokie bejėgiai ėmė rodytis… Ir sudie sąjungoms, tegyvuoja karas tiek su Sijuru, tiek su Ijūnija… Vyriausiasis Drūkšių saugotojas mus pakels į žūtbūtinę kovą. Na ir kas, kad nebus pergalės – bet bus garbė ir daug daug kraujo. Dievai ir jų tarnai mėgsta kraują, labai mėgsta kraują…” Dabar išdidi aukštikų tauta noriai sau kasis kapą, o jis turės tam vadovauti, nes kito kelio nėra. Ką gi, ir duobkasius gerbdavo. Bet prieš tai – dar viena staigmena… Paskutinis pabandymas.
Eisena tolo.
– Mariau, – pamojo kunigaikštis.
– Taip, valdove? – sukluso juokdarys.
Dringis rūsčiai dėbtelėjo į vaikystės draugą: “Kodėl TADA nepasisakei, kodėl, velniai rautų? Būtume tiek velniavos išvengę…”
– Prižiūrėk visą eigą. Tu ten dabar išmanai vietas. Atsilaikysi, jėgų užteks?
– Taip, valdove, – Marius niūriai linktelėjo.
* * *
Neštuvus nuleido ant žemės. Pribėgusios žynių patarnautojos baltomis skepetaitėmis ir vandeniu prausė ištepliotus aukojamuosius, netgi suglostė jų plaukus – juk negražu būtų Dievams pasiųsti dvokiančias aukas…
– Fervergonai… – suinkštė Šbarkasas.
Prantas išdidžiai tylėjo, visą laiką nekeisdamas pašaipios veido išraiškos.
– Fervergonai, grafe, gal pasikalbėkite su juokdariu, jūs geriau mokate jų dialektą.
Prantas iš aukšto pažvelgė į nelaimės bendrą. Jis atrodė apgailėtinai – ne dėl to, kad buvo šlapias, aptaškytais rūbais, o dėl to, kad jo žvilgsnis bėgiojo it paklaikęs ir drebėjo rankos. “Šlykštu”, – nusprendė Fervergonas ir nusisuko.
– Į stebuklingąją buveinę eis tik aš ir nešėjai, – paskelbė Aldrikis.
Marius ramiai pažvelgė į žynį:
– Kunigaikštis man įsakė viską stebėti iki pabaigos.
– Kunigaikštis neįsakinėja Drūkšių saugotojams, – priminė Aldrikis.
– Aš ir ne Drūkšių saugotojas, – atkirto juokdarys, – bet man įsakyta pasilikti ir stebėti.
– Nori vėl užrūstinti Dievus? – grėsmingai susiraukė žynys.
– Noriu vykdyti kunigaikščio įsakymą.
Aldrikis žinojo – juokdario neperkalbės, tad nusisuko, nusprendęs nekreipti dėmesio.
– Pakelt! – nurodė.
Neštuvai vėl pakilo. Šbarkasas patyliukais kažką murmėjo – galbūt meldėsi, gal keikėsi. Palyda uždegė deglus ir visi žengė gilyn į olą…
