Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 21

“Jis sujudėjo… Jis… Užsimerkė!”, gąsliai šūktelėjo kažkas iš būrio ir keletas baltmarškinių iš karto puolė vedžioti ore ženklą, ginantį nuo piktųjų dvasių. Aldrikis prarijo paskutinius žodžius ir vėl įsistebeilijo į juokdario kūną. Milda, baimingai apsidairiusi ir virpėdama it epušės lapas, prigludo prie nukritusiojo krūtinės. “Tuk… tuk… tuk”, sudunksėjo jos ausyse. Išvydęs, kad merginos veidą tarsi užlieja saulės spinduliai, kad lūpų kampučiai kyla aukštyn it pumpuro lapeliai, Aldrikis sukando dantis…
– Mariau, – sušnabdžėjo Milda, – Mariau, paršeli mano… ar girdi? – ji, sugriebusi į delnus jo veidą, pasilenkė arti arti, tarsi bučiniui. Juokdarys atsimerkė, akimirką jo akyse dūlavo tik sumaištis, bet netrukus ją pakeitė nuostaba, džiaugsmas, šiluma.
– Mildule… – nusišypsojo jis ir vėl ištęžo.

IV.

Pavakario šviesa skverbėsi pro aukštai esančius langelius, iškirstus storuose rąstuose ir krito ant septynių šventuoju saulės ratu sustatytų lovų, tvarkingai užklotų lininėmis lovatiesėmis. Kambaryje tvyrojo malonus medinio būsto ir kažkokių žolių kvapas, tačiau jame esantys žmonės nelabai galėjo suprasti jo kilmę, mat žolės kvapo tyrinėjimas nebuvo jų pagrindinis pomėgis. Panašu, ir miegoti jie nesirengė.
– Kaip manote, mus tikrai paaukos? – Šbarkasas neramiai dairėsi, tarytum neišsirinkdamas lovos.
– Net neabejokite, – Fervergonas klestelėjo ir susiraukė, pajutęs, kad ten, kur nusileido jo sėdynė – pakankamai kieta.
– Bet… Jie neturi…
– Teisės? – prantas šyptelėjo, atsiremdamas į atlošą, – jūs tai, barone, kartojote ne vieną sykį. Pirmą kartą prieš teismą, po to teisme – dabar net nesuskaičiuočiau…
– Bet jie tikrai neturi! – atkakliai patvirtino Šbarkasas.
– Pritariu, teisės jie neturi, – nuolankiai sutiko Fervergonas, – visgi neblogos lovos, išsimiegosim tikrai gerai…
– Ir mūsų vyriausyb… – tęsė džerminas.
– Mūsų vyriausybė tyliai patylės, nes jos piliečiams reikia Aukštijos uostų. Mano mielas bičiuli Šbarkasai, nebepamatysite savo pilies, tai – pabaiga, – tarsi patvirtindamas žodžius, prantas pastukseno į lentas.
– Jūs taip kalbate…
– O kaip man kalbėti? Nerimauti, graužtis? Na jau ne, prantas, po velnių, niekada taip nesielgs. Ech, na kodėl mūsų nepaaukoja kartu su tomis gražuolėmis… Kaip manote, barone, juokdarys, tikriausiai, prasisuko tokia proga, nes jeigu jau nusprendė auka būti…
– Tpfu, Fervergonai, tpfu! – sušuko Šbarkasas, – liaukitės blevyzgojęs. Kalba eina apie jūsų ir mano išlikimą. Aš tikrai manau, kad Džerminija rytoj pat pareikš diplomatinį protestą ir imsis labai griežtų priemonių. Pamatysite, džermai – tai ne prantai. Pamatysite!
– Galbūt, mano mielas barone, galbūt. O dabar, manau, pamiegokime ar pailsėkime. Rytoj mus turbūt irgi palydės su minia. Padainuos tas dainas, kurios, kaip ten vadinasi, a… sutartinės, labai įdomu ir malonu ausiai. Manau bus gražu ir linksma. Ech, – nusižiovavo grafas, – kažkodėl man šita istorija ima atrodyti juokinga. Net negalvojau, kad per diplomatinę karjerą teks būti paaukotam drakonui… Bus ką vaikams papasakoti… – Fervergonas staiga susimąstė, patylėjo, bet pratęsė:
– Jeigu surasiu juos… Ech, jaunystė…
– Nekenčiu tų grubių marškinių! – suinkštė Šbarkasas, nebekreipdamas dėmesio į grafo priminimus ir mėgindamas įsitaisyti lovoje.
– Nesijaudinkite, nebeilgai, – paskubėjo paguosti nelaimės bendras.
– Grafe Fervergonai, gal malonėsite užsičiaupsit ir eiti po velnių? – nebeišlaikė džerminas.
– Gerai gerai, tik ramiai, nes aukštikai dar liks be aukos, jeigu jaudinsitės. O kad nusiramintumėte – kai ką pasakysiu. Klausot?
Šbarkasas tik suurzgė.
– Taigi, mano mielas barone, juokdarys, kaip žinote, buvo pralindęs į kalną. Ir liko gyvas. Tiesa, atrodė jis šiek tiek ne iki galo gyvas, bet visgi – gyvas. Todėl dar per anksti, tikrai per anksti jaudintis. Labos nakties, – užbaigė, užsitraukdamas užtiesalą ant galvos.

* * *

Marius atsimerkė ir sujudėjo. Šoną bjauriai nudiegė ir veidas, prikandus lūpą, persikreipė. “Jau šešios dienos – metas pasveikti. Nors gerai dar man baigėsi… Labai gerai…”, pagalvojo, atsargiai pajudindamas vieną, po to kitą ranką. Tada, po ketvirtojo atsisveikinimo, kai šviesa užliejo akis, jis pajuto skrendąs į dangų, o vėliau… Vėliau turbūt tik stebuklas jį išgelbėjo nuo visiško išskridimo į ten pat. Dabar gi vis dar skaudėjo, atrodė, visą bjauraus ritimosi nuo šlaito sudaužytą kūną, nors žiniuonė sakė, kad nieko labai rimto nesusižalojo, išskyrus tą bjauroką žaizdą pašonėje…
– Pabudai, – atsisuko Milda.
– Aha… Oi, – sumurmėjo, pamėginęs pasirąžyti.
– Ramiau, ramiau, paukštužėli, – ji pasilenkė, – sparniukai dar nesugijo.
Marius šyptelėjo:
– Bet beveik…
– Beveik, – Milda šlapia skepetaite nušluostė jo kaktą, – nesiskaito…
– O kaip skaitosi? – atsiduso jis.
– Ogi taip, – ji pasilenkė tiek arti, kad neklusnūs plaukai užkrito jam ant veido, laumiškai žalsvos akys ir vos pravertos lūpos atsirado visai čia pat.
– Ligoniams jaudintis negalima… – vyptelėjo jis, mėgindamas nusukti galvą į šoną.
– Bet tu jau beveik pagijęs, pats taip sakei, – sukuždėjo ji, neatsitraukdama.
– Beveik – nesiskaito, – priminė jis.