Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 19

– A, užmiršau. Ilga pasaka? Na tai porink, porink, laiko turiu. Jeigu ne meilė tave čia ant savo sparnų atnešė, turėtų būti kažkas įdomaus. Gal lobių ieškojai?
– Ne, ne lobių.
– Hmm… Esi tikra gyva mįslė… – burtininkas viena ranka parėmė pasmakrę, kita barbendamas į krėslo atkaltę, – na bet aš čia kažkaip neleidžiu svečiui papasakoti bespėliodamas, taigi laukiu, rėžk…
– Ką gi… Mano atėjimo čia paslaptis didelė, bet, supaprastinus, galima sakyti, kad čia patekau iš kvailumo, – prisipažino.
– O! Iš kvailumo! – pasigavo žodį kerėtojas, – taip, kvailumas yra viena iš tų nuostabių dorybių, kuri padeda mūsų rūšiai išlikti… Kvaili individai su savo genofondu yra, taip sakant, eliminuojami iš evoliucijos rezervo… Taip.
– Kaip? – keistų žodžių nebesuprato Marius.
– Na taip, tiesiog eliminuojami, a, tiesa, tu nesuprasi čia nė velnio… Žodžiu, nekreipk dėmesio, – šeimininkas numojo ranka, – aš dažnai mąstau balsu, žalingas įprotis, che che… – sukikeno, – taigi, kas paskatino tavo kvailumą realizuotis?
“Real…? Tpfu, kas per žodžiai…”, bet Marius nusprendė nekreipti dėmesio:
– Ėjau gelbėti Aukštijos nuo Juodpelynio likimo. Maniau, kad merginos – slibino maistas. Net nesitikėjau, kad kalne gali sėdėti visokie keisti burtininkai, kurie jas nežinia kam naudoja kažkokiuose permatomuose induose…
– Na, merginos yra slibinų maistas… tam tikra prasme, – atsiliepė burtininkas į jo samprotavimus, – bet aš vis tiek kažko nesuprantu: gelbėjai Aukštiją neduodamas aukos? Juk aukos negavę Dievai užsirūstina, tad kaip galvojai išgelbėti? – nustebo jis.
Marius paaiškino:
– Būtent to aš mėginau išvengti. Buvo sąmokslas. Buvo susimokyta išniekinti nuotakas ir taip supykdyti slibiną… Norėjau užbėgti už akių.
– Cho cho cho, manei, esąs tinkamesnė auka nei išniekinta nuotaka? – nusikvatojo šeimininkas. Marius gūžtelėjo:
– Anaiptol. Manęs čia būti neturėjo, turėjo atvykti švari nuotaka. Tiesiog nepasisekė visko atlikti iki galo…
– Įdomu įdomu… – sududeno gal burtininkas, – ir kas susimokė prie mus?
– Žiemos nebuvimas kliūva daug kam, – aptakiai atsakė juokdarys. Šeimininkas tikriausiai suprato, kad svečias kol kas nelinkęs pasakoti smulkmenų, todėl tik linktelėjo ir pasuko pokalbį kita linkme:
– Taip, iš kur išdygai man dabar beveik aišku. Na, bet sakyk, kaip tau atrodo, kas esu aš?
Marius su pastebima, bet neįžeidžiančia pašaipa jį nužvelgė.
– Kol kas man jūs panašus į burtininką, bet… keistą burtininką.
Šeimininkas nustebęs atsilošė:
– Čia dabar… O kodėl keistą?
– Na, tikras turbūt būtų seniai mane pavertęs pele, varle ar apsiuva ir privertęs laukti gražuolės…
– O gražuolė kam? – dar labiau nustebo kerėtojas.
– Che, – Marius vyptelėjo, – žmonės sako, kad gražuolių pabučiavimai nuima net pačius stipriausius kerus.
– Ėėė… – šyptelėjo ir burtininkas, – jau juokauji, vadinas. Na, na…
– Nejuokauju, taip sako.
– Hmm… Tai gal tada tave tikrai paversti pele ar varle? Patikrintume hipotezę kaip bučinys sklaido kerus. Sužadėtinę turi?
“Oi”, Marius nejučiomis krūptelėjo, “gal visgi vertėtų prikąsti liežuvį?”
– Turėjau… – liūdnai nutęsė.
– A… Tai visgi ją paaukojo! – pašoko kerėtojas, – oi neapmausi, manęs, vyruti, vaduoti atėjai! – džiaugsmingai pareiškė.
– Na po velnių, – neiškentė juokdarys, – kelintą kartą galiu sakyti, kad nieko vaduoti aš čia nėjau? Nejaugi aš panašus į įsimylėjusį jaunikaitį, verkusį penkias dienas, o po to išėjusį svarbesnės mylimosios pusės, dar likusios nesuėstos, gelbėti?
– Hmmm… – šeimininkas vėl susimąstė, – na ne, visgi nepanašus. Kalbi rišliai, mintys ne padrikos, depresijos požymių irgi nesimato. Gal ir nemeluoji. Taigi, dėl ko aš dar keistas? Kad nesisvaidau žaibais, nemurmu keistų žodžių ir akys nedega?
– Žodžius murmate, o dėl žaibų… gal ir dėl to, – sutiko Marius.
– Tiesa sakant, tokį įspūdį galima nesunkiai atitaisyti, – šeimininkas susiraukė, valdingai pakeldamas ranką ir sušnypšdamas:
– Žžžžžžžžžžžžžžaibe žžžžžžžžaibe…
– Nebūtina…, – skubiai patikino juokdarys, – prisimenu skrydį į orą, stebuklais tikiu.
– Cho cho, – nuleidęs ranką kerėtojas vėl nusikvatojo, – o tu visgi velniškai drąsus – nutraukti burtininką tariant užkeikimą!
Marius šyptelėjo:
– Neturiu ko prarasti…
– Neturi? Oho! O galva ant pečių? – nustebo šeimininkas.
– Nemanau, kad ji būtų kam nors reikalinga, išskyrus mane patį.
– Va, bet priklausymas tau pačiam, juk yra pakankamas pagrindas ją saugoti? Kaip čia taip?
– Aš nemanau, kad mano galva yra tai, apie ką mes kalbame… – Marius truputį suirzo, “Kiek galima kalbėti apie nieką?”.
– Cho cho cho! – vėl nusikvatojo burtininkas, – juokdarys juokauti nenusiteikęs. Tebūnie. Taigi… Mes aiškinomės… Aiškinomės, kas esu aš? Gal dar kartą spėsi?
– Na gerai. Iš to, ką mačiau, galiu pavadinti “tas, kuriam paklūsta slibinai”.
– O! Čia jau mintis… – jis pritariamai linktelėjo, – nors vėlgi – ir tau jis pakluso, – priminė, – vadinasi, mano unikalumui tai nusakyti tinka tik iš dalies. Taip… Nors, pagaliau, tai nėra labai svarbu, – kerėtojas vėl susimąstė, bet neilgam:
– Gerai, Mariau. Juokdary Mariau. Aš iš tiesų esu tas, kuriam paklūsta slibinai, tas, kuriam paklūsta Aukštija, tas, kurio rankose ir jos kunigaikštis, ir jos gyventojai, ir netgi kiekvienas daiktas, taip pat ir tavo galva, – gal nuo skambių žodžių burtininkas ėmė tiesiog matomai augti, jo akys sublizgėjo šaltais atspindžiais:
– Aš – ketvirtasis Drūkšių globėjas. Kalno dvasia. Slibino rūstis. Žynių žynys. Viešpats! Ir tu drįsai prieš mane pakelti ranką, tu drįsai išniekinti aukojimo apeigas, tu drįsti kaltinti žynius sąmokslu! Kaip manai, kas tavęs laukia? – baigė jis beveik žaibuodamas akimis ir griausmingu balsu, išaugęs kokius keturis kartus.
– Man nesvarbu, kas manęs laukia, – šaltai metė Marius, išsigandęs kiek mažiau, nei pašnekovas tikėjosi, – man tik įdomu, – jis irgi pakėlė balsą, – kodėl Aukštijos globėjui reikėjo deginti niekuo nekaltų žmonių pirkias? Gąsdinti slibinais? Kankinti mergaites su tomis juodomis šlykštynėmis?