Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 16

– Tačiau vytis pasiuntinių, – tęsė Dringis, – tuojau pat pasiųsk Begailį. Lai skubiai ima keletą vyrų, išsiaiškinkite, kur nujojo pasiuntiniai ir visu greičiu paskui juos. Pasieniui duokite parengties ženklą ugnimi. Jei pasivysit – neklausykite jokių atsikalbinėjimų, jokių neliečiamybių. Suimti, pristatyti čia, gyvus. Supratai – GYVUS!
– Taip, valdove! – Gudrius kaukštelėjo kulnimis.
– Garbusis Aldriki, – kunigaikštis kreipėsi į žynį, – galite toliau ramiai tęsti savo pareigas, aš užtikrinu, kad pasiuntiniai bus sulaikyti ir pristatyti teisingam mūsų teismui.
Kiek suglumęs, bet nesutrikęs senis saldžiai nusišypsojo ir nusilenkė:
– Ačiū, valdove. Visada tikėjau tavo teisingumu ir protu.
– Gudriau, jeigu tik pasirodo slibinai – pranešate man. Nors… ne, aš irgi tuojau pat einu ant sienos. Viskas, – Dringis apsidairė: ar visi suprato? Aldrikis patenkintas šypsojosi, Gudrius vis dar stovėjo sustingęs, kaip pridera kariui, negavusiam įsakymo iki galo, tik Milda abejingai tylėjo, atsišliejusi į krėslą. Kunigaikštis garsiai riktelėjo:
– Vykdyt!
Šimtininkas it viesulas išlėkė pro duris, Aldrikis linktelėjo ir, mintyse švęsdamas pergalę, irgi pamažėle išėjo. Dringis pasilenkė prie moters:
– Milda, neliūdėk. Su Mariumi gal bus viskas gerai. Sek garbųjį Aldrikį, tęsk tarnystę ir nesirūpink. Jis neprapuls. Stokis, – ištiesė ranką.
Ji liūdnai pažvelgė į kunigaikštį, tada tylomis linktelėjo ir sugriebė Dringio delną suglebusia ranka.
Kunigaikštis, pagaliau išvaikęs visus svečius, sugrįžo prie lango ir akimirkai sustingo, vėl žvelgdamas ir mintydamas: “neįvertinau Mariaus, oi neįvertinau. Ech, saviveiklininkas nelaimingas…”

Piktasis burtininkas visą laiką kikeno, kirbėjo ir džiūgavo. Net kiekvienas krūmas, pavirstantis žarijų krūvele, jam sukeldavo naują džiaugsmo protrūkį ir neaiškius šūksnius. Veidrodžio gelmėse išniro… Marius net akis panoro patrinti – kunigaikščio Dringio pilis! Netrukus jis suprato, kad peraugęs driežas siautėja vakarinėje miesto dalyje. Nugalėjęs baimę ir tylomis dar arčiau prislinkęs juokdarys pastebėjo, kad dešine ranka burtininkas laiko kažkokią stebuklingą lazdelę su raudona viršūnėle… Dabar slibinas lėkė virš siauros gatvelės, beveik kliudydamas kaminus… Ir štai skraidantis driežas pasiekė namus, kur gyvendavo žynių patarnautojos. “Milda…”, staiga negera nuojauta suspaudė Mariaus širdį ir jis sugniaužė kumščius. Galvojimui laiko nebeliko, baimei – taip pat, tarsi lūšis jis dryktelėjo ant piktojo kerėtojo. Šis, nesitikėjęs užpuolimo, nespėjo net cyptelti, kaip atsidūrė greta savo krėslo ant žemės ir išvydo krauju užpiltas nenusiteikusio juokauti juokdario akis.
– Pasismaginai, gyvate juodoji, – būgnuodamas kerėtoją kumščiais staugė jis, – manai, kad jeigu neduoda mergos, tai galima visus svilinti? Aš tau priminsiu, iš kur ataugos dyksta…
Marius žinojo, kad kerėjimui svarbiausia – rankos, todėl jis pirmiausia keliais užspaudė burtininko alkūnes ir vožė kumščiu į galvą. Bet niekšo būta gajaus – jau kitą akimirką jis blykstelėjo akimis ir nematoma jėga čiupo juokdarį už kupros, sviesdama aukštyn, iki pat palubės. Išsilaisvinęs kerėtojas bemat pašoko ant kojų, tačiau tuo metu Marius krisdamas skaudžiai drėbėsi į stebuklingąją lentą, sudrebindamas tiltelį. Burtininkas susverdėjo, sumostagavo rankos, bet pusiausvyros neatgavo ir nugarmėjo kažkur žemyn, į tamsą…

Nuo kalvelės bent šiek tiek geriau matėsi tolumoje degantis miestas ir žioruojantis Ledakalnis. Pasiuntinių žirgai neramiai gręžiojo galvas, prunkštė, baidėsi, mindžikavo, bet Fervergonas vis tiek pavadžius laikė viena ranka, nenuleisdamas žiūrono.
– Kas ten, kas ten dedasi? – nerimo Šbarkasas.
– Kažkas vyksta… – puse lūpų atsakė grafas, – labai daug dūmų, miestas dega… O švenčiausiasis Gergai!
– Kas?
– Slibinas… Velniai rautų, Šbarkasai, tikras slibinas virš miesto! O dydis… Dydis!
– Valėzi! – baronas net atsistojo balne, mėgindamas plika akimi ką nors įžvelgti dūmų debesyse, – juokaujate?
– Kad tave šeškas su tokiais juokais… – Fervergonas nuleido žiūroną ir pažvelgė į bendrakeleivį:
– Man intuicija siūlo kuo toliau nuo čia dingti… Patariu prisidėti.
– Pala, pala, grafe, o mūsų daiktai kaip?
– Velniop daiktus!
– Grafe, bet mano garderobas! Aš jam tūkstančius išleidau!
Fervergonas vyptelėjo, pasitaisė sėdėseną balne, prisimerkė ir tyliai prabilo:
– Garderobas, barone, ar ne? – plačiai nusišypsojo, – kojinytės, liemenės, rankogaliai? – kėlė balsą ir staiga pasilenkęs prie pat Šbarkaso veido sušnypštė:
– Nieko nežinote apie Juodpelynį? Negirdėjote, kas ten dėjosi? Norit likti nuodėguliu? Grandyse mėsa labai gerai kepa! Norit? Norit?! Tai ir likit!
Džerminas atsilošė, nevalingai krūptelėjo – pranto žvilgsnis turėjo galios…
– Gerai… – sumurmėjo, – jojam…

Marius sunkiai nusirito nuo keisto stalo. Skaudėjo sutrenktą šoną, bet, pasiremdamas į krėslą, vis tiek atsistojo. Slibinų valdovas, pradingęs gelmėse, nesirodė. Juokdarys žvilgtelėjo į stebuklingą veidrodį: slibinas jau nebeskrido, o tik kabėjo ore ir lėtai mojavo sparnais. Keistoji stebuklinga lazdelė, su kuria smaginosi burtininkas, stovėjo vidury stalo kaip įbesta. Juokdarys žinojo, kad burtininkų daiktų niekam nepatartina liesti, bet žingeidumas nugalėjo. Atsargiai, bijodamas nudegti ar kitaip nukentėti, Marius sugriebė lazdelę. Perkūnas nenugrumėjo, žaibas netrenkė, lazdelė nedegino. Tik slibino atvaizdas veidrodyje virptelėjo. Pamėgino atkelti – bet ne, lazdelė buvo įtvirtinta. “Hmm…” Abejodamas stumtelėjo į šoną – bet lazdelė nesistūmė, o tik krypo. “Grįžta!”, nuaidėjo kažkur greta. Marius krūptelėjo ir apsidairė – kas kalba? Bet nieko greta nebuvo. Staiga žvilgsnis užkliuvo už stebuklingo veidrodžio – slibinas per grumtynių laiką buvo priartėjęs prie pilies…

Gudrius klausiamai pažvelgė į kunigaikštį:
– Šaudyti?