Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 15

“Pasakoti ką?”, nustebęs Dringio žvilgsnis susidūrė su žioruojančiomis Aldrikio akimis ir pašiurpo: atrodė, kad žynio kaukolės gelmėse dega Pikuolio ugnis, tiek ten driekėsi niūrios rausvos tamsos. O gal tai tik blyksėjo gaisro, regimo pro langą, atšvaitai? Milda drebančia ranka nusibraukė plaukų gijas ir patyliukais pradėjo:
– Valdove… Marius, Marius norėjo sutrukdyti pasiuntiniams…

Tarsi ledas lygios urvo sienos, šiek tiek atspindinčios šviesą, leido eiti neatsimušinėjant ir apgraibomis netiriant kelio. Bet vieną akimirką, išgirdus kažkokį keistą garsą, nemaloniai primenantį maurojimą ar riaumojimą, drąsa lįsti gilyn kažkur dingo. “Ir visgi privalau”, pats sau paliepė atsikvėpdamas Marius. Urvas platėjo, tolumoje įsižiebė šviesa, jis ėmė sliūkinti kaip galima tyliau. Bet netrukus atsivėręs vaizdas pranoko bet kokius lūkesčius ir nuojautas: už posūkio urvas baigėsi, išplatėdamas į didelę, apvalią ir keistą patalpą. Toliau eiti bebuvo galima tik kokių penkių žingsnių ilgio siauru tilteliu, o tiltelio gale sėdėjo kažkoks baltai apsirengęs žmogus. Marius negalėjo tiksliai pasakyti – ar tai buvo burtininkas, matytas prie ežerėlio, ar kas nors kitas, mat apžiūrimasis buvo nusisukęs į jį nugara, tačiau tuoj pat nusprendė, kad geriau pirma labai gerai apsidairyti, o tik paskui eiti sveikintis arba kitaip aiškintis santykių. O apžiūrėti buvo ką – mat sėdintysis elgėsi labai keistai: jis nesėdėjo ramiai, nebuvo įnikęs į kokią nors storą knygą, o šokčiojo, lankstėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, viena ranka plojo per krėslo rankeną, kažką džiaugsmingai šūkaliojo, visą laiką neatitraukdamas akių nuo vaizdo, besidirekinio ant priešpriešės sienos. Geriau įsižiūrėjęs Marius vos neaiktelėjo: priešinga siena – milžiniškas stebuklingas veidrodis, jame – virš trobų, namų lekiantis didžiulis slibinas. Didžiulis, sidabriškai melsvas gyvio kūnas blizgėjo it kokios milžiniškos žuvies, tai viename, tai kitame žvyne blyksteldavo gaisrų atspindžiai, nasruose tviskėjo dvi baisingos iltys ir tarsi kariauna mūšyje išsirikiavusios smulkesnių dantų eilės. “Raibasis baltai mėlynas kapliadantis!”, sumojo Marius ir pajuto, kaip silpsta, kaip tučtuojau reikia atsiremti į sieną. O slibinas, išvydęs kokį nors trobesį, žmogų ar gyvulį, kiekvieną kartą spjaudavo ugnines čiurkšles ar kamuolius, paverčiančius nelaimingąjį ugnies stulpu…

Mildos pasakojimas buvo labai trumpas, padrikas. Bet dabar jis kabojo menėje tarsi slogutis, pasiruošęs galutinai sutraiškyti ir tai nežinia kiek išbandymų pakėlusį kunigaikštį. Dringis vėl nusisuko į langą. Ramybę, rodytą net tada, kai kariai pranešė apie netikėtą slibino pasirodymą ir didžiulius gaisrus, išlaikyti sekėsi sunkiai – dabar jis stovėjo sukandęs dantis ir iki baltumo suspaudęs suimtas rankas. Nors viduje atkakliu plaktuku kalė “Vis tiek čia kažkas ne taip… Kodėl Marius neatskleidė sąmokslo, kai buvo rengiamasi jį aukoti? Nebuvo pasitvirtinusios jo įtartys? Bijojo dėl savo kailio? Bet gi jis žino, kiek aš jam skolingas…”, bet reiklus Aldrikio žvilgsnis vertė priimti kitokį, nenorimą, nors ir apdairų sprendimą. Senio rankose buvo, kaip pasakytų svetimų kraštų gyventojai, visi koziriai…
– Valdove, – vėl apie save priminė Saugotojas.
Dringis atsisuko, bet pabrėžtinai lėtai ir nenoriai.
– Privalai spręsti DABAR, – senio balsas skambėjo griežtai, – brangi kiekviena akimirka.
Kunigaikštis patyliukas žvilgtelėjo į Gudrių – šimtininkas visada palaikydavo jo pusę, bet šįsyk anas tik linktelėjo.
– Gerai, – pagaliau prabilo, – bet, kol viskas nebus iki galo aišku… – nelabai rišliai ir tvirtai pradėjo.
-Valdove, – pertraukė jį Aldrikis. Dringis piktai prisimerkė, bet susivaldė ir mostu leido žyniui kalbėti:
– Aš žinau, man nedera tau patarinėti, bet norėčiau, kad dar kartą išklausytum, apsvarstytum ir suprastum. Tu esi tas, kurio gyslomis teka tavo protėvio kunigaikščio Daugėlos, o jo vien vardo bijojo visi į Rytus ir Vakarus nuo Aukštijos, ir tavo tėvo, didaus valdovo kunigaikščio Luokio kraujas, – pakiliai tęsė senis, – tavo bajorai, tavo pavaldiniai ir kiekvienas Aukštijos gyventojas gerai prisimena šiuos tvirtus tarsi ąžuolai vyrus, gerai prisimena, kaip jų kalavijai ne vieną ir net ne tuziną kartų stabdė priešą, pasigviešusį mūsų žaliųjų kalvų, mūsų žydrųjų ežerų, mūsų gelsvųjų laukų, mūsų rūpestingųjų moterų. Priešą, kuris visada siekė paniekinti mūsų Dievus, išpjauti mūsų vaikus, išdeginti Aukštijos vardą iš pasaulio veido. Ir nesvarbu, iš kur tas priešas atjodavo – vėjingų Sijuro platybių, ledingų Džerminijos kalnų ar šiltųjų Prantijos pamarių. Net ir sunkiausią valandą, tamsiausią naktį it pikčiausią krušą juos pasitikdavo mūsų tėvų plienas. Ir nors dabar tu, valdove, sprendi, kas mūsų priešas, o kas draugas, bet ar visi gebės pasekti tavo žodžiu, tavo minties vingrumu? O gal kieno nors kvailoje makaulėje užgims įtartis: “ne, tai ne kunigaikščio Luokio atžąla, kitaip mūsų Dievų niekintojai tuoj pat būtų ant laužų!”, kas tada? Ar nestos brolis prieš brolį, vaikas prieš tėvą, ar nekibsim vienas kitam į gerkles tuomet, kai reikia spaustis į geležinį kumštį, gebantį duoti gaudų atkirtį nedraugams? Todėl sumanę mums pakenkti klastūnai, kad ir kas jie bebūtų, turi būti sugauti, turi būti nubausti. Kitaip… Vargas laukia Aukštijos, vargas, vargas… – senis paskutinius žodžius išlemeno veik pašnibždomis ir, it išvargintas ilgos kalbos, sunkiai nuleido galvą, parimdamas ant lazdos. Bet prieš tai jo bedugnės akys visą laiką stebėjo, kaip mainosi kunigaikštis. Kaip jis, klausydamas atsargių, bet užgaulių vyriausiojo ir seniausiojo Saugotojo užuominų, tai bąla, tai raudonuoja, stveriasi ir vėl paleidžia kalaviją, gniaužo kumščius. Kaip dar visai neseniai atsiradusios raukšlės įsikerta į jaunuolio kaktą it prigimtinės, kaip žvilgsnis užsidega pašėlusiu blizgesiu, taip primenančiu amžinatilsį kunigaikšį Luokį – staigų, rūstų, negailestingą ir netgi žiaurų…
Trapi tyla baugiai virpėjo, laukdama kito ją drąskančio žodžio. Norėdamas atkreipti dėmesį vos krenkštelėjo Gudrius:
– Na? – Dringis taip žybtelėjo akimis, kad Aldrikis mintyse išsišiepė. Valdovą į gniaužtus griebia tūžmastis – puiku, juk tūžtantis, pykstantis žmogus yra neapdairus ir dėl to – silpnas bei pažeidžiamas, senis tai žinojo puikiai. Ilgametis tarnavimas Drūkšiams jį išmokė ne tik lydėti aukas ir giedoti giesmes… Kuklūs buvo žynių būstai, kuklūs dėvimi rūbai, bet jų žodžiai visada skambėdavo šalia, o kartais net vietoje valdovų… Tad toks senųjų didvyrių palikuonis, kurio pyktis nors ir buvo skirtas žyniui, bet netrukus nukreipsimas tinkama linkme, taip, kad atneštų naudos Dievams, saugotojui patiko. Labai patiko.
– Valdove… Pasiuntiniai negalėjo nujoti labai toli. Garbusis Aldrikis teisus – reikia juos sulaikyti ir viską išsiaiškinti. Aš galiu išvykti tučtuojau! – senasis karys, nuo vaikystės auklėjęs jaunuolį, prašančiai pažvelgė į kunigaikštį ir jo akys bylojo: “nusileisk, vardan mūsų visų, šį sykį nusileisk. Neleisk giminės žymei nugalėti tolimuose kraštuose įgytos išminties, netrenk jaunos galvos į sieną…”
– Ne, – valdovo balsas žvangtelėjo tarytum kalavijas, atsimušęs į šarvą. Gudrius liūdnai nulenkė galvą.
– Ne, Gudriau, – pakartojo kunigaikštis, – tu esi reikalingas prižiūrėti gaisro gesinimą bei pilies gynybą. Mes ir taip jau per daug šnekame, kai viskas aišku!
Aldrikis grasinančiai susiraukė – vis dėlto berniukas nusprendė žaisti visagalį ir žengti prieš Dievų valią… Ką gi, savo nelaimei!