Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 10

– Ar turi ugnies, broli? – paklausė žynys Raktininkas. Apsiprasdami su tamsa šventikai ėmė kuistis rūbų klostėse, ieškodami skiltuvo. Marius tylomis atsistojo ten, kur prieš tai stovėjo mergina. Netrukus žynys Globėjas vis dėlto įskėlė ugnį, uždegė deglą ir Raktininkas vėl ėmėsi knebinėti spyną…
Pagaliau sunkios durys užsidarė, kaukštelėjo išorinis skląstis, sušlepsėjo nutolstantys žingsniai. Sulaukęs visiškos tylos Marius pasirėmė alkūne, atsiklojo ir apsidairė. Akys pamažu apsiprato su tamsa. Aštuonios lovos su aštuoniom nuostabiausiom merginom. Pagunda nepakeliama. Deja, reikia laukti. Ir neužmigti. Nors jis stengėsi nenuryti žynių girdomo kvaišalo, bet vis tik keletas lašų teko. Vokai sunko. Velniava… Gnybtelėjo sau kartą, kitą. “Rodos, dar nemiegu…”.

Mildos ranka keliavo vis žemiau, žemiau ir… netikėtai be galo skaudžiai suspaudė jo pasididžiavimą. “Ūūūū!”, – stūgtelėjo jis iš skausmo ir… pabudo.
– Kas čia per stebuklai, – išgirdo murmesį. Nuovoka grįžo labai greitai – virš jo nustebęs kuitėsi kažkuris žynys… Delnas susigniaužė į kumštį ir žaibiškas smūgis žiebė niekšo žandikaulin.
– Ūūūū… – dabar jau sukliko atsilošdamas ir nesitikėjęs nemalonumų žynys, bet Mariaus viena ranka tuoj pat sugniaužė jam kaklą, o kita – užspaudė burną.
– Dar cyptelsi – pritrėkšiu… – tyliai pagrasino.
– Uuuu… – jau tyliau atsakė.
– Vienas galvos linktelėjimas reiškia taip, du galvos linktelėjimai reiškia ne. Supratai? – sušnypštė.
– Uhu.
Marius čiuptelėjo už ypač jautrios žynio vietos, kuriai pats turėjo būti dėkingas už pabudimą.
– Aš sakiau, galvos linktelėjimai. Vienas – taip, du – ne. Supratai.
Linktelėjimas.
– Puiku. Atsakinėk į klausimus. Meluosi – skaudės. Supratai?
Linktelėjimas.
– Kiek?
Jokio judesio, tik nematomas nustebimas.
– Klausiu, ant kelių spėjai užlipti, bjaurybe? Vienos?
Du linktelėjimai.
– Dviejų?
Du linktelėjimai.
– Trijų?
Du linktelėjimai.
– Keturių?
Du linktelėjimai.
– Penkių?
Linktelėjimas.
– Penkių? – pasitikslino.
Vėl linktelėjimas.
– Šunsnukis, – sušnypštė Marius, o dabar sakyk, kas liepė tai padaryti. Svetimšaliai? “Velniai rautų, iš septynių liko dvi… Prakeiktas kvaišalas…”
Jokio atsako. Juokdarys spūstelėjo, žynys sudejavo.
– Na, kuris? Fervergonas?
Du linktelėjimai.
– Šbarkasas?
Du linktelėjimai.
– Ach tu dar meluosi!
Žynys suspurdėjo, mėgindamas išsivaduoti, bet juokdario gniaužtai buvo ne juokas.
– Sakyk, arba nebesivadinsi vyru… Na? Fervergonas? – jis spaudė vis labiau.
Ranka užčiaupusi aukos burną pajuto prakaito ir baimės lašus.
– Nesiterliosiu su tokiu šliužu, kaip tu. Sugebėjau patekti, sugebėsiu ir pabėgti, supranti? Man bus tavęs labai gaila, jeigu nepasakysi… Taigi, svetimšaliai?
Žynys gailiai linktelėjo.
– Sumokėjo? … Klausiu, sumokėjo?
Apatiškas linktelėjimas.
– Ir tu, kvaily persisukęs, pardavei savo kraštą už kelis auksinius? Ar žinai, ką gali Drūkšių rūstis? Ar girdėjai, kas nutiko Juodpelynyje, a?
Dar vienas linktelėjimas.
– Gerai, šunsnuki… – atitraukęs ranką nuo jautriausios vietos Marius staigiai užsuko žynio ranką, jis vėl gailiai cyptelėjo.
– Dabar be pokštų ranka parodyk, kurios liko švarios. Na?
Jų abiejų akys jau buvo pripratę prie tamsos ir šis tas matėsi. Nuotakų lovos stovėjo stebuklingu ratu, bet gan tvirtais mostais žynys parodė, kad jis nespėjo aplankyti paskutinės lovos, esančios į kairę nuo jų.
– Gerai, keliaujam, link durų – Marius išrito murmantį šventiką iš lovos. Tempdamas parsidavėlį prie išėjimo Marius visą laiką jam šnypštė į ausį:
– Rytoj apsimesi, kad nieko nebuvo, aišku, niekše? Ir dar – privalėsi padaryti taip, kad išrinktų tą merginą, kurios rūbo kairė rankovė siuvinėta mėlynais siūlais. Supratai? Nekraipyk galvos, žinau aš jūsų žaidimėlius su rinkimais. Šliūkštelsi daugiau degaus skysčio. Jeigu cyptelsi kam nors apie mane – surasiu, iškasiu, ištrauksiu ir kaip utėlę sutraiškysiu. Rytoj visą aukojimą tave stebėsiu – nemėgink išsisukinėti, nes bus labai, LABAI blogai. Viską supratai? Mergina, kurios rūbo kairė rankovė siuvinėta mėlynais siūlais. Nepatariu ir netyčia sumaišyti. Na?
Žynys linktelėjo.
– Paskersčiau nors ir dabar kaip meitėlį, bet gaila peilį tepti,- stumdamas jį pro duris dar spėjo vieną kartą pagrasinti.