Po picerija atkastame rūsyje bildukai nesilanko

Savivaldybės Paslaugų ūkio direktorius, verslininkas Vytas Lastovka po picerijos “Saulėgrąža” pastatu atkasė senovinį rūsį.

Ant kelio užvedė avarija

Pastatą Laisvės aikštės ir Vilniaus alėjos kampe su grupe bendrasavininkų Vytas Lastovka įsigijo 1992-aisiais. Tai buvo pirmasis objektas kurorte, privatizuotas viešojo akcijų pasirašymo būdu. Nuo sovietinių laikų ten veikė “Aguonos” kavinė, paskui savininkai čia vystė įvairią veiklą, kol galų gale pastate įsikūrė viešbutis ir picerija “Saulėgrąža”.  “Gal kokiais 1997-aisiais pastebėjom, kad ėmė trūkinėti išorinė pastato siena. Pradėjom ieškoti priežasčių. Kvietėm įvairiausias tarnybas, ir atvykę specialistai iš vandentiekio įmonės nustatė, kad trūkęs vamzdis ir kelis mėnesius vanduo plauna namo pamatus iš vidaus, – rūsio atradimo istoriją prisimena V.Lastovka. – Ėmėm sekti, kur nueina vamzdynai, ir indų plovyklos grindyse radom dangtį, po kuriuo buvo nedidelė šachta. Į ją įlipę tvarkydami vamzdžius, pastebėjom seno rūsio liekanas. Į tą rūsį iš trūkusio vamzdžio tekantis vanduo plovė ten suverstą smėlį ir dėl to ėmė “sėsti” visas pastatas”.  Tąkart savininkai vandentiekio gedimą sutvarkė ir šachtą uždengė. Tačiau mintys apie senąjį rūsį V.Lastovkos neapleido. Jis ėmė aiškintis apie pastato konstrukciją, čia išvedžiotas komunikacijas, kalbėjosi su sovietiniais metais šį namą rekonstravusiais statybininkais. Tada verslininkas ir sužinojo, kad po visu pastatu yra rūsiai, kurie kažkada buvo užpilti statybiniu laužu ir gruntu.

Dalis rūsio įgriuvo

Praėjusių metų rudenį pastebėję, kad namas ir toliau turi tendenciją “sėsti”, savininkai ryžosi nemažai investuoti ir rimtai sutvirtinti pamatus. O tam reikėjo juos atkasti arba iš išorės, arba iš vidaus. Kadangi mintis apie senuosius rūsius V.Lastovkos galvoje vis dar kirbėjo, buvo nuspręsta tuo pačiu atkasti ir juos.
Darbas nebuvo paprastas – galima tik įsivaizduoti kasamą rūsį po veikiančia picerija. Dirbo kastuvais, smėlį pro galines duris neštuvais nešdami į lauką, vertė į krūvą. “Greit pastebėjom, kad rūsiai išlikę geros būklės, įdomiai atrodo, skliautuoti. Kilo ūpas kastis tolyn”, – pasakojo V.Lastovka. Po poros mėnesių darbo jau buvo atkasta nemaža dalis rūsio, kai vieną pirmadienį, atėję po poilsio dienų, savininkai su siaubu pamatė įgriuvusius vienos rūsio patalpos skliautus. “Širdį tikrai skaudėjo, nes tai buvo labai graži patalpa, jos skliautas buvo ne ištisinis, o lubos sudarytos iš daugybės mažų skliautų”, – sunkią dieną prisimena pašnekovas. Šitaip įvykus, kad neįgriūtų visas pastatas, kasinėjimo darbus nuspręsta baigti. Dar mėnesį pasidarbavę, betonu ir sąramomis sutvirtino tai, ką pavyko atkasti, o likusias rūsio patalpas paliko po žemėmis. Tačiau V.Lastovka džiaugiasi ir tuo, ką turi – sutvarkius atkastas patalpas išėjo apie 35 kv. m ploto rūsys su keliomis šoninėmis arkinėmis nišomis.

Ragauti nesiryžo

Atkastas rūsys paskatino verslininką domėtis viso pastato istorija. Jis kalbėjosi su senaisiais kurorto gyventojais, prašė, kad ir draugai pasiklausinėtų. “Kiek girdėjau, kažkada čia lyg ir buvęs limonado esencijos cechas”, – sakė V.Lastovka, kartu perspėdamas, jog šios žinios nėra patikrintos. Taip manyti jį verčia ir kasant rasti įvairiausio dydžio, įdomiausių formų stikliniai buteliai – nuo mažiausių, kaip naudoti vaistinėse, iki litrinių. Pora storo rudo stiklo butelių nuo alaus turi užrašus: “Gambrinus. Sklad piwa Grodno” ir “Porter Okocimski. 1845”. Įdomu pastebėti, kad jau tada alus pilstytas į 0,33 litro talpos butelius. Vienu radiniu savininkas ypač didžiuojasi – tai visiškai sveikas tamsaus stiklo butelis su užrašu “Druskieniki”.

“Vienas didžiulis tvirtai užkimštas butelis buvo pilnas skysčio. Vyrai juokavo, kad čia gal vynelis išlaikytas, siūlė vienas kitam paragauti, bet niekas nesiryžo. Pauosčius jokio kvapo nesijautė, bet taip ir išpylėm, neišsiaiškinę, kas ten buvo”, – pasakojo V.Lastovka. Visus rastus butelius jis nušveitė, iškratė iš jų smėlį ir, visiškai sutvarkęs rūsį, ketina surikiuoti juos arkinėse nišose.

Bildukai nesilanko

“Pradžioje buvo kilusi mintis įrengti ten smagų alaus barą, – paklaustas, ką ketina veikti atkastame rūsyje, sakė šeimininkas. – Bet kai įgriuvo skliautai, tas noras prapuolė. Patalpą kol kas naudosime tik savo buitinėms reikmėms. Ir tai gerai, nes senoviniam rūsy kitokia dvasia”. Tačiau V.Lastovką neramina noras grąžinti rūsiui pirmykštę išvaizdą: “Norėčiau gauti senovinių raudonų plytų ir iškloti grindis. Jomis galėčiau paslėpti ir betoną, sutvirtinusį įgriuvusias arkas”. Galbūt kažkada, kai turės daug pinigų, jis imsis ir didelių darbų atkasti likusias rūsio patalpas, kurias jau nežinia kiek metų slepia žemė.

“Vakar bildėjo, girdėjau vakare”, – paklaustas, ar negyvena ten bildukai, juokavo V.Lastovka, į senąjį rūsį jau sunešęs daržoves, konservus, kompotus ir vynus.

Tikriausiai veikė užeiga

Kurorto istorikas Vytautas Valentukevičius, tyrinėdamas senus žemėlapius, 1841 metų Druskininkų plane rado pažymėtus 98 sklypus, iš kurių du – 28-asis ir 29-asis priklausė Oginskiams. Tie sklypai buvo išsidėstę Bulvaro (dab. Vilniaus al. nuo susikirtimo su Laisvės a. link Savivaldybės) ir Vladimirskos (dab. Vilniaus al. dalis link centro “Dainava”) gatvių sankirtoje, į kurią nuo cerkvės pusės įsiterpė Turgaus gatvė, nusitęsusi iki gydyklų. Tačiau tų metų miesto plane jokie pastatai dar nebuvo pažymėti. Namą, kuriame dabar įsikūrusi picerija “Saulėgrąža”, galima rasti tik 1908 metų miesto plane, todėl sunku tiksliai nustatyti, kada jis buvo pastatytas. V.Valentukevičiaus manymu, šiame pastate net ir didikų Oginskių, daug metų valdžiusių Pervalko seniūniją, kuriai priklausė Druskininkai, laikais galėjo veikti restorano tipo užeiga.