NSO pilietis aprašo pasaulį
Nustebinsiu!
Realybės metafizikos pagrindų įvadas.
Arba – žmogus yra vien bangų gumbas.
Vienas mano pažįstamas paklausė: „Kas pasakė, kad gyvybei reikalingos tokios sąlygos kaip žemėje? Ar negali būti kitų gyvybės formų? Sako, ten per šalta, ten karšta, o ten – nėra deguonies. O lede aptikta kirmėlių, kurios puikiausiai…”, – nesvarbu, ką tos kirmėlės ten puikiausiai daro…
Vienas mano bičiulis, kalbėdamas apie reliatyvumą, man pateikė plokščios erdvės pavyzdį, kuriuo paaiškino, kaip plokščios erdvės „gyventojas” galėtų vertinti trimatės erdvės įvykius. Mes abu supratome, kad tos plokščios erdvės „gyventojas”, galėtų matyti vien įvykiu nuotrupas, tiek, kiek trimatė erdvė sąveikauja su plokščia erdve.
Nors klausimai atrodo skirtingi, jie turi trapusavio ryšį.Kadangi mes matome, ir per tai vertiname, tai ką matome. Noriu pakalbėti apie tai, kaip mes matome. Gal kas per tai suvoks ką mato! Visais atvejais mes turime reikalą su geometriniu požiūriu. Todėl, pasisakysiu apie geometrinius gudravimus ir pereisiu prie erdvių, kurios atrodo „nepakenčiamomis”.
Tuo labiau, kad geometrija yra tiesiog neatsiejama nuo erdvių, bet kiek kitaip, nei mes įpratę manyti. Prie geometrijos prijungus Vavilovo nupasakota optiką, galima pamatyti visai kitokį pasaulio vaizdą! Kad pamačiau, tai ir jums paporinsiu apie tas erdves, kurios gali būti vadinamos „nepakenčiama aplinką”. Pasakosiu be didelių įrodymų, nes vaizdingai papaskoti sudėtingus fizikinius reiškinius, jau vien todėl, kad fiszikiniai reiškiniai grindžiami vien susitarimais, yra per daug neįvaizdingas dalykas.
Kaip įrodė minėtas Vavilovas, pasirodo, elektronas difraguoja. Tai reiškia, kad geometrijos, bent jau taip, kaip mes įpratę manyti, tiesiog nėra. Viskas yra vien banga, jei bent vienas elektronas banguoja. Kaip subangavo, taip ir matai. O tu pats, žmogau, esi susikaupęs visokių, visokių bangų gumbas. Nustebai, žmogau, kad esi vien bangų gumbas?
Dar blogiau – viskas yra vien šviesa! Ta šviesa yra „šalta”, kai kalbame apie elektroną ar apie atomo branduolį. Ta pati šviesa yra “karšta”, kai kaimynas liepia kišti pirštą į ugnį ir tu, žmogau, tai padarai, dėl asmeninio kvailumo. Ta šviesa yra šviesa, kai pabundi ryte ir pamatai saulę! Fokusai ir tiek!
Apie tą visokią šviesą pasakoja ir mano kolega Jonas, savo Evangelijoje, kur sako: „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė”. Kolega vien todėl, kad ir aš parašiau Evangeliją, bet čia, nesiaiškinsiu kodėl ją parašiau. Mes čia kalbame apie tave, žmogau, kaip apie bangų gumbą, ne apie Evangeliją. Nes ir tu pats esi vien tos visokios šviesos gumbas! Esi toks gumbas, kokį matai save veidrodyje, kai prausi nosį!
Kiek domėjausi astrofizika, tai perskaičiau tuzinuką knygų apie tai. Žmogau, kai paskaitysi toliau, pagalvosi, kad aš painioju dalykus, nes astrofizikai paaiškinti pateiksiu kvantų fizikos nuotrupas. Nepainioju aš nieko, kaip ir minėta Evangelija jums sako, kad „pats mažiausias yra pats didžiausias” ir atvirkščiai, kad „pats didžiausias yra pats mažiausias”. Nepainioju aš nieko, nes astrofizika apie save beveik nieko neišmano, be kvantų fizikos!
Pasirodo, yra toks neapibrėžtumo dėsnis, kuris pasako mums, kad jei pamatai vieną elektroną, tai niekaip nesužinosi, kur anas yra. Tu jį matai ten kur žiūri, o jo ten nėra! Ir dar, kai pagaliau sužinai, kur tas elektronas randasi, jau nebematai to elektrono. Na, ar ne fokusai? Yra taip todėl, kad sužadintas elektronas yra fotonas ir atvirkščiai, kai tas elektronas netingi, elektronas virsta fotonu.
Aš žinau, kad per mane, mano skaitytojus apšauks deletantais. Jau vien todėl, kad būtų lengviau mus apšaukti deletantais, priduriu ir savo nuomone: nėra to neapibrėžtumo! Todėl sakau, kad mano galva, kai pamatai tą elektroną, kadangi anas yra vien šviesos forma, tikriau – šviesos būvis, tai anas, tas elektronas pats virsta fotonu, nes „pamatydamas” tu jį sužadini taip, kad anas tau tėkšt į akį, save patį – viena fotoną. Kai trinktelėjo, tai ir manai, kad anas pabėgo, vien iš išgasčio taip manai, žmogau. Nors anas, tas elektronas vien nuo tavo pažiūrėjimo į jį, gavo tiek energijos, kad net pabėgo nuo tavęs…
Tai va, dabar pasakysiu kiek konkrečiau, apie tai, ką sako astrofizika. Toks Albertas Einšteinas,- šaunus vyras,- keliais nusistatymais, visus apstulbino, kad šviesa sklinda kažkokiu vienodu greičiu ir tiesiai į jį! Aš, nesiremdamas postulatais teigiu, kad medžiaginis pasaulis sklinda į šviesą. Taip, sklinda į šviesą ir ne atvirkščiai. Kaip gėlė, kuri visa savimi skleidžiasi į šviesą. Teigiu vien todėl, kad ponui Albertui nepavyko gauti teigiamo rezultato skaičiavime. Jis paprasčiausiai, kaip mokinukas, išsprendė problemą: rezultatą tiesiog padarė teigiamu!
Toks Nilsas Boras, kuris buvo šalia, bet pridengtas milžino šešėliu, mėgino šuktelti, kad skaičiuojant tarpinius rezultatus, nesvarbu ar skaičiuotojas yra neigiamame ar teigiamame skaičių eilės gale – rezultatas bus tas pats. Vadinasi ir Nilsas nutuokė, kad jis pats sklinda į šviesą, gal net Alberto nusakytu, pastoviu greičiu… Visi mandagiai patylėjo. Tai kėlė šiam pasauliui, nepatogias problemas… Štai jums ir nusistatymas! Štai todėl, be nusistatymo, aš teigiu, kad mes sklindame į šviesą ir ne atvirkščiai. Šešėlis, jūsų pagrindinis argumentas prieš mano teiginį, yra vien jūsų minties šešėlis, kuris nėra argumentas, ką jūs sužinosite, kai jūsų mintis taps skaidri…
Suprantama, protingas žmogus paklaustų, apie ką aš čia porinu. O aš klausiu: ką tai reiškia, jei niekas neklausia? O porinu aš apie tą bangų gumbą, kaip aš tave, žmogau, tik ką moksliškai aprašiau.
Prisipažinsiu ir tai, ką noriu tuo pasakyti. čia mes mąstome apie dalykus ir turime omenyje tai, kad dalykų iš vis nėra. Dalykų iš vis nėra, bent jau taip, kaip mes be šitų porinimų apie juos mąstėme. Nes mes jau matome, kad tai, ką mes vadiname daiktais, yra vieni šviesos gumbai, kaip bulvės rudenį.
Vadinasi, mes jau supratome, kad ketvirtas matavimas mūsų matymuose visada egzistavo – mes tik nemokame jį teisingai vertinti. Todėl žmogau, nebijok „viską žinančių”, nes mums yra svarbu vien tai, kad mes esame bangų gumbai! Ir nebūk aklas, žmogau, kaip tas plokščios erdvės „gyventojas”, kuris vargu ar mąsto!
Ir dar blogiau, žmogau! Mano galva – mintis – yra kryptingas jau aprašytų gumbų spinduliavimas. Toks spinduliavimas, kai priverčiamas tas bangavimas banguoti taip, kaip mintis to nori. Taip banguoti, kaip čiurlionio „plokščioje geometrijoje” – jo paveiksluose. Viskas yra taip, kaip čiurlionio paveiksluose… Bet ta mintis, kurią minėjau, greičiausiai yra jau penktas matas, kurį aprašo čiurlionio plokščią geometriją! Sąlyginai, tą penktą matą, pavadinkime kuryba,- gerai?
Vadinasi, viskas priklauso nuo to šviesos gumbo spinduliavimo intensyvumo. Va todėl ir galime stumdyti kalnus, kaip sako jau minėta Evangelija! Kalnų negalime stumdyti tik tada, kai mūsų mintis prieštarauja teisingesniai minčiai. Ar aišku?
Žmogau, apie tas sąlygas gerai paklausei! Žinok, kad žemės sąlygos tikrai yra išimtis, visatos požiūriu. Jau vien čia aprašytu požiūriu, žemė yra kažkas nenormalaus. Vadinasi, mes lyg kokie parazitai, nenormaliose sąlygose. Ta aplinka, kuri mus supa iš visų pusių, yra tokia, kur gali atsirasti viskas, kas tik netingi. Net žemė gali atsirasti, su visais savo kuriniais, kuri yra nesusipratimas, tose, nenormaliose sąlygose – bet atsirado! Gal atsirado vien todėl, kad kuris gumbas šito panorėjo,- kaip manai žmogau?
Nustebai žmogau? Jei nustebai, tai gali ir kaimynams papasakoti, ką aš tau paporinau, nors ir gyvenu nenormaliose sąlygose! Tegu paskaito, kaip jam gerai…
GR/ES Be atskiro autoriaus sutikimo, platinti masinės informacijos priemonėmis, kategoriškai draudžiama.
Autoriaus tinklalapis: http://www.elmarkt.de/rakursas
