KGB įslaptinti dokumentai apie NSO – paviešinti

Neseniai Rusijos spec. tarnybos padarė, atrodo, neįtikėtiną dalyką: daugelis KGB archyvų dokumentų, susijusių su NSO stebėjimais ir turinčių žymą „Visiškai slaptai“, buvo išslaptinti ir paskelbti! Tai, kad visagalė KGB domėjosi neatpažintų ir anomalių objektų problema, daug kam visai nebuvo paslaptis.

Iš išslaptintų dokumentų matyti, kad Rusijos teritorijoje NSO buvo pastebimi pakankamai dažnai. Ypatingai jie „mėgo“ karines bazes, kariuomenės dislokacijos vietas ir įvairiu strateginius objektus. Be jų „globos“ nelikdavo ir kariniai laivai (įskaitant povandeninius), lėktuvai, kosmodromai ir kosminės stotys.

Pieš. Nr. 1

Pranešimai apie pastebėtus neatpažintus objektus pradėjo plaukti iškart po Pirmojo Pasaulinio Karo, tačiau archyvuose turima liudijimų ir apie dar prieš karą su NSO įvykusius „susitikimus“, pavyzdžiui, 1934 metais keletas mokomąjį skrydį atliekančių ukrainiečių pilotų vakarėjančiame danguje pastebėjo keistą, dideliu greičiu lekiantį ugninį rutulį. Aišku, lakūnams prie jo prisiartinti nepavyko, nes po kelių minučių rutulys dingo iš akių. Pamačius neįprastą reiškinį, lėktuvai tučtuojau buvo grąžinti į bazę, kur susijaudinę lakūnai vadovybei pranešė matę keistą objektą. Jie nusprendė, kad tai buvo kažkoks naujas bandomas ar net prieš tarybinę šalį naudojamas imperialistų ginklas, tačiau greitai „iš viršaus“ atėjo oficialus dokumentas, kuriame buvo tvirtinama, kad pilotai matė kamuolinį žaibą, tiesa, gana retą jo tipą.

1947 metais virš įslaptinto Arzamaso miesto, kuriame buvo kuriama vandenilinė bomba, keletą kartų buvo matomi paslaptingi objektai. Jie buvo panašūs į ilgus sidabrinės spalvos cigarus ir naktimis žėruodavo neryškia blyškiai oranžine šviesa. NSO atsirasdavo dideliame aukštyje ir sukiodavosi virš miesto, o kariškiai, juos palaikę amerikiečių žvalgybiniais lėktuvais, ne kartą bandė juos „nusodinti“, bet vis nesėkmingai.

1960 metais lakūnas-bandytojas, pulkininkas Jurijus Nefedovas viename iš Tolimųjų Rytų aerodromų pakilo į orą naujutėliu „MIG‘u“. Nuo aerodromo nuskridęs  200 kilometrų, ir jau susiruošęs pasukti atgal, jis netikėtai pamatė prie jo artėjantį „nesuprantamai“ judantį objektą. Nefedovas nusprendė, kad įvyks susidūrimas, nes keistasis objektas skriejo tiesiai į jį! Keisčiausia buvo tai, kad prie pat lėktuvo jis staiga šovė viršun ir dingo aukštybėse. Nė vienas lėktuvas negalėjo atlikti tokio manevro! Nefedovas, kaip patyręs lakūnas, tai puikiai suprato. Jam net pasirodė, kad jis matė miražą.

Tačiau staiga objektas pasirodė iš naujo. Jis susilygino su „MIG‘u“ ir kurį laiką skrido greta lėktuvo. Nefedovui pavyko šiek tiek detaliau įsižiūrėti į nelauktąjį svečią. Jis priminė ovalą, tačiau kažkokį netaisyklingą ir nelygų, greičiau panašų į bulvę. Smulkiau jį įžiūrėti buvo sunku, nes objektas švietė neįprastai ryškia šviesa. Pilotas racija pranešė, kad jį persekioja kažkoks keistas objektas, tačiau dispečeriai pareiškė, kad jų ekranuose, be lėktuvo, esą, nėra jokių objektų! Keista „bulvė“ ir toliau lydėjo „MIG‘ą“. Netikėtai ji išsiveržė į priekį ir iššoko tiesiai prieš lėktuvo nosį. Pilotą apakino ryški šviesa, ir jis prarado lėktuvo kontrolę.

Šaltakraujiškumu pasižymėjęs Nefedovas šį kartą prarado savitvardą. Jis iki maksimumo padidino greitį ir leidosi pirmyn, nesiruošdamas nukrypti nuo nurodyto kurso. Pilotas tikėjosi, kad „bulvė“ pasuks į šoną, tačiau atsitiko visai ne taip! Objektas jį pasivijo. Smūgio Nefedovas nepajuto, tačiau jam apsisuko galva, ir prieš akis pradėjo plaukti violetiniai ratilai. Tai tęsėsi tik keletą akimirkų. Kai pilotas atsipeikėjo, lėktuvas dideliu greičiu krito žemyn. Tik didelių pastangų dėka pilotui pavyko sustabdyti kritimą, tada jis pabandė susivokti, kas įvyko.

Nustatęs koordinates, lakūnas nepatikėjo savo akimis: pasirodė, kad jis dabar yra 350 kilometrų nuo tos vietos, kur prarado sąmonę. Drebančiu balsu skrydžio vadovo jis paprašė patvirtinti savo buvimo vietą. Kai Nefedovui pavyko užmegzti ryšį su aerodromu, tai dispečerinė negalėjo patikėti, kad jis dar gyvas. Dispečeriams atrodė, kad lakūnas jau turėtų būti miręs, nes jo lėktuvas iš radarų ekranų dingo jau daugiau, kaip prieš 20 minučių. Pilotui grįžus į bazę, pasirodė, kad jo laikrodis atsilieka lygiai 20 minučių, be to, nuskridęs 350 kilometrų, jis tam neišnaudojo nė lašo kuro, o tai reiškia, kad 20 minučių Nefedovas tiesiog neegzistavo! Įvykio tyrimui buvo sukurta speciali komisija, kuriai nė kiek nepavyko išsiaiškinti įvykio. Visi dokumentai buvo padėti į archyvą, o šių įvykių dalyviai pasirašė popierius dėl „valstybinės paslapties neatskleidimo“.

Ne mažiau mįslingi objektai buvo stebimi ir jūroje bei jos gelmėse. 1951 metais tarybinis povandeninis laivas TSRS teritoriniuose vandenyse aptiko milžinišką povandeninį objektą, lėtai judėjusį maždaug 2 [!] kilometrų gylyje. Jis nė kiek nereagavo į save įvardinti reikalaujančias užklausas ir raginimus nustoti judėti į TSRS teritorijos pusę, o ramiai tęsė savo neskubrią kelionę. Netoliese plaukęs pasieniečių laivas tučtuojau gavo įsakymą į atitinkamą jūros kvadratą numesti gilumines bombas.

Pieš. Nr. 2

Akustika parodė, kad nugriaudėjo povandeniniai sprogimai, tačiau neatpažintas objektas niekaip nereagavo į šią ataką, o ir toliau (ir tuo pačiu greičiu) tęsė savo judėjimą. Po kurio laiko jis staigai netikėtai pradėjo kilti į paviršių. Maždaug 50 metrų gylyje objektas nustojo kilęs ir dideliu greičiu pajudėjo į atvirą jūrą, o dar po keleto akimirkų pradingo iš laivo stebėjimo lauko.

1972 metais tarybinio kreiserio komanda Kurilų salų rajone stebėjo objektą, kuris tiesiog „nukrito“ iš dangaus į okeaną. Pats NSO buvo panašus į rutulį, bet dar nepasiekęs vandens, jau pasidarė kūgio formos. Įdomiausia tai, kad jis visiškai nekėlė purslų. 1978 metais Laptevų jūroje karinio eskadrinio minininko įgula pranešė, kad beveik visi laivo prietaisai rodo klaidingus duomenis, o kai kurie išvis išėję iš rikiuotės. Tuo pačiu metu vachtos budėtojas pranešė, kad mato tiesiai ties laivu pakibusį nesuprantamą objektą. Greitai beveik visas ekipažas jau buvo denyje. Virš laivo, maždaug 30 metrų aukštyje nuo jo paviršiaus, kabojo keistas, viršuje suapvalintą kūgį primenantis objektas. Jis visas leido šviesiai geltonas žiežirbas ir atrodė, jog yra pusiau permatomas. Objekto viduje buvo kažkoks pulsuojantis darinys, panašus į plakančią širdį. Komanda ir pats kapitonas iš nuostabos sustingo, kaip įbesti. Po kurio laiko NSO lėtai ir atsargiai nusileido ant vandens, ir slysdamas jo paviršiumi, dideliu greičiu dingo iš akių. Tik tada sukrėsti įvykio liudininkai atsitokėjo. Dingus paslaptingam objektui, iškart pradėjo veikti visi prietaisai. Vėliau paaiškėjo, kad kitas, per kelis kilometrus nuo eskadrinio minininko buvęs laivas pastebėjo netoliese vandens paviršiumi pralėkusį keistą gelsvos spalvos objektą.

1966 metais tarybinis laivynas atliko plataus masto apmokymus Juodojoje jūroje. Juose dalyvavo aviacija, paprasti ir povandeniai laivai. Mokymai turėjo tęstis ne vieną dieną, tačiau juos teko nutraukti, nes laivų susitelkimo vietoje pasirodė keisti, labai dideliame aukštyje skrieję objektai. Po kurio laiko jie kiek nusileido ir tapo matomi plika akimi. Jie buvo į rutulį ir cigarą panašių formų ir gana chaotiškai judėjo virš rajono, kuriame vyko mokymai.

Nesuprantoma „globa“ iš nežinomų objektų pusės ne juokais suneramino karinę vadovybę. Tučtuojau buvo duotas įsakymas juos sunaikinti, tačiau šūviai nedavė jokių rezultatų. „Taikiniai“ ir toliau tęsė savo chaotišką judėjimą virš mokymų rajono esančiu dangumi.

Vienas iš „cigarų“nusileido visai žemai prie vandens paviršiaus, ir tada netoliese buvęs kreiseris… dingo iš povandeninio viršun besiruošiančio kilti laivo prietaisų stebėjimo lauko. Kitame apmokymų rajone į NSO nutaikyta raketa kažkodėl pakeitė kryptį ir smogė į ją paleidusį laivą! Jūrų pajėgų vadovybei tapo aišku, kad toliau tęsti apmokymus nebėra saugu…

Pasirodo, Juodoji jūra – išvis anomalijų pilnas rajonas. Be neatpažintų objektų, joje po vandeniu kartais pavyksta pastebėti keistų būtybių. Neįprastas atvejis vienąkart nutiko 2 rango kapitonui V.Borovikovui, kurio didžiausias pomėgis buvo stebėti ryklius. Vieną sykį Anapos rajone, nusileidęs į maždaug 8 metrų gylį, jis pamatė keistą padarą. Šis buvo pieno baltumo spalvos ir iš nugaros pusės priminė žuvį, tačiau turėjo veidą! Padaras su kitais panašiais į jį monstrais, pamatęs žmogų, sustojo. Per tas kelias akimirkas Borovikovui pavyko įžiūrėti jų dideles išsprogusias akis. Viena būtybė parodė žmogų ranka (o tai buvo ranka su būtent plėve sujungtais pirštais!), ir prie jos prisijungė kiti du monstrai. Visi kartu jie prisiartino prie nardytojo ir netoli jo sustojo. Keletą sekundžių stebėję žmogų, po to jie nuplaukė šalin. Po šio įvykio Borovikovui visam laiko pradingo noras leistis i povandenines iškylas.

1984 metais neįprasto dydžio padarai praplaukė šalia tarybinio Baltijos jūra plaukusio povandeninio laivo. Trys didžiulės „žuvys“ labiau panešėjo į sidabrinio atspalvio kostiumais vilkinčius narus, jei ne faktas, kad 400 metrų gylyje žmogus su tokiu kostiumu plaukioti negali, o ir „narų“ gabaritai buvo pernelyg dideli – trejų metrų ilgio. Panašaus į krantą išmesto padaro likučius 1989 metais aptiko Sachalino salos pakrantės gyventojai. Iš viršaus „tai“ buvo panašu į žuvį, tik be žvynų, o apatinė padaro dalis priminė atrofuotas žmogaus galūnes.

Kitas, ne mažiau įdomus atvejis nutiko prie Japonijos krantų, vadinamojoje Velnio jūroje. Vienąkart tarybinis pasieniečių kreiseris pastebėjo į TSRS teritorinius vandenis įplaukusią japonų žvejų škuną. Prisiartinę prie laivo ir įlipę į jos denį, pasieniečiai pamatė nepaprastą vaizdą: denyje, susispietę į krūvą, stovėjo persigandę japonai žvejai, o jų rato viduryje tinkluose spurdėjo keistas padaras! Būtybė turėjo glotnų, žmogų primenantį  kūną, tik be rankų, žuvies uodegą ir į žmogaus panašų „veidą“. Monstras blaškėsi denyje, iš burnos spjaudydamas putas. Ne juokais persigandę pasieniečiai nušovė padarą ir jo kūną išmetė už borto…