Kabalos metodika
Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūrinijai. Kūrėjas yra už mūsų, kaip ir viskas, kas mus supa, mums yra svetima, išoriška. Jis nuo mūsų yra dar labiau nutolęs, Jis labiau „pasislėpęs“ negu visa esanti aplinka, Jis už visko aplink mus.
Todėl Kūrėjo atskleidimas ir yra supančio pasaulio pajautimas, svetimumo pajautimas. Kūrėjo atskleidimo procesas vyksta kaip žmogaus pajautimas kitų, pašalinių. Negyvoji gamta negali jausti aplink save. Nedidelis gebėjimas jausti aplink save būdingas augalams.
Pastaruoju metu mokslininkai atrado, jog augalai skirtingai reaguoja į prisiartinančius prie jų žmones: jei žmogus nuskriaudė augalą, tai augalas įsimena jį ir reaguoja į žmogaus prisiartinimą vidinių „bangų“ pliūpsniu. Gyvūnai akivaizdžiai jaučia pašalinius. Skirtingu laipsniu jaučia pašalinius žuvys ir prijaukinti šunys, paukščiai, gyvatės ir naminės katės.
Šis gebėjimas jausti aplinkinius, kaip ir visi kiti gebėjimai ir savybės, priklauso nuo kiekvieno kūrinio egoizmo dydžio. Būtent egoizmo dydis, troškimo gauti malonumą dydis vysto poreikius pripildyti tą troškimą pagal noro stiprumą, vysto gebėjimus bei savybes.
Todėl visos savybės, galimybės persikelti, įsisavinti, apmąstyti ir kt. auga nuo negyvosios gamtos iki gyvūnijos ir nuo gyvūnijos iki žmogaus.
Mažiausiai egoizmas pasireiškia negyvojoje gamtoje – tai tik statiški savo savybių išlaikymo fizikos dėsniai. Toks mažas egoizmo lygis pagimdo tokius mažus poreikius, kad nesukelia vidinių pokyčių, gyvybinės veiklos pasireiškimo būtinybės, poreikio judėti.
Truputį didesnis egoizmo laipsnis būdingas koralams – todėl jų egoistinis noras jau sukelia poreikį augti. Ir todėl koralai yra tarpinė stadija tarp negyvosios gamtos ir augmenijos.
Dar didesnis egoizmas gimdo augmeniją su būtinybe keistis, absorbuoti ir išskirti, augti ir reaguoti į išorės sąlygas, paskatina atminties atsiradimą. Yra ypatinga tarpinė būsena tarp augmenijos ir gyvūnijos – augalas panašus į gyvūną, jau turintis gyvūno organizmą, bet besimaitinantis žemės sultimis.
Didesnis egoizmas paskatina atsirasti daugybę įvairiausių gyvūnų rūšių. Priklausomai nuo egoizmo išsivystymo, joms vienu ar kitu laipsniu būdinga atmintis, gabumai mokytis, prisitaikymas, intelektas, judėjimo laisvė ir t.t.
Ir viskas, kas pasireiškia kiekvienos rūšies ypatybėmis bei savybėmis, yra tos rūšies egoistinio noro dydžio tiesioginė pasekmė. Tik egoistinis noras sukelia tas ar kitas savybes, pagimdo tuos ar kitus bruožus ir gabumus. Visa, kas apibūdina bet kokį objektą, yra vienos savybės – egoizmo dydžio – padarinys!
Ir todėl gebėjimas dar didesniu laipsniu jausti aplink save būdingas žmogui – juk būtent žmogui iškeltas uždavinys pajausti savo Kūrėją. Ir atvirkščiai, iš to, kad žmoguje glūdi gebėjimas jausti „aplink save“, matyti, kad žmogaus sukūrimo tikslas – ryšys su Kūrėju.
Todėl žmogui sukurtas gebėjimas pajausti kitus didesnis nei gyvūnų. Tačiau svarbiausia, kad papildomai žmogui duotas protas, kurio dėka jis gali daug kartų padidinti aplinkinių jautimo jautrumą, išsiugdyti didesnį kančių ir džiaugsmų, kuriuos išgyvena panašūs į jį, pojūtį.
Protas leidžia žmogui kelissyk išsiugdyti savyje kito pajautimą, ir kaip tik todėl galima sakyti, kad žmogus ir yra tas kūrinys, kuriam skirtas Kūrėjo atskleidimas. Juk kad atskleistų Kūrėją, kad pajustų aplink save, pajustų tai, kas iš pat pradžių visiškai paslėpta, žmogus turi išsiugdyti išbaigtą gebėjimą jausti supantį pasaulį, tokį, koks jis yra, jausti ne savyje, jausti be sąsajos su savo egoistiniais interesais.
Nuolatiniai mūsų gyvenimo pavyzdžiai rodo, kaip nepajėgia vienas žmogus suprasti kito. Ir tai atsitinka būtent dėl to, kad kiekvieno egoistiniai interesai neatveria galimybės pajausti aplink save, ne suartina žmogaus su gamta, su panašiais į save, o nutolina. Todėl žmogui naudinga ugdyti galimybę jausti panašius į save, galimybę suprasti kitą.
Bet tam, kad pajaustų Kūrėją, žmogus privalo išsiugdyti ne tik galimybę jausti panašius į save, bet proto dėka daug kartų ją sustiprinti, objektyviai žiūrėti į tai, kas supa, t.y. į aplinkinius žiūrėti atsiribojant nuo savojo egoizmo. Sulig žmogaus galimybe jausti aplinkinius, o ne save, jis ims jausti Kūrėją.
Kiek daug jaučia žmogus palyginti su augalais, žuvytėmis, paukščiais, gyvūnais. Ir kaip neįmanoma aprašyti tų milžiniškų pojūčių, kuriais jis prisipildo, esant galimybei atskleisti, pajausti Kūrėją!
Todėl šis kūrinijos tikslas – pasiekti Kūrėjo pajautimą – suformuluotas kaip Priesakas „Pamilk artimą kaip save patį“, „Nedaryk kitam to, ko nenori sau“ ir t.t.
Pajusti Kūrėją, suartėti su Juo, vis labiau Jį jausti – šių žmogaus gebėjimų laipsniai vadinami dvasinio augimo pakopomis. Kiekvienas žmogus ir visa žmonija, kaip sumanyta Kūrėjo, palaipsniui suartėja su Juo.
Kūrėjas kiekvieną pastūmėja suartėti su Juo tuo, kad siunčia kančias, kad žmogus suprastų, jog visų geriausia yra užmegzti ryšį su Kūrėju – su pačiu stipriausiu, amžinu, su tuo, kuris valdo visą tavo likimą, lydi tave šiame ir aname pasaulyje.
O koks gi Kabalos vaidmuo šiame vystymosi procese, kada vystosi žmogaus jautrumas objektyviam visko, kas supa, suvokimui? Sustiprinti gėrio ir blogio analizės aštrumą, įsisąmoninti savo prigimties, kuri neleidžia žmogui matyti toliau savo nosies ir galvoti savo skrandžiu, blogį! Gaila, jog šis tikslas, Kabalos paskirtis, visiškai nesuprantamas ir nežinomas žmonėms, ir mes privalome jiems šitai pranešti!
