Jeanette Erazo Heufelder “Senosios Kubos magija”

Jeanette Erazo Heufelder
Havana Feelings. Senosios Kubos magija

Kaina: 30,93 Lt

Leidėjas: Alma littera
Išleidimo metai: 2002
Formatas: 15×22, kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 264
ISBN ar kodas: 9955-08-217-8

Anotacija:
Remdamasi garsaus žurnalisto prisiminimais ir straipsniais apie senąją ikirevoliucinę Kubą, vokiečių rašytoja kuria ryšiaspalvį įstabaus miesto – Havanos- paveikslą. Havana iki 1959 m.revoliucijos: kerinti, spalvinga, pavojinga, perkama ir erotiška. Čia susitikdavo visi: dailininkai, rašytojai, kino žvaigždės, gangsteriai, muzikantai ir pabėgėliai iš Europos prieš karą ir po jo. Knygoje daugiau nei 70 nuotraukų.

Fernandas Campoamoras – garsus žurnalistas, savo straipsniuose vaizdavęs ikirevoliucinę Havaną dieną ir naktį, slaptąjį ir viešąjį Kubos gyvenimą. Jis visame pasaulyje išgarsino barus “Bodeguita del Medio” ir “Floridita”, aprašė jausmingą rumbos ir ča ča ča gundymą, barus, mafijos lošimo namus ir kabaretus, – visą tuštybės, spalvų, nuodėmių ir malonumų mugę. Fernandas Campoamoras buvo pašėlęs reporteris, žinojęs bet kokį gandą jam dar net nepasklidus, Hemingvėjaus bičiulis, pažinojęs visus ir kiekvieną. Jo archyvas – tūkstančiai laiškų, nuotraukų, straipsnių ir žinučių – legendinis, bet niekam neprieinamas. Tik Jeanetta Erazo Heufelder sugebėjo įkalbėti atsiverti ir papasakoti apie anuos laikus aštuoniasdešimtmečio sulaukusį žurnalistą. Jis leido jai pasinaudoti ir neįkainojamu archyvu. Taip buvo sukurtas ryškiaspalvis nuostabaus miesto ir jo klestėjimo eros portretas – ši knyga.

Senoji Havana – tarytum Kasablanka, Čikaga ir Paryžius būtų susibūrę draugėn papasakoti stebuklingų istorijų.

Jeanette Erazo-Heufelder gimė 1964 m. Vokietijoje, vaikystę praleido Ekvadore. Diplomuota etnologė, filmų kūrėja ir rašytoja labiausiai domisi Lotynų Amerikos šalimis. Yra sukūrusi keletą dokumentinių televizijos filmų.

Ištrauka:

Kaip deimantas šviesoje

La Habana – gražuolė, įžymioji buvusios Ispanijos kolonijos dama, sostinė, besielgianti kaip senstanti primadona. Nors amžiai nepraėjo pro ją be pėdsakų, ši Lotynų Amerikos žvaigždė vis dar atsiduoda gyvenimui su aistra, kuri sukliudė kasdienybei pavirsti monotonišku įpročiu. La Habana improvizuoja nesvarstydama, drąsiai ir be jokio pasipūtimo, po teisybei, taip elgtis įmetėjusiai primadonai nedera. Jai kasdien pavyksta sužavėti publiką vis naujomis improvizacijomis, nenuslystant į dirbtinį sentimentalumą ar vaikantis efektingumo. Dialogas su gyventojais pripildo miestą gyvenimo.

Pusė miesto gatvių veda prie jūros, kur jos išnyksta sodraus mėlynumo horizonte. Iš tenai į miestą nuolat plūsta gaivus oras. Virš kilometrus nusitęsiančios krantinės sienų jūra plukdo gyvybės eliksyrą ir užtvindo gatves joduotos druskos aromatu, kurį dieną naktį neša Golfo srovė. Ryški, vidurdienį dažnai švininė saulė lyg iš tropikų gausybės rago lieja ant Havanos karštį, kuris it senas romas paplūsta po visą kūną. Jis įsiskverbia per visas poras, tačiau kvėpuoti oro netrūksta. Mat visą sutrą sugeria vandenynas. Tačiau šis kaimynas kada ne kada sukelia miestui ir nerimo. Tada, kai įsišėlsta sūkuringi vėjai. Havana jau seniai priprato prie tokio audringo būdo prasiveržimų. Pajūrio miestas nepraranda savitvardos per tokius kasdieninius išpuolius. Jis rodo galybę savo veidų, o tiršta Karibų jūros mėlynė niekuomet nenublanksta. Ir kai kulisus trumpam uždengia tanki, sunki tropinio lietaus užuolaida, Havana sulaiko kvapą, kad paskui vėl pasirodytų scenoje švytėdama ir iš pažiūros trykšdama neišsenkama energija. Paskutinius lietaus lašus ji duoda nudžiovinti saulei, kuri po pertraukas užpildančių audrų ir liūčių vėl skinasi kelią į namus ir vidinius kiemus, skverbiasi per žaliuzių ir įmantraus spalvoto stiklo plyšius; apsauginius langų ir durų skydus sušvelninti šviesai, kuri užtvenkia gatves, aikštes ir kiemus. Gyvai, šokančiai šviesai, ne sykį įkvėpusiai palyginti miestą su deimantu, kuris nuo bet kokio šviesos antplūdžio sutviska besikaitaliojančiomis pagrindinėmis spalvomis. Šešėlių ir kontrastų žaismas, kupinas subtilybių ir užuomazgų, Havanoje atrodo itin aiškiai matomas žmogaus akiai.
Kubos sostinės vaizdas niekuomet nenusibosta. Lyg žvelgtum į mėgstamą paveikslą ir stebėdamasis vis įsitikintum, kad kaskart randi naują pribloškiančią smulkmeną.

Havanos atmosferą maitina triukšmai, nenutylą nė vienoje miesto vietoje, nes jie, kaip ir saulės šviesa, pro menkiausius sienų plyšelius įsiskverbia į nuošaliausius namus. Vandenvežių siurblių, siurbiančių vandenį, kuris vežiojamas į senų gyvenamųjų namų cisternas, triukšmas. Medinių vežimėlių mažais ratukais trinksėjimas akmeniniu senamiesčio grindiniu, skelbiąs darbo dienos pradžią ir nutyląs tik vakare. Dusulingas burzgimas persenusių lengvųjų automobilių, būdingų Havanos gatvių vaizdui kaip Giraldillos statula De la Real Fuerza tvirtovės bokštui. Ir visur kalama, gręžiama, daužoma, galandama, pjaunama – optimistiški garsai miesto, kuris niekuomet nesiliovė pasitikėjęs savim, net jei jo namų, dėl pusiau nuleistų vokų atrodančių kaip teatro kulisai, kai kur telikę tik fasadai, nes jie ištisus šimtmečius buvo palikti niokojančiam sūrios jūros alsavimui ir laikui. Nuo sienų nusilupę dažai, nuo fasadų nubyrėjęs tinkas. Namai griūva. Tačiau tenai, kur nublukę pasteliniai atspalviai, naujos spalvos suteikia liūdnas bolero. Kur byra tinkas, laikinumą liūdnai grindžia Nico Rojaso daina Mi ayer. O kur pavargęs gatvės prekeivis ragina pirkti savo žemės riešutų tūteles, Moiseso Simonso hitas El Manisero primena turgaus šūksnių klestėjimo laikus, kai visa gerkle plyšaują prekeiviai pripildydavo Havanos gatves kaip daugiabalsis choras. Dainomis ir priedainiais jie siūlydavo viską nuo žuvų iki apelsinų, ką tik būdavo įmanoma pavežti vežimėliais, taip išmaningai, kad sužavėdavo Kubos rašytojus. Ir tų prekeivių balsai, dabar nutilę Havanos gatvėse, toliau tebeaidi Kubos literatūroje. Prekeivių priedainiai išnykę, tačiau gatvėse liko muzikinis popuri, pabrėžiąs išsikvėpusį Havanos žavesį.

Su savo sostine kubiečiai elgiasi itin žmogiškai. Pyksta ant jos ir atleidžia kaip senai draugužei, pažįstamai nuo pat vaikystės, ar sugyventinei, su kuria patirta pernelyg daug išgyvenimų, kad susiginčydamas rizikuotum galutinai išsiskirti. (Todėl apie Havaną – kaip ir ispaniškai – turi būti kalbama kaip apie moteriškos giminės miestą.) Tą, kuris paliko Havaną, visąlaik kankins prisiminimai apie vietą, kuriai atsuko nugarą ieškodamas kitokio gyvenimo ir politinės laisvės gal nusivylęs ar net įniršęs. Tačiau prie tremties skausmo netrukus prisideda aštrus ilgesys miesto, kurio pulsas, rodos, buvo neatskiriamai susijęs su tavuoju, nes abu vienodai skatino tos gyvastingumo energijos, kurias žadino keistas saulės ir šviesos, karščio ir audrų, ritmo ir spalvos mišinys. Tas, kam pasisekė misti štai tokiu jausminiu penu, veltui jo ieškos kitose vietose. Ir toliau mintys ir jausmai nuolatos grįš į Havaną, stipresni ir įkyresni negu anksčiau. Gyvenimą tada pakeičia žodžiai, “prarasti žodžiai” – taip pavadino savo romaną Jesus Diazas – tremtinys, kurio žodžiai nuaidėjo virš Golfo srovės. Jei Havana galėtų juos girdėti, atpažintų, nes jos kalba – gatvių kalba: tragiškumas išsilieja sąmojum. Išvykusiųjų žodžiuose Havana gyvena ir toliau, iš to galima nuspėti didžiulį prieraišumą. Be jokio vargo atmintyje iškyla jos gatvės ir aikštės, anekdotai ir įvairūs pasakojimai teikia medžiagos Kubos išeivių literatūrai.

Muzikiniame Kubos sostinės pašlovinime Sabanas blancas Gerardas Alfonsas dainuoja: “Jei vieną dieną mano akys neberegės tavęs, jei gyvenimas nublokš į tolimiausią žemės kampelį, prisiekiu, aš mirsiu iš meilės ir ilgesio, trokšdamas dar bent kartą pereiti tavo gatvėmis”. Havana nebijo kičo. Ištisus šimtmečius Kubos sostinėje susiėjo gijos, siejančios Senąjį Pasaulį su Naujuoju. Čia plepalai ir apkalbos susiliejo su didžiuoju poezijos menu. Ispaniškas patosas maišėsi su afrikietiškais ritmais, nepakartojama kubietiška patina padengdamas viską, kas kitur gal net nebūtų suderinama tarpusavyje. Kaip tik todėl rašytojas ir eseistas Alejo Carpentieras pavadino Havaną “tikrai spalvingu” miestu, lyg ir pats stebėdamasis, jog apibūdinimas, atsiduodąs banalybės dvelksmu, iš tikrųjų rodos tinkąs jo gimtajam miestui.

– Havana? Nežinau, ar toks miestas iš tikrųjų yra. Pirmiausia jis sielos būsena, – sako režisierius Enrique Pineda Barnetas.

Kiti ne tokie romantiški.

– Havana man tarytum pernelyg ryškiai išsidažiusi moteris, – sako choreografas Ramiro Guerra, šiuolaikinio Kubos šokio pagrindėjas ir havanietis iki gyvo kaulo. – Tarytum moteris, kuri nors ir nebūdama gražuolė, laikoma patrauklia.

Galų gale netgi sostinės kritika iš kubiečio lūpų skamba it meilės prisipažinimas. Į vargingą, sunkią socialistinės sostinės eiseną čia žiūrima su atodūsiu, kuriame girdėti tvirtybė liaudies, išmokusios nugalėti sunkumus: “No es facil – jis nelengvas, tas gyvenimas”. Tačiau jeigu kur nors pasaulyje šis suvokimas gali įkvėpti kūrybingumą, tai tik Havanoje.

Kaip simboliai kasdienybės, kupinos materialinio stygiaus, į akis labiausiai krinta el camello ir la cadena – miesto autobusai ir neišvengiama ryšių grandinė. El camello vadinami ilgi autobusai, kurių stogas iš tiesų turi tam tikrą panašumą į kupranugario kupras. Kitados šlovinti kaip atėjusio naujo laiko ženklas, dabar jie, būdami nepaprastai talpūs ir laikydamiesi tikslaus tvarkaraščio, yra gyvenamųjų ir darbininkų kvartalų jungiamoji ašis. Į autobusą sutelpa trys šimtai šešiasdešimt penki asmenys. Mėgstantys simboliką havaniečiai lygina autobuso vietas su metų dienomis. Tačiau miesto autobusai nukaršo kaip ir revoliucija. Užuot prisidėję prie infrastruktūrinės pažangos, jie tepalaiko ilgą nuobodų laukimą stotelėse ir tvankų ankštumą važiuojant. Nuolatinės grumtynės dėl stovimųjų vietų ir dažni nelaimingi nutikimai pavertė šiuos autobusus visuotinio pykčio ir pajuokų objektu. Tikras laimės kūdikis yra tas, kuriam nereikia jais važinėti, nes turi vieną iš tų brazdančių, benziną ryjančių pirmykščių automobilių, kuris iš tiesų atlieka tarnybą, jeigu užsiveda variklis. O jeigu ne, tuomet ima veikti cadena – gyvybiškai svarbi ryšių grandinė, per kurią visoje Kuboje gaunama atsarginių dalių, benzino, šviežių žuvų, kavos, akinių, drabužių, batų, cigarų ir romo, ypatingai gydoma ir priimama įstaigose, pavėžėjama pakeliui. Kubiečiai yra tikri šios srities meistrai, gal todėl, kad pastaroji atsirado ne kartu su šešėliniu socialistiniu ūkiu. Kubiečių dailininkas Julio Girona pasakoja anekdotą apie garsų savo kolegą Wifredo Lamą, kiek laiko gyvenusį Italijoje. “Na, kaip tau Italija?” – paklausė Girona. “Siaubinga! Kaip ir Kuba, – atsakė Lamas. – Jei prasitari draugui, kad norėtum nusipirkti naujus batus, jis kaipmat puola įtikinėti, jog pirktum jo dėdės parduotuvėje, žinoma, už palankią kainą. Kitas draugas turi senelį batsiuvį, kuris siuva aukščiausios rūšies batus. Ir kas nutinka paskui? Ištisus mėnesius vis dar tebevaikštai su senaisiais batais”.

Visuomeninio transporto ir ryšių tradicijos Havanoje senos ir savotiškos. Jeigu autobusai yra Kubos revoliucijos laimėjimas, tai troleibusai yra jaunos Kubos respublikos naujovė. 1902 metais jie, jau naudoti, buvo nupirkti iš Šiaurės Amerikos firmų ir paleisti Havanos gatvėmis. Kai tautos herojus Nicolas Guillenas 1950 metais paskyrė jiems ironišką straipsnį, troleibusai jau buvo kratęsi pusę amžiaus ir beviltiškai pasenę.

“Iki praėjusių metų vidurio, – rašo Guillenas, – jie buvo ideali priemonė vežioti mandagiems, santūriems, visąlaik susivaldantiems ir kantriems žmonėms, tokiems kaip raštininkai, kuriems dar nereikia derintis prie mašinos greičio, tokiems kaip pensininkai ar šachmatininkai. Jie galėjo atsistoti prie gatvės kampo, o toliau tereikėjo tiktai laukti. Su mezginiu, Jorgės Manacho knyga ar gvildenant mintyse temas, kai nereikėjo skubiai spręsti. Po keturiasdešimties minučių juos užklupdavo nepakartojamas skalambijimas. Troleibusas! Jie galėdavo įsitaisyti vos judančioje transporto priemonėje ir kuo ramiausiai miegoti, žinodami, kad sveiki tikrai pasieks savo kelionės tikslą. Dabar, mieli bičiuliai, – deja, būtina primygtinai tą nurodyti, – dabar viskas kitaip. Laiko dantys apgraužė troleibusų vielas, taigi nebėra nė vienos kelionės be avarijos. Kasdien trūksta kabeliai, kurie kaip gyvatės kabaldžiuoja virš gatvių. Valandų valandas grūdasi automobiliai, tuo tarpu juokdariai, matydami tokius nutikimus, kurie ne tik nederami sostinei, bet ir pavojingi gyvybei, laido sąmojus. Kai nutrūkusių laidų galai susipainioja, užkliudo išsiblaškiusio pėsčiojo galvą ar tas pėstysis juos užmina, nutinka nelaimė. Kitaip tariant: transporto priemonė, kuri kitados rimtai saugojo mūsų nervų sistemą, dabar kasdien kviečia į paskutinę kelionę”.

Guillenas sugalvojo savo pamfletui beprasmišką pavadinimą “Pažangus troleibusų sąstingis”, pataikydamas į opiausią vietą Kubos, kurios istorijoje visuomet buvo gausu priešingybių.

Kubos priešingybės skrodžia erdvę ir laiką, sukuria visiškai naują tikrovę, kuri nė viename mieste neišsiskleidžia tokiais margaspalviais žiedais kaip Havanoje. Pavyzdžiui, Kubos revoliucija paskatino Kubos žemės ūkio ir pramonės pažangą. Tačiau šiandien aukštos kvalifikacijos darbininkai sostinės galukiemiuose vėl sodina daržoves arba augina kiaules ir vištas. Mat valstybinės įmonės moka kubietiškais pesais, tačiau pragyventi kubiečiai gali tik iš dolerių. Sostinės gyventojai bando atsiliepti į dabarties prieštaravimus elgesiu, kuris visuomet buvo jų stiprybė: pasikliauna nepaprastu savo išradingumu, kurio gali pasisemti iš šimtmečių senumo kultūros istorijos lobyno. Juk dar viskas tebėra! Rūmai, muzika, teatras, religijos ir didieji vardai. Juos arba galima dar kaip nors panaudoti gyvenimui, arba sukrauti į tamsią dulkėtą istorijos nišą, kur viskas pamažėliais nugrimzta į užmarštį.

Havana yra rūmų ir skalbinių virvių, Mergelės Marijos ir afrikietiškų stabų, nacionalinių paminklų ir tautos herojų, menininkų ir keistuolių, ištobulintų sąmojų ir šiurkščių nešvankybių, garsios istorijos ir menkų istorijėlių miestas. Tai istorizuotas gyvenamasis kambarys su perdangomis ir alkovais, kuriame lengvabūdiškai ir nepagarbiai šalimais sustatyti stilingi ir savadarbiai baldai! Stebuklų miestas, kur tikrovė gali pavirsti į poeziją. Kur kitur būtų galima papasakoti štai tokią sceną: naktį gydytojas pakviečiamas į gimdyvės namus. Brėkštant rytui, ji pagimdo sveiką kūdikį. Gimdyvės motina perdėtai dėkoja gydytojui, kuris visą naktį padėjo jos dukteriai. “Kai prasidėjo sąrėmiai, – prisipažįsta ji su palengvėjimu, – aš pakišau po dukters čiužiniu visagalio šventojo atvaizdą, kad jos neapleistų”. Sena motina išima iš po čiužinio šventojo atvaizdą, pagarbiai jį bučiuoja, dar sykį nuvalo rėmelius, o paskui atsargiai pakabina į senąją vietą svetainėje. Tai argentiniečio tango dainininko Carloso Gardelio portretas.

Jeigu anekdotai turėtų svorį, jau seniai Havaną būtų sugniuždžiusi jų našta. Kiekviename kvartale pasakojamos istorijos iš vis kitokio laiko.