Hubble konstantė

Tikriau sakant, NSO-iečio prisipažinimas

Visi žino, kad mūsų visata atsirado, kai toks mažas, mažas taškelis, panašus į A. Einsteino nupasakotą „juodąją skyle”, staiga tarė: „BuuM”. Vadinasi, sprogo tas taškelis ir niekas nenori žinoti kodėl jis tarė: „BuuM”. Visi sako, kad už tos ribos, kur tas „BuuM” susiformavo, turėtų veikti kiti fizikiniai dėsniai. Žodžiu, visi žino, kad taip atsirado visata…

Pagalvojau, kad jei aš apie tai nežinau, gal ir ne visi apie tai žino. Aš apie tai nežinau vien todėl, kad aš nežinau, kokie tie „kitokie” fizikiniai dėsniai, tame bumtelėjusiame taške turėtų galioti. Vadinasi, mes jau galime konstatuoti, kad tai, kas buvo įvardinta kaip visažinystė, nėra visažinystė, nes vienas išsišokėlis, apie tai kas peršama į galva, – tiesog nežino.

Mes matome, kad jei bent vienas ko nežino, mes galime teigti, kad tai, ką žino visi, žino ne visi. Tiesa, mes galime paklausti tą, nežinantį, kodėl jam nedaeina, sakysime, iki jo smegenų tai, ką visi žino.

***

Kad jau grasinate tardymu, pats prisipažinsiu, kodėl aš nežinau. Nežinau aš daug ko, labai daug! Bet pasakosiu vien tai, ko aš dar nežinau apie visatos atsiradimą.

Buvo gal kokie 1923 – ji jūsų žmogiško buvimo metai, kai Edvinas Hubble padėjo pamatą tam jūsų, bet ne mano “BuuM”. Tas smalsuolis, susiveikė 2,5 metrų skersmens teleskopą ir pastebėjo tai, kad rausvi spinduliai visatoje turi kažkokią proporciją. Tikriau, jo kolega M. Slipher, apie 1912 ir be to 2,5 m teleskopo, pastebėjo, kad šviesos spektras ne taip pasiskirstęs visatoje, kaip jis tikėjosi. Jis, tas M. Slipher, visus nustebino tuo, kad pastebėjo daugiau rausvų spindulių, nei melsvų. Kaip krosnyje, kai blėsta sudegusios malkos. Kad jis jau mokslininkas, tai ir padarė mokslo išvadas, sakysime, kaip Dopleris su savo efektu. Pagaliau, tų stebėjimų išvada suformulavo Edvinas Hubble. Pagal jo išvadas galėtų būti taip, jog stebimi objektai viens nuo kito ir nuo mūsų tolsta. Ir dar – pasiutusiu greičiu, kuris greitėja!

Prisipažįstu, pasakiau: “to vis greitėjančio greičio tikrai yra per daug” , – ir perskaičiau viską, ką apie tai turėjau po ranka. Mano mintis buvo tokia kvaila, kad trumpam pagalvojau, jog taip ir bus, kaip Edvinas paaiškino. Žodžiu, per porą savaičiu viskas išsilakstys ir aš nebeturėsiu kur sėdėti. Prisipažįstu. Pagal Edviną išeitų taip, kad jei žiuri į dangu, per tą 2,5 metrų teleskopą, ir matai žvigždutę, tai ją matai nuo švelniai gelsvo iki labai rausvo atspalvio. Kaip pasakose: kuo tą žvaigždė toliau, tuo ji rausvesnė. O aš maniau: kuo ji senesnė, ta žvaigždė, tuo ji rausvesnė. Kaip malkos krosnyje, kaip jau sakiau. Suprantama, visi su manimi nesiginčija! Visi gi žino, kad kuo toliau žvaigždė, tuo ji rausvesnė. Vadinasi ir vėl ta žemė darosi plokščia, nes darosi visatos zentras, kaip anksčiau!

Prisipažįstu, išsigandau, nes pagalvojau, kad jei visata vien dėl to „BuuM” turi kiek stabilesnį pagrindą, kuris vadinamas „reliktu”, reliktu nuo to „BuuM”, tai tas „reliktas”, kokią dieną išnyks ir aš vėl neturėsiu kur sėdėti. Visi mano, kad tas „reliktas” yra iki +4 Kelvino laipsnių, nors nuo to „BuuM” visata atšalo net iki -273 Kelvino laipsnių. Kodėl tie keli laipsniai neatšalo, man taip niekas ir nepaaiškino. Nors kiti mano, kad tas „reliktas”, tik apie +2,73 Kelvino laipsnius teišveža. Žodžiu, be tų kitų, žino visi…
Prisipažinsiu ir tai, ką aš apie tai manau. Kažkur skaičiau, kad ten aukštai, kur žemė dar nėra plokščia, skraido kažkokie elementai. Tokie kaip, vandenilis, helis, litijus, gal ir kiti. Išminčiai tuos elementus išskaičioja iš visokių bangų pasiskirstymų.

Žodžiu, prisipažįstu, kad aš manau, jog tie elementai yra lyg fonas, kaip priešaušrio rūkas. Per tą rūka, kylanti saulė atrodo raudona, raudona. Lyg ta saulė būtų nuo mūsų pabėgusi taip toli, kaip sako Edvinas. Priminsiu ponams, kad mūsų matomas dangus tiek prisigrūdęs vandenilio, kaip Gariūnų turguje žmonių.

Tai va, ką aš manau. Manau, tas fonas ir yra tų visų raudonumų bei mėlinumų, tariamo pasislinkimo priežastis. Ar dėl to sugriuvo visiems žinomi dėsniai, nežinau, tad ir negaliu prisipažinti. Nors ir dabar nežinau, kaip atsirado visata.

Savrbiausi visame tame, ką jau prisipažinau, yra ne tai, ką aš žinau. Svarbu yra vien tai, kad ta minėta visažinystė, tiesog neegzistuoja. Todėl ir turiu viltį, kad jūs manęs nesmerksite. Bet jei pasmerksite, tai bus antra dalis, kodėl aš viską taip lengvai prisipažįstu.

GR/ES Be atskiro autoriaus sutikimo, platinti masinės informacijos priemonėmis, kategoriškai draudžiama.

Autoriaus tinklalapis: http://www.elmarkt.de/rakursas