Drakonai ir jūrų gyvatės

Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai paliudijimų apie drakonus. Ir galima pagalvoti, ar ‘tiems” ne vieta durnių namuose, bet … Kinijoje rasta kaukolė su ragu, o 1976 m. liepos mėn. Framboise rastas lavonas, panašus į jūrų drakoną.

Vienas patikimiausių yra Peter karl van Esling, Hagos zoologijos direktoriaus, pranešimas apie vandenų drakoną 1860 m. Atlante;

“Matėme milžinišką reptiliją, ryškiai melsvos ir sidabrinės spalvų. Ji grakščiai plaukė aplink laivą prieš jūreivių akis ir paniro be garso. Jos akys buvo milžiniškos, su vertikaliomis lėliukėmis ir protinga išraiška. Atrodė, kad jos spindi, bet tai galėjo būti besileidžiančios saulės atspindžiai.

Galvą puošė ryškiai melsva ir žalsva skiauterė. Net jai dingus po vandeniu ir nesimatant, atrodė, kad ilgis buvo keli metrai, o ant nugaros buvo kažkas kaip ketera ar pelekas. Manau, kad ji panašėjo į gyvatę, bet jūreivis, buvęs už manęs, mano, kad įžiūrėjo kojas ir snapą. Ją pakrikštijom Megophias”.

1817 m. straipsnyje prancūzų kilmės amerikietis Rafinesque-Schmaltz rašė apie 200 pėdų ilgio gyvatę, kurią W.Lee matė 1805 m. netoli Breton iškyšulio ir Niufoundlando. Jis nurodė, kad “jos nugara buvo tamsiai žalia ir kyšojo iš vandens vingiuojančiais kauburiais” ir kad plaukė su triukšmu. 1825 m. liepos 15 d. keli žmonės jūros gyvatę matė Halifax uoste. Apibūdino jos kūno “didumą kaip medžio kamienas… Gyvūnas turėjo apie 8 išsirietimus ir buvo apie 60 pėdų ilgio”. Kitais metais William Warburton panašią būtybę matė į pietus nuo Niufoundlando.

1833 m. gegužės 15 d. Mukone užutekyje 40 mylių į vakarus nuo Halifax, 3 karininkai ir 2 tarnaujantys Jos Didenybės laivyne ilsėjosi žvejų škunos denyje, kai pamatė 150-200 jardų atstumu:
“…galvą ir kaklą kažkokio gelmių gyvūno, kurie buvo visai kaip gyvatės; plaukiant galva buvo taip aukštai iškelta ir iškišta į priekį, kad galėjom matyti vandenį po ja ir už jos… Būtybė greitai plaukė pro šalį… Spėjome jos ilgį esant apie 80 pėdų… Kaklas buvo storio kaip vidutinio medžio. Galva ir kaklas buvo tamsiai rudi ar beveik juodi su netvarkingais baltais dryžiais”.

Po pranešimu pasirašė 5 liudininkai (su laipsniais ir kada juos gavo):
W.Sullivan, kapitonas, Šaulių brigada, 1831 m. liepos 21 d.
A.Maclachlan, leitenantas, ten pat 1824 m. rugpjūčio 5 d.,
C.P.Malcolm, jaun.leitenantas, ten pat, 1830 m. rugpjūčio 13 d.
B.O’Neal Lyster, leitenantas, artilerija, 1816 m. birželio 7 d.
Henry Ince, artilerijos sandėlis Halifax’e

Po majoro Langley pranešimo, F.W.Kemp, arcyvų karininkas, papasakojo apie prieš metus vykusį nutikimą:
“1932 m. rugpjūčio 10 d. su žmona ir sūnumi buvau Chatham saloje (Strait of Juan de Fuca). Žmona atkreipė dėmesį į kažką paslaptingą plaukiantį sąsiauriu tarp Strong Tide ir Chatham salų. Įsivaizduokite mano nuostabą stebint milžinišką būtybę su virš vandens iškelta galva plaukiančią maždaug 4 mylių per valandą greičiu prieš potvynį. Net nuo tokio greičio bangos plakėsi į akmenis. Ji atrodė labiau reptilija nei gyvatė.

Toje vietoje sąsiauris yra apie 500 jardų pločio. Priplaukusi kitos salos krantą, būtybė iškėlė galvą ant uolų ir judindama ją į šonus kėlėsi. Sieksnis po sieksnio kūnas iškilo į sausumą. Prie uodegos kūnas atrodė dantytas tarsi kultuvė. Aplink kaklą kuvo kažkas panašaus į karčius, kurie vijosi aplink kūną kaip dumbliai.

Būtybės atsiradimas, rodėsi, pakeitė visą kraštovaizdį, kas trukdė aprašyti pojūčius. Atrodė, kad tai nepriklauso dabarčiai, o laikams, kai pasaulis buvo dar jaunas. Ant uolų ji buvo trumpai. Žmona ir sūnus nubėgo į vietą, iš kur geriau matyti. Matyt jų šūksniai trikdė gyvūną. Esant visiškai ramiai jūrai, atrodo, kad ji nuslydo į gilų vandenį, po paviršium kilo didelis bangavimas ir ji akimirksniu išnyko.

…Jos ilgis turėjo būti ne mažesnis 60 pėdų ilgio… Kūnas turėjo būti apie 5 pėdų storio ir buvo melsvai žalsvos spalvos, saulėje spindėjęs kaip aliuminis. Negaliu nusakyti galvos formos, bet ji buvo platesnė už kūną.

Neskelbiau savo keisto nutikimo (išskyrus 1-2 patikimus draugus) bijodamas pajuokos ir netikėjimo. Maždaug po metų panašią būtybę pamatė majoras W.H. Langley, irgi Chathan apylinkėse”.

Po Langley pranešimo “Victoria Daily times” gavo tuziną laiškų, kuriuose sakoma regėjus panašią gyvatę.

1937 m. monstrą matė Timeus šeima Sunset paplūdimyje 22 mylios š šiaurę nuo Vancouver, o po 2 m. Fred ir George Lawrence. Sako, kad nugara buvo kaip kupranugario, plonas kaklas ir kūnas maždaug didelės statinės pločio.

——————————————————————————–

Drakonai sutinkami visų tautų pasakojimuose. Jie pasižymėjo milžiniška fizine jėga ir galia, jie buvo įgudę meistrai ir nepaisė jokių socialinių normų. Taipogi “perkūno driežai” arba dinozaurai turi daug panašumų į juos. Neaišku, ar jie labiau panašūs į skraidančias milžiniškas gyvates (kaip Boewulf žudikas) ar driežus su kojomis ir nagais. Kai kurie jų sparnuoti, kiti besparniai. Visi jie yra aštriais dantimis, spjaudantys ugnimi ir bauginantys. Juos rinkosi tie, kas garbino jėgą ir baimę. Karalius Henris VII naudojo drakoną savo ženklu, o šiandien panašų gyvūną išvysime Velso vėliavoje.

Jų pavadinimas kilo iš lotynų kalbos žodžio “draco”, išvesto iš graikų “drakon”. Senojoje anglų kalboje jie vadinti “wyrm”.

Bažnyčios jie visada laikyti blogio įsikūnijimu. Apr. 12 :3 “Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų”. Tai Šėtono vizija.

Drakonai dažniausiai užkandžiauja avimis, tačiau kartais jie panorsta išimtinai jaunų merginų. 3 a. Šv.Jurgis pasižymėjo nukovęs drakoną, kuris grasinosi suėsiąs Libijos princesę.

Taip pat drakonai išgarsėję savo turtais ir pavydžiu jų saugojimu. Kitas drakonų vaidmuo kultūroje – jie perteikia tamsiąją mūsų pusę, žvėriškąją ir slepiamą.

Paieška Švedijoje

1999-ųjų vasarą Ostersund ežere Jamtland apygardoje (600 km į šiaurę nuo Stokholmo) vėl buvo ieškoma “slibino”. Ekspedicijai vadovavo Jan-Ove Sundberg. Prietaisai rodė ežere esant kažką didelės apimties, tačiau dėl duomenų interpretavimo kilo vidiniai nesutarimai.

Dinozaurų mintys

Įdomu būtų stebėti mūsų pasaulį tuo atveju, jei dinozaurai būtų neišmirę, o sukūrę savo civilizaciją. Ir jei ne atsitiktinis asteroido smūgis (ar kita “lemtinga”, bet atsitiktinė priežastis), tai mūsų naujausi technologiniai pasiekimai jau būtų egzistavę milijonus metų. Driežai kontorose, – argi tai nebūtų nuostabu?

Bet iš tikro, o kodėl išnyko dinozaurai? Nieks to tikrai nežino… Gal ir čia nagus prikišo NSO, kad sukurtų sąlygas, prie kurių žinduoliai gali dominuoti.

Dinozaurai vystėsi. Jie pirmieji pradėjo vaikščioti stačiomis (kaip mes); kai kurie gyveno šeimomis ir turėjo socialines struktūras; kai kurie buvo šiltakraujai; kai kurie vedė gyvus vaikus – ir Theropodų linija (dvikojai mėsėdžiai) išsivystė į mažesnius, judresnius ir labiau prisitaikančius gyvūnus, turinčius santykinai didesnį smegenų kiekį ir griebiančias rankas. Viena jų šaka mums davė paukščius. Ir jei toliau pavystytumėm Theropodų šeimą, galime gauti padarą, labai panašų į tuos, kuriuos dažnai aprašo ateivių pagrobtieji.

Gal ateiviai ir yra dinozaurų palikuonys?

Parengė Cpt.Astera’s Advisor

Pastaba: Straipsnio trumpasis variantas išspausdintas “Žvilgsnyje”, 2002 m. spalio 1-7 d., Nr.40 (552)