Didžioji Britanija: vaiduokliai ūke

Kaip žinia, Didžioji Britanija puoselėja savo tradicijas, saugo gimtąją istoriją ir… myli savo vaiduoklius. O jų, kaip liudija tradicijos, ūkanotajame Albione apstu. Galbūt dėl to, kad jis ūkanotas.

Apie angliškąją vaiduoklių medžioklę pasakoja mokslų daktaras Polas Li. Ponas Li, branduolio fizikos specialistas, dirbantis aerokosminės pramonės srityje, savo laisvalaikį leidžia tirdamas vaiduoklių fenomeną.

– Kaip Jūs manote, kodėl būtent Anglija atkakliai pretenduoja tapti pačia vaiduokliškiausia šalimi pasaulyje?

– Manau, kad vaiduoklių kiekis priklauso nuo to, kaip tai priima tam tikra tauta. Britų vaiduokliai – tai kultūros dalis. Jie mūsų šalyje buvo visais laikais. Pagal savo prigimtį anglai linkę į mistiką. Be to, dėl mūsų konservatyvumo ir „kabinimosi“ į praeitį visa, ko nesuprantame, mes labiau linkę priskirti prie vadinamųjų paranormalių reiškinių, nei aiškintis, kas iš tiesų vyksta.

– O kas apskritai yra vaiduokliai?

– Šia tema daug ginčijamasi. Kai kurie mano, kad tai mirusių žmonių sielos, tačiau kaip tuomet paaiškinti negyvų daiktų šmėklas? Mano nuomone, mes ne vieni mūsų planetoje ir šalia mūsų pasaulio egzistuoja ir kiti. Šie pasauliai tam tikru momentu susikryžiuoja ir tada „atsiranda“ žmonės, net ištisos scenos iš praeities.

– O kodėl būtent iš praeities, o ne iš ateities?

– Šiuo metu kai kurie jaunuoliai Londono centre rengiasi taip, tarsi jie būtų ateiviai, – kas žino, gal tarp jų ir ateivių iš ateities yra. Juk kiekvieno nepačiupinėsi.

– Vaiduokliai tikriausiai būna įvairūs?..

– Lygiai kaip ir žmonės. Juk ir pasakoja apie tuos neva pamatytus vaiduoklius žmonės. Vienus galima palyginti su vaizdajuoste. Laikui bėgant jie atsiranda toje pačioje vietoje ir elgiasi lygiai taip pat. Kaip, pavyzdžiui, Henriko VIII žmonos šmėkla Čampton Korto pilyje. Naktį ji, kaip pasakoja liudytojai, klykdama prabėga pro galeriją ir dingsta kitame jos gale, ir taip visais amžiais. Yra vaiduoklių, kuriuos galima pamatyti, tačiau negalima pajusti, – tokių dauguma. Esama pranešimų apie „įprasmintus“ vaiduoklius, kurie neva net geba kontaktuoti su žmonėmis. Poltergeistas, arba „triukšminga siela“, – tai dar viena vaiduoklių rūšis. Juos dėl kažkokių priežasčių traukia prie vaikų, o jie patys elgiasi kaip kaprizingi, išlepinti vaikai: jei kas jiems nepatinka, jie griauna viską aplink ir nurimsta, jei gauna tai, ko nori. Ypatinga rūšis – tai negyvų daiktų šmėklos. Pavyzdžiui, bombonešiai „Lancaster“, kurie matomi danguje toje vietoje, kurioje jie buvo numušti Antrojo pasaulinio karo metais. Beje, kuo senesnis vaiduoklis, tuo rečiau galima jį pamatyti – tik išgirsti.

– O jūs patys matėte vaiduoklių?

– Nė karto. Beje, dauguma mokslininkų, kurie tyrinėjo vaiduoklius visą savo gyvenimą, taip nė karto jų ir neišvydo. Tačiau tai nieko nereiškia. Pavyzdžiui, fizikai tiria elektromagnetinius laukus, kurių jie taip pat niekada nematė, tačiau jie žino, kad jie yra. Be to, labai dažnai vaiduokliai atrodo kaip paprasti žmonės. Taigi gali būti, kad mes ne kartą matėme vaiduoklius, tačiau jų nepažinome. Tačiau jei staiga jūs užeisite į naktinį klubą ir pamatysite prie baro alų geriantį žmogų su senoviniu kostiumu, ką jūs pagalvosite? Tikriausiai, kad tai aktorius iš artimiausio teatro, kuris užsuko išgerti kavos, ir nekreipsite į jį ypatingo dėmesio…

– Kaip Jūs medžiojate vaiduoklius? Gal statote spąstus?

– Paprastai važiuojame į namus (klubą, viešbutį, pilį ir t.t.), kuriuose, gyventojų ar liudytojų teigimu, gyvena vaiduokliai, įjungiame jautrius daviklius, vaizdo kameras, mikrofonus ir laukiame.

– Ar naujuose namuose būna vaiduoklių?

– Vaiduokliai priklauso ne kažkokiam namui, o tam tikrai vietai. Ir jei toje vietoje pastatytas naujas namas, tai vaiduoklis persikels ten „gyventi“. Vaiduokliai gali pasirodyti ne tik namuose, bet ir miškuose, laukuose ir t.t. Net šiuolaikiniame metro.

– Beje, kodėl jie pasirodo tik naktį? Kad būtų baisiau?

– Vaiduoklių dieną ne mažiau nei naktį, tačiau dieną juos sunkiau pamatyti. Jei jūsų name vidury baltos dienos ims girgždėti grindys, jūs greičiausiai to net neišgirsite, o jei ir išgirsite, nesuksite sau dėl to galvos. Be to, vaiduokliai visuomet asocijavosi su tamsa: juk tai kažkas nepažįstamo, o jei taip, jie turi klaidžioti naktį ir gąsdinti žmones. Taip pat pastebėta, kad daugelis vaiduoklių pasirodo tuomet, kai žmonės atsipalaidavę ir mažiausiai tikisi pamatyti kažką. Taigi jei sėdėsite kiaurą naktį tikėdamasis išvysti ką nors nenatūralaus, nieko iš to gero neišeis. Aš bandžiau. (Juokiasi.)

– Jei vaiduoklis – mirusio žmogaus siela, kodėl ne visi mirusieji tampa vaiduokliais?

– Manoma, kad vaiduokliais dažniausiai tampa žmonių, mirusių prievartine mirtimi, arba savižudžių sielos. Tokios mirties metu atsilaisvina daugiau energijos, juk žmogus buvo ypatingos emocinės būsenos: stipriai išgąsdintas ir t.t. Jei sutaps reikalingi parametrai, pavyzdžiui, temperatūra, drėgmė, spaudimas, ši energija tarsi „užrašo“ tai, kas vyko tuo metu, ir kartosis vėl ir vėl per ištisus šimtmečius. Tai, žinoma, ne geriausias paaiškinimas, bet tokia yra viena iš versijų.

– Daugelis sako, kad jaučia, kad kažkas veda juos gyvenimo keliu, padeda priimti teisingus sprendimus ir tiki, kad mirusio artimo giminaičio siela padeda jiems.

– Paprastai tai žmonės su gerai išvystyta intuicija, tačiau kurie tuo pačiu neįvertina savęs. Užuot dėkoję už sėkmę mirusioms sieloms, tikėkite savimi ir didžiuokitės teisingai priimtais sprendimais.