Dėmėtieji eublefarai – mažieji drakonai

JOLANTA ŠABŪNAITĖ
Kauno zoologijos sodo terariumo vedėja

Dėmėtasis eublefaras (Eublefaris macularius) – vienas primityviųjų gekonų genties atstovų, mėgstamas dėl ramaus būdo, todėl dažnai laikomas nelaisvėje. Paplitęs Rytų ir Pietvakarių Azijoje. Aptinkamas Afganistane, Pakistane, net Vakarų Indijoje. Šie gyvūnai gyvena akmenuotose vietovėse, pusdykumėse, smėlynuose. Aktyvūs naktį. Užauga iki 22 cm ilgio ir didesni. Minta vabzdžiais, įvairiais bestuburiais, net graužikų jaunikliais. Subręsta 2-3 metų. Nelaisvėje gerai maitinami gali pradėti veistis 1 metų. Selekcijos būdu jie išvedami įvairiausių raštų ir spalvų – juodi, balti, oranžiniai, geltoni.

———————————————————–

Kauno zoologijos sode dėmėtieji eublefarai, arba leopardiniai gekonai, gyvena nuo 1989 metų. Patinėlis ir 2 patelės buvo atvežti iš Sankt Peterburgo. Tikslus gyvūnų amžius nežinomas. Gyvūnai apgyvendinti 145x72x90 cm dydžio terariume ekspozicijos salėje, o vėliau perkelti į 50x86x45 cm dydžio terariumą laboratorijoje. Kai kurie autoriai rekomenduoja 60x30x30 cm dydžio terariumus. Laisvėje driežai užima ne vieno kvadratinio metro plotą, todėl dažnai terariume laipioja ir tinkleliu, skirtu ventiliacijai.

Kadangi patelės kandžiodavosi, viena iš jų buvo iškelta į kitą terariumą. Apie agresyvumą tarp patelių neteko rasti jokių užuominų, pabrėžiamas tik patinų agresyvumas ginant teritoriją, ieškant patelių, todėl patariama laikyti 1 patinėlį ir 6-8 pateles. Laboratorijos sąlygomis patinėlis įkeliamas pas pateles tik poravimuisi. Ekspozicijos salėje gruntas – smėlis, slėptuvės – akmenys, 1-1,5 cm gylio baseinas su vandeniu, temperatūra 20oC naktį ir 25-30oC dieną, dienos ilgumas 9-10 valandų, drėgmė – 50 proc., terariumas neapželdintas, apšviečiamas kaitrinėmis ir liuminescencinėmis lempomis.

Ekspozicijos sąlygomis lankytojų keliamas triukšmas verčia gyvūnus slapstytis, o laboratorijoje jie mažai aktyvūs ir dienos metu. Čia laikome taip pat ant smėlio, slėptuvės – vazonų šukės, temperatūra 20o dieną žiemos metu ir iki 35oC vasarą, gertuvė – Petri lėkštelė, drėgmė – 50 proc., dienos ilgumas 8-10 valandų. Auginant eublefarus laboratorinėmis sąlygomis kai kurie autoriai pataria naudoti laikraštį, popierių, tik būtina įdėti indą su drėgnu smėliu kiaušiniams išdėti, tai ypač patogu, kai turima daug driežų. Maitinami eublefarai 3 kartus per savaitę įvairiais vabzdžiais: svirpliais, didžiojo milčiaus lervomis, įvairiais tarakonais, kartą per savaitę gauna pelių jauniklių. Maisto kiekis priklauso nuo gyvūnų amžiaus, temperatūros, įmitimo, lyties. Apie įmitimą sprendžiama iš maisto medžiagų susikaupimo uodegoje. Priedai: kreida, kaulamilčiai, virto kiaušinio lukšto milteliai, mineralinis vanduo, vitaminai (“Trivit”, “Tetravit”, “Sera Reptilin”, “Reptovit”, “Turtlevitamini”). Priedai duodami kartu su maistu, užpilama ant akių. Trūkstant mineralinių medžiagų, gekonai suryja savo išnaras. Išnaros nuėdamos labai gražiai iki pirštukų, nageliai lieka švarūs, tačiau kartais reikia padėti – nulupti, kad nebūtų pažeisti nageliai. Mineralinis vanduo maišomas perpus su paprastu vandeniu, tačiau puikiausiai galima apsieiti ir tik su paprastu vandeniu. Maitinami driežai pincetu individualiai arba sudedant vabzdžius, peliukus į indelius.

Dėmėtieji eublefarai labai tvarkingi: jų “tualetas” vienoje vietoje. Slėptuves pora pasirenka įvairiai, ilsisi kartu arba atskirai. Dieną – tai ramūs, besiilsintys gyvūnai, aktyvūs tamsiu paros metu, anksti ryte. Teko stebėti poravimąsi ryte apie 8 val. ir vakare apie 16-18 valandą.

Pirmuosius kiaušinius aptikome 1991 m., todėl sprendžiame, kad gekonai galėjo būti 2-3 metų amžiaus. Kiaušiniai inkubuoti medinėje dėžėje, skirtoje vabzdžiams, bei 20-30oC temperatūros termostate, iki 90 proc. drėgmėje, gruntas – smėlis, porolonas, samanos, kiaušiniai aplaistomi silpnu KMNO4, išskyrus porą atvejų, kai kiaušinių negalėjome nuimti nuo medinės sijos. Inkubacijos laikas nuo 40 iki 70 dienų. Embrionui vystantis kiaušiniai tamsėja, išsipučia, mat roplių kiaušiniai turi savybę traukti drėgmę. Per 1991-1995 m. išsirito 10 jauniklių, iš kurių vienas žuvo. Jauniklių raštai skirtingi, nugaros su baltomis, geltonomis juostomis, dėmėmis, po 3-5 mėnesių spalvos ir raštai pasikeičia. Vėliau jauniklių iš šios poros nesulaukėme, kiaušiniai likdavo neapvaisinti, priežastis sunku nusakyti, nes nelaisvėje išgyvena 10-20 metų, o iki kokio amžiaus veisiasi, tokių duomenų neteko rasti. Patinėlis ir viena patelė krito 1998 m., būdami 8-9 metų amžiaus. 1999 m. gavome jauną metų laiko patinėlį. Suleidome su jaunikle patele, kuri krito neišdėjusi kiaušinių. Suleidus su senąja patele, po mėnesio radome du kiaušinius, o po 49 inkubacijos dienų sulaukėme jauniklio, kitas žuvo besirisdamas. Tai atsitinka, kai jauniklis labai silpnas, nepajėgia praplėšti lukšto, uždūsta ar pridžiūva. Sulaukėme dar vienų kiaušinių, tačiau šie buvo labai silpni. Išsiritę jaunikliai agresyvūs, ginasi kandžiodamiesi, gąsdina vizgindami uodegėlėmis (kaip ir suaugę). Maitintis pradeda po pirmo išsinėrimo, kuris įvyko per 2-3 dienas. Vėlesni nėrimaisi priklauso nuo gyvūno amžiaus, gyvenimo sąlygų.

Didžioji dalis jauniklių išvyko į privačias kolekcijas, mainais į kitus gyvūnus. Dalis jauniklių paliekama ir zoologijos sode, kad neišnyktų rūšis.

MG 2001/4